Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-29

Evangelija kaip būdas apkaltinti

Publikuota: Straipsniai

Šių dienų žmogus gyvena pasaulyje, kuriame visi turi kovoti su visais ir stengtis kuo daugiau atimti iš kito. Vertinami tik nugalėtojai - tie, kurie nustūmė daugiausiai konkurentų ir užvaldė daugiausiai turtų, įgijo daugiausiai galių. O sekmadienį nuėjęs į parapijos bažnyčią, jis išgirsta visai kitą nurodymą: pasirodo, Dievas liepęs ne konkuruoti, bet nusileisti, ne kariauti, bet atsukti kitą žandą, ne turėti ir kaupti, bet atiduoti.

- Kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailį, pasistačiusį namą ant smėlio! - mojuodamas juoda Evangelijos knygele tarsi nuosprendžiu, paties Dievo žodžiais grasina kunigas. - Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus!

Žmogelis krūpteli. Išeitų, jis savo namą pasistatė ant smėlio!

Kokia bausmė laukia už tai?

Aišku, kažkokia baisi - gal amžinoji…

- Aš kaltas, kaltas, kaltas!.. - ima jis muštis į krūtinę.

Jo baimė sukyla dar ir dėl to, kad turi realų pagrindą. Kovodamas prieš visus dėl geresnės vietos, jis negalėjo nesukelti ir kitų priešiškumo. Stumdamas kitą nuo kelio, jis negalėjo neužgauti, neatimti, neįskaudinti, nepažeminti, ir dabar bet kada gali sulaukti už tai keršto arba vadinamosios bausmės. O žmogus nėra tarsi koks katinas, kuris galėtų vaikštinėti sau vienas ir daryti ką nori - žmogus yra bendruomeninė būtybė, kuriai reikalingas saviškių palankumas. Ir kuo didesnė grėsmė, tuo daugiau to palankumo ir paramos reikia, žodžiu, kuo daugiau kiaulysčių ir niekšybių pridarei savo broliams, tuo labiau yra reikalingas jų palankumas ir netgi šlovė!..

Iš kur visa tai bus?

O čia dar kunigas mojuoja Dievo žodžiu lyg kumščiu…

Štai kodėl mūsų kultūros žmogui skaityti Evangeliją - skaityti savo paties nuosprendį. Nieko keisto, kad masė religingų žmonių tos knygos niekada neskaito ir girdėdami nesiklauso - jos bijo kaip elektros srovės. Tik pažiūrėkit, trenkia beveik kiekviena eilutė: atsuk kitą žandą… viską palik ir eik paskui mane… atiduok paskutinį skatiką… nekaupk turtų žemėje…

Toje knygoje mokoma atvirkščiai, negu moko gyvenimas. Čia visai kitos vertybės, nei pripažįstama mūsų kultūroje.

Jeigu tą knygą pamėginsime skaityti ne iš baimės, bet ir smalsumo, ne kaip savo pačių nuosprendį, bet kaip kultūrinę alternatyvą, mes galėsime mintyse sumodeliuoti kažkokį kitą, “krikščionišką” pasaulį, kuris bus nelabai panašus į realiai egzistuojančias ir tarpusavyje kariaujančias “krikščioniškas” valstybes.

Apie krikščionybės iliuziją esu rašęs anksčiau, bet galime dar sykį pafantazuoti, kaip turėtų atrodyti ne maskaradinė, bet tikra krikščionybė - tokia visuomenė, kurioje būtų laikomasi ne šito pasaulio konkurencijos, bet Jėzaus prisakytų meilės vertybių.

Skaitant Evangeliją, pirmiausia man krito į akis Jėzaus propaguojama
ramybė. Sekdamas savo mokytoju, gali sėkmingai atsikratyti nerimo -
tikri krikščionys visai nesuka galvos dėl rytojaus, nes kiekviename
žingsnyje pasikliauja savo Viešpaties garantijomis. Todėl nerasi
krikščionio, kuris būtų sutaupęs bent kiek juodai dienai arba
rūpintųsi pensija. Iš tiesų jiems ir nėra ko rūpintis - juk aplink
gausybė tikėjimo brolių, kurie sunkią valandą nepaliks tavęs alkano,
neaprengto, nepaslaugyto. Mat krikščionys šventai tiki, kad
nepadarydami paslaugos savo broliui, jie nepatarnautų Jėzui. Todėl apie
vieną vargšą tupinėja bent keli stipresnieji ir iš akių stengiasi
nuspėti, ko jam reikia. Krikščionių šalyse nėra senelių prieglaudų,
vaikų namų ir kitų valdiškų socialinės globos įstaigų - visus specialių
poreikių turinčius žmones bemat išgraibsto kaimynai, giminės ir kiti
Jėzaus tarnai.

