Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-09-05

Sudaužytas pasaulis VIII

Publikuota: Straipsniai

Už sapno ribos

Nusivylęs savo vaikų gimnazija, Sveikas atvirai aprašo nykius įspūdžius iš vadinamosios mokslo žinių šventovės, o po to klausia:

Ir tai vadinama kažkodėl gimnazija?

Gimnazija - ne tik uniforminiai švarkai…O gal klystu?”

Įdomi mintis, ar ne? Kas iš tiesų
gimnazija? Ar tai - iš tiesų egzistuojantis geresnės mokyklos modelis,
ar tik uniforma, t.y. valdininkų sukurtas įvaizdis, egzistuojantis mūsų
vaizduotėj ir
niekur kitur?

Jeigu į savo kasdienybę pažvelgsime tarsi iš šono, būtinai atrasim
“aiškių”, visiems tarsi “savaime suprantamų” dalykų, kurių realybėje
nėra ir niekada nebuvo. Niekas dar nėra sutikęs “tikro” mokytojo, bet
visi siekia tokį idealą surasti, niekas nematė “tikro” politiko, kuriam
rūpėtų ne jo, bet “tautos” interesai, bet visi eina jo
išsirinkti, niekas nėra patyręs “istorinio teisingumo”, bet visi žino,
kad toks “turi būti”…

Kai anekdotų Petriukas per tikybos
pamoką nupiešė keistą
viensparnę pabaisą ir pasakė, kad tai esąs angelas, mokytoja pagrįstai
pasipiktino: “Petriuk, kur tu matei angelą vienu sparnu?” Petriuko
atsakymas buvo toks pat logiškas: “O kur tu matei angelą dviem
sparnais?”

Pamatęs Turino drobulės klastotę, vienuolis internete pareiškė, kad
joje atsispaudęs Jėzaus paveikslas labai panašus į… originalą. Kada
jo paklausiau, kur ir kada jis matė “originalą”, vienuolis nebeatsakė.
Nežinau, ar jis įsižeidė, ar suprato parašęs kvailystę. Juk
visi bažnyčiose sukabinti ir sustatyti “Jėzaus paveikslai” iš tiesų yra
viso labo fantazijos vaisius. Jokios savo nuotraukos, jokio paveikslo
ar statulėlės Dievo Sūnus mums nepaliko. Kiekvienas galim nupiešti bet
kokį žmogų ir sakyti, kad tai yra Jėzus. Mūsų “Jėzus” nebus niekuo
blogesnis (ar geresnis) už bažnyčios patvirtintą “originalą”.

1988
metais Vatikanas leido atlikti Turino drobulės tyrimus trims
skirtingoms nepriklausomoms laboratorijoms: Oksfordo Universitetui,
Arizonos Universitetui ir Nacionaliniam Šveicarų Technologijos
institutui. Visų jų datavimas sutapo - drobulė padaryta apie
1350-uosius. Tačiau norintys tikėti ir toliau drobulėje mato “tikrą”
nukryžiuoto Jėzaus veido atspaudą bei patiria “dvasinį poveikį”.
Drobulė saugoma Turine tarp kitų katalikų bažnyčios “dvasinių lobių”.

Prieš statydami namą pasidarom projektą arba užsisakom architektui. Jeigu
piešiame būsimo namo linijas, jisai jau yra mūsų fantazijoje. Kartais jis būna
neryškus, o kartais labai gražus ir didingas - toks puikus, kad nenorim
ar nesiryžtam pradėti tikrojo.

Daugybė žmonių taip ir gyvena savo fantazijų
pilyse su įsivaizduojamais riteriais ar karalaitėmis, kurių niekada
nesutiks, daugybė praktiškesniųjų realizuoja savo fantazijas, bet tikriausiai nerasim
nė vieno žmogaus, kuris naktimis nesapnuotų, o pabudęs nefantazuotų. Mūsų fantazijos - tarsi tęsinys šitos realybės.

Kada einame susitikti su nepažįstamu žmogumi, mūsų fantazija avansu
ima piešti pašnekovo paveikslą, o lakesnės vaizduotės žmonės ima
“konstruoti”
būsimą pokalbį. Savo jauniesiems kolegoms žurnalistams visada patariu
labai neįsijausti į tokias fantazijas - iškyla pavojus, kad mūsų
vaizduotėje įsikurs antrininkas ir nebenorės užleisti vietos tikrajam
respondentui. Juk būna, kad nepatyręs žurnalistas pakalba su vienokiu
žmogumi, o parašo apie visai kitokį, išdailintą žmogų, kurio nepažįsta
nei giminės, nei kaimynai. Fantazijos sukurtas ir žurnalisto aprašytas
herojus - nebe tęsinys tikrojo, bet jo konkurentas.

