Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-10-03

Jėzus kaip žadintuvas

Publikuota: Liudijimai

“Kuklus patarimas: pereiti į naują etapą ir Jėzų priimti kaip Dievo Sūnų, o ne pomėgį”, - tokį štai kuklų nurodymą vakar gavau nuo kažkokios moterėlės.

Nurodymas kaip nurodymas - aš juos paprastai palieku virtualiame sąvartyne tarp visų įspėjimų, gąsdinimų ir daugiažodžių teologinių išvedžiojimų - gal kada pravers geresnei oponentų pažinčiai… Būna, šiek tiek papramogauju, paerzindamas jautresnę davatką, ir viskas tuo pasibaigia.

Tačiau šis “patarimas” slepia kažkokią paslaptį.

Jėzus man turi būti ne tai, kas Jis dabar yra.

Kuo Jis man turi būti?

Kuo Jis yra?

Priėjusi davatkėlė tvirtina, kad Jėzus man - pomėgis.

Taip, žinoma, pomėgis. Labai puikus pomėgis gilintis į Jo mokslą ir stebėti, kaip jisai veikia mano dienas - kiekvieną akimirką ir visą gyvenimą. Kai paklausau kokio nors pamokymo, tarkim, numoju ranka į rūpesčius, ir rūpesčiai patys išsilaksto. Šeštadienį lioviausi rūpintis artėjančia žiema ir nuėjau už daržinės pjauti malkų. Rūpesčiai kaip mat išsilakstė - juk turėjau dirbti atidžiai, kad nesusižeisčiau nauju motoriniu pjūklu, prie kurio dar nesu pripratęs. Sekmadienio vakarą žiūriu - pusė malkinės jau pilna…

Ir nuo rūpesčių pailsėjau, ir malkų turiu.

Ne mažesnis efektas būna, kai pamirštu kokį nors Mokytojo nurodymą arba apsimetu, kad pamiršau. Tada tai prasideda!

Atrodo, labai sunkus patarimas “nesipriešink piktam, atsuk kitą žandą”. Daug kas mano, kad jis neįgyvendinamas. Jeigu šis patarimas būtų taikomas tik boksui, muštynėms, tada taip - neprisimenu, kada esu gavęs antausį. Bet jeigu kitą žandą atsusksi, kai tave kas nors ims užgaulioti? Jeigu tas kitas sakys: tu, šioks ir toks, valkata ir apgavikas; o tu atsakysti: taip, tai tiesa, aš ne tik valkata, apgavimas, bet dar ir vagis? Kada jūsų užpuolikas nustebs ir sutriks, galėsit pridėti daugiau: tu ne viską žinai, aš net esu išdavęs tėvynę, dėl savo naudos tarnavau tautos priešams… Tai, ką jūs sakysit, gali būti tiesa, galit truputėlį pagražinti - svarbu, kad ne tik nesipriešintumėt piktam užpuolikui, bet dar ir pritartumėt jam, atsuktumėt kitą žandą.

Nesat mėginę? Be reikalo! Kartais būna labai įdomu ir linksma.

O kartais pats pamirštu. Man sako: tu filosofas, o aš įsižeidęs: tu pats filosofas, o aš vaikštau žeme… Bemat prasiededa ginčas, kuris iš mūsų tvirčiau vaikštom žeme, o kuris - didesnis plavėsa, jis gali tęstis ir dieną, ir dvi, ir visą gyvenimą, bet  nuvargstu ir atsipeikėju: kas man darbo, ką jis galvoja apie mane? Jeigu iš tiesų tvirtai vaikštau žeme, ko man rūpintis jo filosofijom?

Kartais konfliktiškas žmogus tavo adresu ateina tik tam, kad pasidarytų konfliktą. Atsukai kitą žandą, ir jis nieko nepešęs išpėdina. Bet įsiveliu į ginčus ir išeikvoju karui jėgas.

Geriau nepamiršiu ir kitą sykį žandą atsuksiu. Geriau man pačiam.

Mokytis sau, dėl savęs - ne dėl kitų.

Bet Jėzus - tik Mokytojas? Jo mokslas gydo, Jis dar ir Gydytojas. Labai geras Valdovas, kurio jungas švelnus, kurio našta lengva. Iš tiesų Jis nieko nenori sau: ateik ir mokykis, semk kibirais ir gerk, įsikibk į švarko skvernus ir sek iš paskos lyg šuniukas paskui Šeimininką.

Jau viskas?

Ne, kažkas dar yra. Kažkas krenta su ryškiais rudenio lapais, lyja kartu su spalio lietum, kažkas slypi už pilko rūko kalvelėse netoli Kražių, kai važiuoju į darbą, o gerasis Kūrėjas už kiekvieno bėgančio vingio atidengia vis keistesnius ir keistesnius savo tapytus paveikslus tarsi albumą.

Jėzus man dar yra žadintuvas - kas rytą pažadina vis kitaip: tai paukščių triukšmu sode už lango, tai ištikimųjų mano šunelių viauksėjimu, tai stebuklinga tyla, kuri leidžiasi nuo lubų, sklinda nuo kambarėlio sienų ir smelkiasi pro langą kartu su blausia šviesa.

Labas rytas, mano gerasis Bičiuli!

Ne, į alavinį dievuką tavęs nė už ką nemainysiu…


Atgal į: Jėzus kaip žadintuvas