Padaryti artimui paslaugą - didžiausia kiekvieno
krikščionio laimė. Jie mielai skolina pinigus į kairę ir į dešinę,
visai nesitikėdami skolą atgauti. O jei negali grąžinti skolos, jie
mielai nurašys - mat tiki, kad jiems patiems yra nurašyti kur kas
didesni dalykai. Gal dėl tos priežasties krikščionių kraštuose bankai
neišsilaiko. Be to, kaupti tokius turtus, kuriuos infliacija gali
suėsti ir vagys išvogti, krikščionims atrodo kvailas dalykas. Vietoj to
jie kaupia dvasinius turtus dangaus karalystei.

Krikščionių
kraštuose striuka ne tik bankams, bet ir teismams. Nė už ką krikščionių
neprikalbinsi dirbti teisėjais, nes teisdami kitus, jie bijo patys
atsidurti dar baisesniam teisme. Teisėjais samdomi kitatikiai, bet ir
jie trinasi be darbo, nes krikščionys nemėgsta bylinėtis - gavę šaukimą
į teismą, jie atsiskaito su ieškovu dar pakeliui į teimą, ir teisėjui
belieka patvirtinti taikos sutartį. Teisėsaugos darbą paralyžuoja ir
begalinis krikščionių atlaidumas - už padarytą skriaudą jie savo
broliui atleidžia ne vieną, ne du ir ne devynis, bet devyniasdešimt
devynis kartus. Jie net nesigina, gavę antausį - vietoj to atsuka kitą
žandą, ir nebekyla ranka smogti dar sykį.

Krikščionys neturi ir savo
kariuomenių. Jie ne tik bijo pakelti kardą, nuo kurio žūtų patys.
Kristaus mokiniai negali tarnauti kariuomenėje ir dėl vienos formalios
priežasties: kareiviai turi prisiekti, o krikščionių Viešpats
kategoriškai uždraudė priesaikas. Įdomu tai, kad į visus, net
menkiausius savo Mokytojo nurodymus krikščionys žiūri itin rimtai -
žinodami ir nevykdydami Jo nurodymų, krikščionys jaustųsi tarsi kokie
kvailiai, pasistatę namą ne ant olos, o ant smėlio.

Būdami nepaprastai reiklūs sau,
krikščionys žavi savo pakantumu kitiems. Jų kraštuose negirdėsi nei
religinių, nei etninių, nei rasinių rietenų. Jų neįmanoma suskaldyti į priešiškas
konfesijas ir kitas grupuotes, nes visi laikosi vieno mokslo ir vieno
Mokytojo, o žmonių mokymai jiems yra antraeilis dalykas. Įdomu ir tai,
kad krikščionių nepamatysi meldžiantis kur nors aikštėje, šventykloje
ar kitoje viešoje vietoje. Jie užsirakina savo kambarėliuose ir kalbasi
su savo Tėvu akis į akį, o šventyklų nė neturi, nes jų Dievas gyvena ne
žmonių rankomis pastatytose šventovėse, bet širdyse.

Kristaus
mokslą Jo sekėjai platina labai taikiu, neįkyriu būdu - paprasčiausiai
daro gerus darbus ir savo asmeniniu pavyzdžiu šviečia kitiems tarsi
žibintai arba miestai, pastatyti ant kalno. Niekada jie neplatino
krikščionybės šventaisiais karais, kankinimais, moraline prievarta, bet
visada traukė aplinkinius savo romumu, išmintimi ir meilumu. Tik
teisumo darbus krikščionys daro slapta - jie aukoja lengva ranka, bet
niekada neprasitars, kad yra paaukoję bent centą. Jeigu atsidursi
krikščionių šaly ir tau kas nors paaukos tūkstantį litų, namą ar
automobilį, nė nemėgink išsiaiškinti, kas tai padarė - atsidėkodamas
savo geradariui, sugriautum jo viltį, kad atlygins pats Jėzus.

Gyvendamas tarp krikščionių, jauti ne konkurenciją, ne pavydą, bet
meilę. Gali būti ramus - iš krikščionio niekada nesulauksi to, ko jis
pats nenorėtų sulaukti iš kito. Konfliktuoti su juo beprasmiška -
pareikalausi, kad atiduotų švarką, o jis priedo nusivilks marškinius.

Tikiuosi, užteks marškinių - ką čia daugiau pridėsi?..

Pridėti galima nebent tai, kad mes gyvename visai kitame pasaulyje, kuriame veikia visai kiti dėsniai.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl mes gyvenam visai kitaip, negu nurodė pats Dievas?

Bažnyčia atsako labai paprastai: dėl to yra kaltas pats žmogus, jo bloga prigimtis, užsispyrimas, nenoras paklusti Dievo valiai.