Kada tarp fantazijos ir realybės iškyla didžiulis konfliktas, jis
gali pasibaigti tragiškai. Kalbu ne tik apie keistuolius, kurie
guldė galvas dėl pačių kvailiausių idėjų. Psichologai
prakalbo apie dramatiškai ir net tragiškai pasibaigiančias virtualias
“meiles”. Paauglė metus lakstė kaip ant sparnų, skriete parskriedavo į
namus prie savo kompiuterio, gėlėmis apkaišė monitorių, kuriame gyveno
jos mylimasis. Tą patį monitorių, kuriame tėvai vieną dieną
rado atsisveikinimo laišką…

Vėliau paaiškėjo, kad žlugo mergaitės internetinė meilė. Žmogus,
kurį ji pamilo, buvo visai ne toks, o tokio, kurį ji mylėjo, nebuvo
visai.

Nelaimės priežastis iš tiesų ne
kompiuteris ir ne internetas. Tikroji priežastis - nesugebėjimas pažinti
fantazijų ir realybės. Lakios fantazijos svajokliai itin dažnai susikuria
nuostabius mylimųjų paveikslus, kurie neturi net panašumo į realius
žmones. Kuriam laikui svajoklis persikelia iš realybės į savo fantaziją ir ten laimingas gyvena
su išsigalvotais vaiduokliais, bet ateina diena, kai tenka sugrįžti. Išaušta lemtinga diena, ir jis
rizikuoja susitikti su išgalvota meile. Jeigu meilė ne itin didinga - šoką pavyksta pernešti.

Bet visada iškyla konfliktas. Tai konfliktas tarp realaus žmogaus ir išgalvoto antrininko.

Taip susiklostė, kad profesijos verčiamas per savo gyvenimą turėjau
eiti į daugybę susitikimų su nepažįstamais žmonėmis, per labai trumpą
laiką juos pakalbinti, kažką sužinoti ir parašyti. Patyriau
rimtų problemų - mano nupiešti paveikslai neatitikdavo
realiųjų. Ėmiausi atsargumo priemonių - parašytą apybraižą prieš
skelbdamas duodavau paskaityti patiems herojams. Kartais jie šį tą
pataisydavo. Dabar suprantu, kad ir tai - nepakankamas saugiklis.
Norėdami “tikro” objektyvumo, turėtume nupieštus paveikslus parodyti
visiems herojaus pažįstamiems ir klausti jų nuomonės. O tada
pamatytume, kad vieną ir tą patį žmogų net artimieji mato kiekvienas
skirtingai. Mat ir jie šalia “originalo” savo galvose kuria vis
kitokius vaizdinius…

Matyt, tai neišvengiama - šalia “objektyvios” realybės gyvena mūsų
interpretacija. Visas klausimas, ar jos harmoningai dera, ar pjaunasi tarp savęs. Ar papildo viena
kitą, ar konkuruoja viena su kita? Ar patvirtina, ar stengiasi viena
kitą paneigti?

Kompiuterinės grafikos paveikslėlis, rodantis, kad mūsų fantazija, pasinaudodama šiuolaikinėmis technologijomis, gali nupiešti gana tikrovišką niekur nebuvusio ateivio “nuotrauką”. Visgi mums duotas protas įstengia suvokti, kad tai fantazija. O dalis žmonių neįgali skirti fantazijos nuo realybės ir kuria NSO religinius sambūrius, garbinančius išgalvotas būtybes.

Kada plyšys tarp fantazijos ir realybės pasidaro didžiulis, žmogus dažniausiai
patraukia gyventi į fantazijų šalį. Gali būti, yra kur nors
bukapročių, bijančių nors truputėlį pafantazuoti, bet dažniausiai
sutinkame žmones, kurie dėl vidinio konflikto neigia matomą, girdimą,
užuodžiamą realybę. Išgirdęs apie mirtiną ligą, pacientas ima tvirtinti, kad
šito negali būti, savo akimis Evangelijoje paskaitęs
Jėzaus draudimą melstis sinagogose ir gatvių kampuose, katalikas ima
rėkti, kad tai ateistų biblija, sustojęs prie vakarykščio
pasaulio griuvėsių, nostalgijos nukamuotas žmogus atkakliai
tebetvirtina, kad griuvusi šalis su savo kolūkiais ir fermomis buvo
pati geriausia. Kodėl griuvo, jeigu geriausia? Kam eini melstis į
bažnyčią, jeigu Dievas liepė melstis kambarėlyje? Kodėl nesigydai,
jeigu tyrimai rodo vėžį? Į tokius klausimus nėra atsakymo - jie tik
atidengia vidinį konfliktą ir įsiutiną pašnekovą.

