Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-07-12

Meditacija valtyje

Publikuota: Miniatiuros

Gyvenimo upė teka lėtai, nešdama mano valtį tarp džiaugsmo ir skausmo krantų. Jeigu tavęs negąsdina šis Vedų įvaizdis, gali plaukti kartu. Nesvarbu, kur tu esi - ar tikrai valtyje, ar lauke, ar namuose, kur nėra nei upės, nei valties. Tai visai nesvarbu, gali sėdėti bet kur ir vaizduotės galia pasijusti valtyje.

Štai tu jauti, kaip ją neša vanduo. Vanduo neša tyliai, ir tu girdi tylą. Krantas čia pat, valties dugnas brūkšteli į aštrų pakrantės žvyrą, valtis skausmingai sugirgžda ir trenkia į akmenį, kurio anksčiau nematei.

“Kvaily, ką tu darai?” - sako kažkas iš vidaus. Tuos žodžius ne kartą girdejai. Gal tai tėvo, gal motinos, gal brolių ir seserų, kad klasės vadovo, gal bendradarbio, gal šefo žodžiai. Tau ir taip apmaudu, o jie dar eina ir smerkia - tarytum laukė tokios galimybės.

“Ar aš nesakiau, ar nesakiau? - tvirtina jie. - Iš tavęs nieko nebus, šitaip negalima! Kas šitaip daro?” Kažkas nusijuokia, ir tu supranti - iš tavęs.

Net keista - jie juokiasi, o tu tik klausaisi, tarytum jie kalba ne apie tave ir juokiasi ne iš tavęs. Tu tik girdi balsus ir juoką krante, o pats esi valtyje, valtis neša tave, nors vis atsitrenkia į akmenis.

“Mes visi nevykėliai, - ima raminti kažkas, bet ir tie žodžiai palieka krante, jie tavęs tarsi nesiekia. - Mes visi blogi ir nuodėmingi, tarp mūsų nėra gero nė vieno…” Balsas vis šneka ir šneka, o tu tik klausaisi, tarsi matai žodžius, kaip jie ateina kažkur iš nebūties ir išsisiklaido lyg popierinės raidės, kurios susimaišo ir nebetenka prasmės. Žodžiai tebuvo tik raidės, tik virpesys ore, tik plytos nugriuvusio namo.

Dangus apsiniaukia, ima purkšti smukus lietus, o tu tebesėdi valtyje. Jauti - liūdesys, paprasčiausiai stebi, kaip liūdesys nusileidžia tavy tarsi rūkas, bet tu juk žinai, kad visada tokiu oru dangus atneša lietų ir liūdesį, tai ne lietus, o nuotaika krenta iš debesų, ir tu pats jau liūdesys. Tegu būna tavo valia, ateina mintis, o valtis jau tolsta nuo kranto, rami, bet galinga tėkmė ją neša kažkur, juoda gelmė - tai tūkstančiai tonų vandens, kas ją sustabdys, šitą ramią galingą srovę?

Kas sustabdys tavo valtį, kas sustabdys tave, jei plauksi kartu su tėkme? Kur šitos upės pradžia, kas matė jos pabaigą? Tai upė be galo, kelionė be pabaigos, ir nieko daugiau, tik amžinas laikas, tik milijonus metų tekėjęs vanduo. O tu - amžinybės dalis, nuostabus šansas pažvelgti pačiam į save. Nuostabus, nuostabus šansas!

Tie žodžiai ateina iš nebūties, dabar supranti, kad tai yra žodžiai, jie ateina nuo kito kranto, prie jo jau priartėjai. Valtis švelniai paliečia pakrantės meldus, lelijų žiedai parsikiečia ir duoda kelią. “Šaunuolis!” - sušunka kažkas, kažkas tave nori pasveikiti, kažkas pasiilgęs tavęs, kažkas norėtų prieiti ir apkabinti. Šiltas vėjas apgaubia tave, tai toks pažįstamas jausmas, tarsi mamos ar tėvo, ar kokios kitos mylinčios rankos. Saulė nutvieskia viską aplink ir ima žaisti ant upės bangelių. Saulė - pats džiaugsmas šviečia iš debesų.

O tu sėti toliau ir stebi, kaip spinduliai teka į žemę ir upę, kaip džiaugsmo šviesa tave persmelkia visą. Tu paprasčiausiai stebi, juk puikiai žinai, kad tokiu oru, kai pašviečia saulė, tau pasitaiso nuotaika. Štai debesėlis uždengę saulę, šviesos truputėlį mažiau, nerimo šešėlis eina tavim, bet tu juk žinai, kad šešėlis praeis. Nuo kranto ateina dar keli žodžiai, puiku, puiku, juk tai komplimentai, bet tu suvoki, kad žodžiai - tai garsas, oro banga, daugybė mažų bangelių, kurios tuoj pat išsisklaido. Jų nebėra, šitų žodžių, dabar tu girdi - tyla.

Amžina tik tyla, tik šita srovė, dabar tu jauti, kad ji neša tave nuo kranto. Kur šiandien buvai, daugiau niekada nebedgrįši, ką šiandien matei, daugiau niekada nematysi. Tegu būna tavo, upės valia. Tu sėdi valty ir nemeti inkaro, nekimbi į pakrantės medžių šakas ir nenori stabdyti tekėjimo. Neirkluoji atgal, neirkluoji pirmyn - tau nereikia niekur skubėti. Kam tau rytojaus vaivorykštė? Kam tau vaikytis šešėlį? Ar ne geriau upė - amžinoji tėkmė, amžinoji kelionė, amžinasis gyvenimas?

Dabar tu jauti, kad plauki be pastangų, upė neša tave, ir tau nieko nereikia daryti. Upės jėga teka pačiu tavimi, ta jėga tu gali pajudinti ranką, koją, gali pakelti irklus visai be pastangų, tik netrukdyk šitai jėgai. Jeigu esi kambary, gali atsikelti, perieiti kambarį, be pastangų pakelti knygą ar kokį kitą daiktą. Tai, ką anksčiau darei įsitempęs, gali daryti be savo jėgų, tarsi eitum pavėjui, tarsi kilnotum besvorius daiktus. Tavyje teka gyvybės jėga, ir šito užtenka, ir nieko nereikia daugiau, netgi mintys ateina savaime, didžiausi sprendimai patys gimsta iš nebūties.

Tegu būna ne mano, bet tavo valia ateina, ateina mintis ir išvaduoja.


Atgal į: Meditacija valtyje