Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-04-17

Netikėti gimtadieniai

Publikuota: Miniatiuros

Mūsų
kaimynas Alius Sakinis pakvietė į savo gimtadienį. Aš nupirkau torčiuką, žmona
nupirko lėkščių rinkinį, apsivilkome gražesnius draubužius, bet ėjome
šiek tiek abejodami.

- Man atrodo, šiemet jau šventėme Aliaus gimtadienį… - svarstė žmona. - Tada nupirkau arbatinuką.

Arbatinuką prisimenu ir aš - jis kainavo 70 litų. O gal tai buvo pernai metų gale?

Alius jau buvo pataisęs stalą ir mus sutiko taip džiaugsmingai, kad abejonės beveik išsisklaidė.

- Oho, dar vienas tortukas! - džiaugėsi kaip vaikas.

Vienas torčiukas jau buvo padėtas ant stalo. Dar buvo butelis gero vyno ir nieko daugiau, jokios kitos užkandos.

Baisu žiūrėti, kaip tas smaližius tašo torčiukus. Pasiima didelį šaukštą ir kempša pilna burna.

- Gimtadienio turi būti daug, - sako filosofiškai. Tą dieną jis dar vadina tortadieniu.

- Aliau, mums pirma atrodė, kad jau šventėm tavo gimdadienį, - prasitarė apie savo dvejones maniškė.

- Gal ir šventėm. O kas?

Mums buvo kažkas neaišku, o jam niekas daugiau nerūpėjo - tik švęsti.

Po kurio laiko jis vėl mus pakvietė į savo gimtadienį.

- Bet juk neseniai šventėme! - sušukau. - Kada, po velnių, tikrasis gimtadienis?

-
Šiandien, dabar, - atsakė jis nė nemirktelėjęs. - Tiksliau - vakare.
Dovanų galit nepirkti, atšvęsim ir taip. Gal tik tortuko…

Mes visgi nupirkome kavos servizą. Gal jis turi kelias gimimo datas: vieną tikrą, o kitą atsiradusią dėl dikumento klaidos?..

- Aliau, kada tu iš tiesų gimęs? - pradėjo tardyti maniškė, kai tas jau buvo sukirtęs du torto gabalus ir šiek tiek apsiraminęs.

- O, tai buvo seniai… - atsakė svajingai. - Aš net neprisimenu. Patys suprantat - buvau visai mažas.

- Neprisimeni, tai šventi kasmet po kelis kartus?

- Taip, o kas negerai?

Mes
buvo apstulbę, sutrikę, gal net įsižeidę. Tas sukčius mus mulkina, o
mes perkame dovanas, puošiamės, einame per visą kaimą su gėlėmis kaip
kokie juokdariai.

Bet Alius nebuvo sukčius. Vieną sykį jis užėjo pas mus nešinas didelį tortą.

- Atšvęskim gimtadienį, - pasiūlė.

Tada ištraukė iš kišenės kažkokio brangaus vyno butelį, ir maniškė iškart sutiko.

Tai
buvo labai įdomu - bet kada švęsti Aliaus gimtadienį. Kartais maniškė
užsimanydavo kokios pramogos ir sakydavo: gal atšvenčiam Aliaus gimimo
dieną? Kartais švęsdavom namuose, kartais išeidavom į gamtą, o vieną
saulėtą vasaros dieną visi pasileidom į kelionę prie jūros.

Maniškė nuėjo į seniūniją ir sužinojo, kada tikroji Aliaus gimimo diena.

- Dabar atšvęsim kaip reikiant, - pareiški ji man , o aš vienbalsiai pritariau.

Mes
nupirkome dovanų mikrobangę krosnelę už kelis šimtus litų, visokių
smulkesnių siurprizų, puokštę gėlių ir, žinoma, didlelį apvalų tortą.
Alius išmokė gyventi kažkaip linksmiau, švęsti,  kada užeina ant
seilės, džiaugti bet kokia diena, kuri gali virsti gimtadieniu. Galima
sakyti, už tgai buvom mažumėlę dėkingi ar net skolingi.

Maniškė
visą vakarą knisosi po internetą, kol surado patį gražiausią ir
lyriškiausą sveikinimą su pačiais nuoširdiausiais linkėjimais. Parinko
gražiausią šriftą ir atspausdino ant didelės atvirutės su pačia
raudoniausia rože.

O nuėję radome užrakintas duris.

Apvaikščiojau visą sodybą - Aliaus niekur nebuvo.

- Kur tave velnias išnešė? - paskambinau jam mobiliaku. - Atėjom į tavo gimtadienį - tavęs nėra!

- Kokį gimtadienį? - apsimetė jis durneliu. - Aš esu Varšuvoj, istorinės mūsų karalystės sostinėj. Grįšiu poryt.

- Po velnių, šiandien tavo gimtadienis! - surikau neiškentęs. Man trūko kantrybė. Ką jis sau leidžia?

- Tai ko, po velnių, nepasakėt? - ėmė jis rėkti iš mobiliako. - Būčiau važiavęs rytoj!

Žmona viską supratio, pablyško, davė torčiuką į žemę ir ėmė mindyti kojomis.

- Gyvulys! - spygė plonai ir pradėjo trypti gėles. Atėjo eilė ir atvirutei.


išgi buvau įsiutęs. Grįžom atgal kaip kokie idiotai. Man atrodė, kad
juokiasi visas miestelis. Niekada, daugiau niekada su tuo idiotu jokių
gimtadienių!

Taip ir pasakėm: nebenorim tavęs matyti. Tu gyvenk, kaip išmanai, o mes gyvensim kaip pridera.

Nežinau, kaip jam, o mums po savaitės kitos pasidarė liūdna. Pradėjo trūkti to idioto ir apsirijėlio. Jo netikėtų švenčių…

Nebuvo vilties, kad jis supras ir atsiprašys. Gal mums patiems? Juk, šiaip ar taip, artimiausias kaimynas.

Atsirado proga - artėjo maniškės gimtadienis.

Pati nedrįso - pasiūlė nueiti man, kaip nors diplomatiškai jį pakviesti.

Alius sėdėjo ant kranto ir žiūrėjo į savo tvenkinį.

- Gimtadienis? - išsprogino akis. - Negali būti!

Neturėjau ką sakyti. Po velnių, aš juk žinau, kada mano žmonos gimtadienis!

- Dėl vieno dalyko jūs teisūs, - pasakė jis susimąstęs. - Negalima švęsti, kada užeina ant seilės.

- Tai tu ateisi? - paklausiau nedrąsiai, nes atsirado vilties.

- Reikia švęsti tada, kai švenčiasi, - jis pabaigė mintį, o mane nusmelkė kosminis šaltis.

Mes sėdėjom šalia, ir aš supratau, kaip mes toli vienas nuo kito.

Nesutampa gimtadieniai.

Kažkas nustatė dienas, kurios nesutapo su šventėmis.

Sudie, Aliau, ką padarysi.

Patiko (0)


Atgal į: Netikėti gimtadieniai