Ar įmanoma išspręsti konfliktą tarp realaus ir įsivaizduojamo? Ar tas dvi suvokimo dalis galime išlaikyti harmonijoje?

Jeigu kalbame ne apie sunkias patologijas, tarkime,
šizofreniją, tada - taip. Mano supratimu, tai yra netgi paprasta. Reikia tik
siekti šito, norėti ir nuolatos siekti. Sveikas žmogus visada
gali pabusti iš sapno - ir iš to, kurį sapnuojame naktį, ir to, kuris
apima dieną.

Bet ar tikrai norime? Ko gero, tai pats svarbiausias klausimas.

Ar pamestinukas vaikas tikrai nori suvokti, kad jo tėvas - joks
kosmonautas, joks lakūnas, joks karininkas ir joks vairuotojas? Kad jo
tėvas - smulkus niekšelis, kažkada palikęs jo nėščią motiną? Ar vaikui
tokia žinia pakeliama? Ar ne geriau ją palengvinti įsivaizduojamu tėvu
- didvyriu?

Daugelis suaugusių žmonių taip ir lieka vaikai, nedrįsdami
palikti sapnų prieglaudos. Vargšė senmergė, taip ir nerandanti, kam
tiktų seniai jos pasiūtas ir kandžių sukapotas džentelmeno kostiumas,
kvaištelėjęs senbernis, tebesimylintis iškreiptose paauglystės
fantazijose, normalų gyvenimą praradusi vienuolė, už mūro tvoros
tebelaukianti savo jaunikio Kristaus pavidalu, arba užkietėjęs vienuolis,
kliedintis apie supermotinos globą…

“Žiūrėsite, bet nematysite”, - sako Mokytojas tiems, kurie nenori matyti.

“Aš žmogus išgeriantis, bet jokiu būdu - ne latras”, - sako mano likimo draugas, taip ir nenorintis pamatyti savo ligos.

Bet ir norėdami kartais nematom teisingo vaizdo. Norim matyti tiesą,
bet migla uždengia akis. Negi prie urnų atvilioti rinkėjai tikrai
nori būti apkvailinti? Negi nori
būti apgautos reklamos aukos, kad perka nereikalingą šlamštą ir
švaisto pinigus nejučia įpirštam “krūto žmogaus” įvaizdžiui?

Na taip, sąmoningai niekas nenori būti kvailys…

O ten, tamsiame
širdies kampelyje, kurio nepasiekia proto šviesa? Koks kipšiukas ten
tūno?

Ar tai nėra noras turėti netikrą, bet gerą idėją, už vaizdą
gražesnį įvaizdį, už realybę lengvesnę viziją? Visada atsiras kas nors
- gal sugėrovas, gal tikėjimo brolis ar kameros draugas, kuris
palaikys tavo fantaziją. Kurių galų grįžti į šaltą,  nejaukią, purviną
realybę?

Aha, noro visgi nėra…

Dabar klausimas toks: ar tu valdai savo fantaziją, ar fantazija valdo tave?

Jeigu pamatai, kad užvaldė iliuzija - viskas tvarkoj, šmėklos išsilakstys, netrukus išsivaduosi.

Jeigu tiki, kad viską valdai šaltu protu ir dėl to nekyla jokių abejonių - tavo dalia sunki, tu jau žiūri ir nematai. Gelbėkis.

Aš ir keletas mano draugų išsigelbėjom. Vieni buvom papuolę į girtas
fantazijas, kitus užkariavo pinigas, treti atsidūrė savo valdžios
valdžioje… Nežinau, kam iš mūsų sunkiau vaduotis. Man ir dabar
būna nelengva. Prieinu prie žmogaus, pamatau - jis truputį ne toks, kokį
pats susikūriau. Žinau - Dievo sukurtas yra gražesnis, bet taip
nesinori sutikti su savo klaida… O sunkiausia pažvelgti į veidrodį.
Ne, mano tapytas tikresnis!..

Gal neverta savęs kankinti tiesa?

