Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-06-14

Dialogas apie paklusimą laisvei

Publikuota: Straipsniai

- Bažnyčioje daug komercijos.  Iš esmės tai verslas. Pastatau pastatą, pasakau, kad jame vyksta kažkas ypatingo, ir viskas vyksta savaime, - teigia Karina.

 

- Karina teisi, - manau aš. - Bažnyčia skelbia, kad joje vyksta kažkas svarbaus. Ir gyvuoja tol, kol žmonės tiki jos skelbiama stebuklinga galia. Kažkada šis tikėjimas buvo absoliutus, ir bažnyčios galia buvo absoliuti - ji net galėjo teisti, kankinti ir žudyti nekaltus žmones. Nuo XIX a. žmonių tikėjimas bažnyčios šventumu silpsta, mūsų akyse tikėjimas bažnyčios stebukladariais vis dar nyksta, todėl senka ir bažnyčios įtaka. O žemė ir toliau sėkmingai sukasi…

Panašiai yra ir su politine valdžia. Valdžia stipri tol, kol žmonės ja tiki. Kartais atrodo, kad valdžia palaiko tvarką ir net moralę, bet iš tiesų yra atvirkščiai. Tarkim, keliuose yra tvarka ne todėl, kad krūmuose psislėpę ją saugo policininkai. Iš tiesų policininkai nieko nesaugo - tvarkos susitarę laikosi patys žmonės, vykdydami bent pačius būtiniausius eismo taisyklių reikalavimus. Neliktų tokio susitarimo - neliktų keliuose tvarkos.

Beje, be visuomenės palaikymo neliktų ir agresyviosios policijos galių. Tikriausiai prisimenate, kas vyko Irake, kai žmonėse dingo Sadamo baimė, ir jie sudaužė ne tik diktatoriaus stabus, bet ir visą politinę sistemą bei viešąją tvarką. Nei policijos likučiai, nei amerikiečių tankai negalėjo apsaugoti nuo įsisiautėjusios minios nei parduotuvių, nei bankų. Po antrojo pasaulinio karo panašų dalyką Indijoje suorganizavo Gandis. Jis pamokė visą tautą “taikiai” nebepaklusti okupantams anglams, nebendradarbiausti su jais, ignoruoti jų įstatymus bei nurodymus, ir okupantų galia supliuško kaip prakiurusi padanga.

- Baznycia, religija ir tikejimas yra visiskai skirtingi dalykai, - teigia plahcisas.

- Taip, Plahcisai, bažnycia, religija ir tikėjimas yra skirtingi dalykai. Jėzus vertino tikėjimą, šaipėsi iš religijos, o apie kokią nors religinę organizaciją (bažnyčią) net nekalbėjo. Organizacija atsirado po Jėzaus, vėliau jų kūrėsi vis naujų, šiomis dienomis jos veisiasi kaip triušiai.

Bažnyčia užsiima dvasiniu minios valdymu, pasinaudodama individuliu žmogaus tikėjimu. Istorijoje jos valdžia yra buvusi ne ką menkesnė už valstybinę valdžią, kartais už ją būdavo ir didesnė (pavyzdžiui, karaliai paklusdavo popiežiui). Nors bažnyčia esant progai pasinaudoja ir politinės valdžios priemonėmis (ginklais, šnipinėjimu, teismais ir pan.), nespjauna į pinigų galią, bet vis dėlto specifinė jos sritis yra sąmoningos ir pasąmoninės žmogaus baimės, troškimai, instinktai.

Šiandien dvasiniu visuomenės valdymu užsiima ne tik bažnyčia, bet ir jos konkurentės - politinė ideologija, reklama, pavieniai šarlatanai, žiniasklaida, o ypač - televizija. Šių laikų “vidutinis žmogus” daugiausia laiko praleidžia ne prieš namų altorėlį, bet prieš televizorių. Šiandien ne kunigai, bet televizijos režisieriai suplanuoja, kuo žmogui rūpintis, kuo džiaugtis, dėl ko nervintis ir ko jam norėti.

Pats žmogus, deja, dar sprendžia mažai, nes labai sunkiai vaduojasi iš pašalinių įtakų. Paklusti yra patogiau, negu priimti Jėzaus nešamą laisvę ir pasijusti atsakingu.

- O kas čia blogo, kad žmonija valdoma? Negi žmonės turi būti chaotiškas masė, judanti be tvarkos visomis kryptimis? - replikuoja kažkas.

- Taip, žmonės neturi būti chaotiška masė.

Visa problema - kas, kokiu būdu ir kur veda.

Galima žmogų priversti eiti kur nors, panaudojant fizinę prievartą, ginklus, inkvizicijos stakles ir kryžiuočių ordas, galima naudoti ir psichologinį smurtą, gąsdinti jį amžinosiomis bausmėmis ir manipuliuoti kitomis baimėmis, galima žmogų vilioti garbės titulais, saldumynais ir papirkti pinigais.

Tačiau galima žmogui įdėti į širdį Tiesos ilgesį, ir jis patrauks link horizonto. Žmogus labai greit pamatys, kad horizontas kiekvieną dieną pasislenka tiek, kiek jis vakar nuėjo, o prieš akis - vis nauji, niekada nesapnuoti toliai. Iš pradžių galbūt nusivils, kad horizonto niekada nepasieks, bet vieną rytą supras, kad Tiesa niekada nesibaigia, niekada neišsenka, ir jis viską paliks - savo namus, santaupas, titulus, savo tėvus, vaikus, žmoną ir visus kitus, kurie pasiliks šalia kelio.

Tada jis supras, kad gyvenimas - Kelias, o Kelias visada laisvas kaip grožis.


Atgal į: Dialogas apie paklusimą laisvei