Kas belieka? Tik nuolatos atgailauti, bet perstojo melstis, prašyti malonės, eiti išpažinties, plautis šventintu vandeniu, pirkti induligencijas, aukoti bažnyčiai, nuo pagundų užsidaryti vienuolyne… Nieko daugiau padaryti net neįmanoma.

Nuodėmę nurašyti prigimčiai labai patogu ir kaltinamajam. Ko iš manęs norėti, jeigu tokia prigimtis?

Prasideda kažkoks beprasmis darbas.

Kad ir kaip atkakliai vos gimusį kūdikį, tikrą šėtono vaiką, kunigas plautų užburtu krikšto vandeniu, kad ir kiek smilkytų pasmerktąjį stebuklingais smilkalais, šertų jį Šventąja Dvasia įkrautais plotkeliais ir atkeikinėtų magiškais ritualais, sugadintoji prakeiktojo dvasia nesitaiso, nors tu ką!..

Pasaulis nuo smilkalų bei šventinto vandens irgi nei kiek nešventėja, nesveikėja - atrodo, jis jau artėja prie globalios katastrofos.

- Vadinasi, patys to nusipelnėt, - vėl skelbia sutanuotas kaltintojas ir atsiverčia grėsmingąją Evangeliją: - Čia numatyta tokia pabaiga!

Bet, pažiūrėję truputėlį geriau, netrunkame pamatyti, kad ir pats Evangelijos mokytojas nesilaiko skelbiamo mokslo, ir visa jo kontora, vadinamoji bažnyčia, gyvena ne pagal meilės, bet pagal konkurencijos dėsnius, ji kupina ne dvasinių, bet kimšte pruikimšta kur kas žemiškesnių auksinių ir sidabrinių vertybių. Kas dabar turėtų pašventinti šventintoją, kokia bažnyčia pastatys kitą, tikrai šventą bažnyčią, kuri jau stovės ant olos, o ne ant sidabro, aukso, puikybės, žiaurumų ir žmonių kaulų?.. Gimsta vis naujos sektos, bet jos - to paties molio.

Kyla dar vienas labai įdomus klausimas: jeigu žmogų sukūrė Dievas, kuris yra tobulybė, pats tobiliausias Kūrėjas, tai ir jo kūriniai turėtų būti geri? Taigi žmogus turėtų būti tobulas jo kūrinys, toks pat tobulas, kaip ir Saulė sistema, vandens apytaka žemėj, nepajudinami gamtos dėsniai ir kiti nuostabūs dalykai. O čia pagal bažnyčios mokymą - šnypštas… Žmogus lyg ir veikia, laksto, valgo, bet prigimtis jo įtartina. Žiūrėkit, jisai jau pešasi, kariauja, atiminėja ką nors iš kitų, skriaudžia, įžeidinėja!.. Ne, jo prigimtis visai po velnių.

Kaip čia išėjo, kad tobulasis Kūrėjas sukūrė šitokį blogį - supuvusią prigimtį?

Gal jis pats - visai ne tobulybė?

Tobulybė yra ne tobulybė…

Atrodo, priėjom absurdą.

Užteks, mėginkime klausti kaip nors kitaip.

Paklauskime taip: ar mes, paklusdami šitos kultūros vertybėms ir kovodami su visais dėl visko, galime išlikti nesusipriešinę? Ar kariaudami galime gyventi taikoje? Ar stumdami kitus nuo kelio, skriausdami juos, žemindami, skaudindami galime užsitarnauti skriaudžiamųjų palankumą? Ar, sėdami neapykantą, galime pjauti meilę?

Nereikia būti didžiu sociologu, kad galėtumei šį klausimą truputėlį paplėsti: ar šis pasaulis su savo kaprizais ir keistenybėmis tikrai protingas ir sveikas?

Ar mes patys galime būti sveiki, gyvendami nesveikai?

Aha, gyvensena!..  Ar tik ne čia atsakymas?

Prigimtis gal nieko dėta? Viskas gali būti kitaip?..

Štai išsigandę sujudo mūsų kaltintojai - tai, kuo jie kaltino mus ir mūsų prigimtį, gali būti nutaikyta į jų pačių iškovotą vietą sostinėj arba Vatikane, į jų tikrąsias vertybes, kurios kaupiamos ne kažkokiai neaiškiai karalystei, bet saugomos juodai dienai Šveicarijos banke. Vienas žegnojasi, blaškosi po Evangelijos puslapius, neranda eilutės, kuri išteisintų šitą pasaulį, traukia iš po juodos sutanos kažkokią storesnę bažnyčios knygą, taiko smarkiau užduoti į galvą…

Bet nebijokim, klauskim toliau: ar ši kultūra tikrai kultūringa?


Atgal į: Evangelija kaip būdas apkaltinti