Į tą klausimą žiūriu praktiškai. Jeigu nenori vaduotis iš sapno ir valdyti pats, visada
atsiras žmonių, kurie nepraleis šanso ir užvaldys tavo fantazijas. Ir
tai - ne būtinai sektos vadovas ar tavo parapijos kunigas. Tai gali
būti ir reklamos specialistai, ir gudrūs politikai, ir apsukrūs
verslininkai, ir televizijos režisieriai, ir skolon duodantys pilstuko pardavėjai. Tai gali būti ir žmona, ir vyras, ir
tėvas, ir motina, ir darbdavys, ir vyskupas, ir gatvės elgeta. Visada
bus žmonių, kurie mielai valdys tavo fantazijas, nes tavo fantazijos -
tarsi vadžių virvelės.

Pasaulis seniai atrado šį būdą valdyti. Jis pamatė - valstybės
valdžia yra nepakankama. Jeigu piliečių širdys nenori karaliaus, tada jo kariuomenė yra per maža, kalėjimo
sienos - per menkos, jos nieko negąsdina ir nebesulaiko gaivalo. Vos tik
irakiečiai nugriovė Sadamo stabą, bemat išsilakstė policijos likučiai,
ir galingiausia amerikiečių kariauna neįstengė apginti nuo plėšikų minios didžiausių
šventovių - bankų.

Ginklai nebesulaiko - reikia pavergti širdis.

Kūną pasaulio valdžia sukausto grandinėmis, dvasią
pasaulio bažnyčios pavergia baime. Religija šiandien atrodo
gerokai pasilpusi, bet tik dėl to, kad išdygo naujų dvasinio valdymo formų.
Bene galingiausia - žiniasklaida ir jos supermonstras teleekranas. Šiandien viena spaudos antis minias gali nuteikti
geriau, negu šimtus metų dirbtas inkvizicijos darbas.

“Ką tu manai apie masonus?” - paklausė vienas pažįstamas. Atsakiau,
kad nežinau nieko. Neturiu nė supratimo, ką veikia tokia organizacija,
jeigu ji iš tiesų yra. Ar ji tikrai pasaulinė, ar tik susimeta vienas
kitas slaptų žaidimų mėgėjas? Ko nežinau, tikrai nežinau.

“Aš irgi nežinau, - atsakė pažįstamas. - O tai - baisiausia. Jeigu nežino net žurnalistai…”

Tai tiesa - patys baisiausi dalykai yra nežinomi, patys baisiausi
dalykai gyvena mūsų fantazijose. Fanatzija - visų religijų duona
maitintoja. Kartais tai įgauna haliucinacijų formą. Žagarės katalikai
pradėjo melstis prie tuščio legendinės Žagarietės karsto - palaikų
nėra, bet jie pasiuvo įkapes ir jau patiria virtualių palaikų
“dvasinį poveikį”.

Septynioliktame amžiuje gyvenusios Barboros Žagarietės palaikus sunaikino vaiduoklius medžioję “moksliniai ateistai”, tačiau tai dar labiau paskatino žmones tikėti legendomis apie gydančią palaikų galią. Neturėdami palaikų, įaudrintos fantazijos žmonės juos sukuria savo vaizduotėje, žiūrėdami į pasidirbtą tuščią karstą ir pasisiūtas tuščias įkapes. Vaizduotę tai veikia taip pat gerai, kaip ir realiai buvę mirusios moters kaulai. Rengdamasi paskelbti Barborą Žagarietę šventąja, katalikų bažnyčia sudarė specialią komisiją ir renka šimtmečiais kurtas legendas apie Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės darytus stebuklus.

Palaikai, kapinės, kaulai… Kur tie dalykai, visada atsiras kunigas. Niekas nežino, kaip bus po mirties, todėl ši paslaptis itin
svarbi bažnyčioms. Absoliučios paslapties poveikis mūsų fantazijai absoliutus. Gali vaizduotėje kurti bet kokias versijas - niekas jų nepatikrins, negrįš iš kapinių ir nepasakys, kad šamanai, kunigai, pastoriai mulkino. Štai kodėl mūsų fantazijas kontroliuojančios bažnyčios taip drąsiai piešia detalius mirusiųjų pasaulio vaizdus,
gąsdina pačių sukurtais pragarais bei skaistyklomis, kurių valdas tai
padidina, tai vėl sumažina… Baimės akys pačios didžiausios.

“Nebijokit, čia aš!” - sušuko Jėzus mokiniams, kai tie jį palaikė šmėkla.

O pats Jėzus - ne šmėkla, ar jis - ne fantazijos vaisius?

Aišku, dalis Jėzaus paveikslo - fantazija. Ir tai - ne tik Turino drobulės
klastotė
ar prie išgalvoto pliuso prikaltas alavinis dievukas.
Kiekvieno fantazija kuria savą Jėzaus paveikslą. Juk norim įsivaizduoti
tai, ko nesame matę.

