Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-08-02

Sudaužytas pasaulis II

Publikuota: Straipsniai

Šventoji žemė ir nešventoji

Yra sakoma, kad kontūro liniją
išrado romėnai, aiškiai atskyrę savo figūrą ir savo namų valdas nuo
imperatoriaus ir viso kito pasaulio.
Ne taip seniai - prieš kelis tūstančius metų, o dabar be jos mums sunku
suprasti paveikslą, net tarp sulietų akvarelės spalvų mes norėtume
matyti įsivaizduojamą kontūrą.

Pasaulį mums patogiau suvokti, kontūro linija padalijus jį gabalais.
Apibrėždami kokį nors reiškinį, mes jį mintyse atribojame nuo visų kitų
reiškinių. Taip ir sakome - apibrėžimas.

Bet įdomiausia, kad mintyse nubrėžta įsivaizduojama linija ilgainiui
ėmė atrodyti tokia reali, kad ją tarsi pradėjom matyti. Daugelis
prisipažįsta, kad išvažiavę iš Lietuvis ir vos kirtę valstybės sieną
pasijunta “kažkaip kitaip”, peržengęs bažnyčios šventoriaus ar kapinių
ribą, prietaringas žmogus pajunta “kitokią aurą”, baikštesniam žmogui
jaukus gyvenimas įmanomas tik už namų tvoros. Būna, kad ir į
mokslininkus pretenduojantys žmonės ima ieškoti “išskirtinių”
nacionalinių bruožų, tarsi lietuvis būtų visai kitos žmonių rūšies,
negu rusas ar anglas, o nacių medikai netgi genetiškai mėgino įrodyti
žydų “įgimtą” menkavertiškumą ir tokį pat arijų “pranašumą”. Katalikui
atrodo, kad “saviškiai” yra, šiaip ar taip, kažkuo geresni,
išskirtinesni, negu, tarkime, protestantai, protestantas irgi
įsitikinęs, kad jis ir jo religijos broliai priklauso kažkokiai
išskirtinei “dievo tautai”, tarsi visus kitus žmones būtų sukūręs ne
Dievas, o kažkas kitas.

Gyvenant ribotame pasaulyje, susiformuoja ribotas protas, kuris
neišvengiamai susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais.
Kiekvienas už savo tvoros kuria išskirtinį pasaulį, kuris norėjimu
išsiskirti pasidaro toks pat, kaip ir visi kiti. Norėjimas išsiskirti -
bene pats bejėgiškiausias pilkos masės žmogelių bruožas, sulyginantis
juos su visomis kitomis vidutinybėmis. Kiekviena socialinė grupė jaučiasi kažkuo
“geresnė” už kitą, o religinės masės dar turi ir tiesos “monopolį”.
Kiek religijų - tiek vienintelių pačių teisingiausių tiesų. Net keista,
kodėl religiniu mąstymu apribotas žmogus nesusipranta iškišti nosės iš
savo šventoriaus ir pažvelgti į “klaidatikių” teritoriją, kurioje
pamatytų tokius pat “teisingiausio” tikėjimo žmones,
irgi išpažįstančius “vienintelę tikrąją” tiesą.

Proto polinkis skaldyti ir riboti buvo toks stiprus, kad jis
pasikėsino ir į Absoliutą. Šiandien stačiatikiai ir katalikai tik
formaliai skelbia monoteizmą, bet iš tiesų jie vienintelį Dievą yra
suskaldę į daugybę mažesnių dievukų ir jau turi visą panteoną garbinamų
šventųjų, kurie irgi vienas už kitą didesni bei šventesni. Bet
įdomiausia, kaip vienatinį ir visur esantį Dievą jie sugebėjo apriboti
tam tikromis “šventumo” ribomis ir netgi užrakinti savo bažnyčiose. Juk
mąstydami, kad Dievas yra čia, šitoje gipsinėse statuloje, katalikas
pasako, kad Dievo nėra visur kitur, t.y. nestatuloje. Jeigu katalikui
Dievas būtų visur, kiekvienoje vietoje, įskaitant ir karvės mėšlą, kam
tada reikėtų daryti gipsinį stabą? Pavadindami Jeruzalę “šventąja žeme”
jie pasako, kad visa kita žemė yra nešventa, tarsi ją būtų kūręs ne
Dievas. Panašių prieštaravimų neišvengia ir protestantai, kviesdami
žmones eiti į jų sektą “pas Jėzų”, tokiu būdu Jėzaus veikimą apribodami
savo organizacijos naryste.

Yra puikiai suprantamas religijos profesionalų interesas turėti
nuosavą visagalį, vienintelį ir visur esantį Dievą, kurio lankymas
garantuotų užtikrintas maldininkų aukas, tačiau bažnyčios tvora
aptverto neapribojamo Dievo idėją galima įpiršti tik atitinkamos
mąstysenos žmogui. Jėzus atėjęs negalėjo visiems įsiūlyti laisvę -
religijos apriboti žmonės ją paprasčiausiai atmetė kaip nesąmonę, o
patį laisvintoją nukankino kaip pavojingiausią nusikaltėlį. Jėzus iš
tiesų buvo ir tebėra pavojingas visoms religijoms, bet kurio žmogaus
ribotai mąstysenai, suskaldyto ir vientiso, apriboto ir beribio pasaulio įvaizdžiui.

Bet ar pasaulis gali būti kitoks, nesuskilęs?


Atgal į: Sudaužytas pasaulis II