Tai gal visa Evangelija - fantazijos produktas? Gal nieko tokio nebuvo ir būti negali?

Nieko baisaus, jeigu šitaip galvojat. Tai netgi puiku - jūs sveiko
proto žmogus. Jeigu netikit evangelistų aprašytais stebuklais - galite
ir netikėti. Nieko blogo dėl to neatsitiks.

Verčiau patikrinkit kokį nors praktiškesnį stebuklą. Tą, kurį neigia visos krikščionių religijos. O būtent - Jėzaus mokymą.

Imkit kokį nors jo patarimą ir išmėginkite praktiškai. Ne būtinai - patį sunkiausią.

Tarkim, jūs pradėjot kažkokį darbą, siekiat kažkokio dalyko, bet
nesate tikras, kuo tai pasibaigs. Nesate kvailas ir puikiai suprantat, kad
viskas gali baigtis ne taip, kaip jūs norėtumėt, o tada patirsit
baisiausią frustraciją. Mėginat raminti save, kad pasibaigs gerai,
bet nelabai padeda - nerimas po kurio laiko net padidėja.

Pamėginkit daryti taip, kaip kažkada darė Jėzus, laukdamas tragiškos
savo lemties. Sakykit: “Mano Tėve (arba mano Gerasis Drauge - kaip jums
patogiau), norėčiau, labai norėčiau, kad būtų taip ir taip, bet tegu
būna ne mano, bet Tavo valia”. Arba: “Tegu būna ne kaip aš noriu, bet
kaip nori Tu”. Kartokit tuos žodžius, kai tik apims nerimas, stebėkit,
ar kas nors jumyse keičiasi. Įdomiausia, ką patirsit tada,
kai pasibaigs laukimas, ir jūsų viltys arba žlugs, arba išsipildys.

Galimas daiktas, jūsų laukia sunkus išbandymas. Tai gali būti ir
egzaminas, ir teismo posėdis, ir būtinybė viešai pasakyti kalbą ar
kokia kita baisi situacija. Atsimenu, kaip sykį važiavau į
televiziją ir nežinojau, kokia tema kalbėsiu. Apėmė nerimas, toks
nerimas, kad sudrėko delnai. Ką man reikės kalbėti? Ar nepasirodysiu
kaip paskutinis idiotas?

Atsiverčiau Evangeliją ir susiradęs nusirašiau į užrašų knygutę šias eilutes:

“Kai jie ves jus į sinagogas, pas valdininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ar ką atsakysite ir ką kalbėsite, 

nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą pamokys jus, ką kalbėti”. Lk 12,11 Lk 12,12

Mano situacija buvo labai panaši - tarsi vestų pas vyresnybes ar
valdininkus. Pradėjau skaityti tas eilutes, kai tik užplūdo nerimo
gūsis. Netrukus išmokau mintinai - nebereikėjo nė knygutės. Kada ėjau į
studiją, buvau toks ramus, tarsi eičiau į stoties bufetą išgerti kavos.
O įdomiausi dalykai prasidėjo tada, kai susikirtau su laidos vedėju.
Vargšelis norėjo, kad aš kalbėčiau taip, kaip užsakė jo darbdaviai, bet
mano Šeimininkas norėjo kitaip, ir patys žodžiai pradėjo eiti iš mano
galvos, atsirado gatavų sąmojingų frazių, pasigirdo juokas, beveik visi
studijos svečiai perėjo į mano pusę, o sutrikusį laidos vedėją gelbėjo
tik reklaminės pauzės.

“Iš kur turėjai drąsos pasakyti visą teisybę?” - po to klausė kolegos.

Bet aš neturėjau drąsos. Aš tik pasidaviau kur kas Didesniojo drąsai.

Dabar pamėginkit jūs.

Po to išmėginkit dar kokią kitą eilutę.

O svarbiausia - nepasiduokit mano įtaigai, neklimpkit į naują iliuziją - visus mano žodžius patikrinkit.

Prie mano namų irgi stovi ši apgailėtina romėnų žudymo įrankio
klastotė. Seniai žinau, kad Jėzus, kaip ir kiti tų laikų pasmerktieji,
turėjo būti prikaltas prie T formos įnagio, o + formos kryžius - kur
kas senesnis pagonių simbolis,
katalikų pradėtas garbinti tik nuo VII amžiaus. Vadinasi, turėčiau
nupjauti viršutinį strypą. Bet nenupjaunu. Įsivaizduoju, kaip įsižeistų
artimiausi žmonės, kurių tikėjimas ir visa tapatybė yra suaugę su šia
klastote.






Atgal į: Sudaužytas pasaulis VIII