Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-01

Pažinimo riba

Publikuota: Straipsniai

Trinktelėjo lauko durys.

- Turbūt Stasė grįžo iš mokyklos, - pasakė motina, kuri laukė dukters.

- Ne, tai gangsteriai veržiasi, - pareiškė jaunėlis, kuris buvo prisižiūrėjęs siaubo filmų ir visur matė gangsterius.

- Tai angelas, - išpažino savo tikėjimą vyresnysis, kuris buvo ką tik parėjęs iš ateitininkų susirinkimo ir tikėjo angelais globėjais.

Štai trys hipotezės: Stasė, gangsteriai, angelas. Jos priklausė nuo vidinio nusiteikimo ir skyrėsi.

- Vaikai, eikit patikrinkit, - paprašė motina.

Mažius movė į kitą kambarį - jis po vieno siaubako labai bijojo gangsterių. Vyresnėlis nėjo iš principo - kol kas jis gyveno savo tikėjimu.

Mama atsikėlė ir nuėjo pati.

Pasirodo, visos hipotezės buvo neteisingos.

Tai buvo vėjas.

- Uch, šį sykį pasisekė… - atsipūtė mažius ir išlindo iš palovio.

Vyresnysis tylėjo.

- Kas tau yra? - paklausė motina.

- Tu griauni mano tikėjimą, - pareiškė jis.

Yra riba, už kurios pažinimas nebeįmanomas. Tos ribos nerasi anapus durų, kieme ar kitam galaktikos pakrašty. Ji - žmogaus smegeninėj. Žmogus paprasčiausiai sėdi, neina, netikrina, o kai patikrina kitas, nepriima informacijos. Juk buvo savaime aišku, kad duris darinėja angelas, o saulė sukasi apie žemę. Mama griauna vaiko tikėjimą,  o eretikas Galilėjas nusišneka. Šitam tikėjimui yra nemažai paaukota.

O klaida labai paprasta - net juokinga.

Savo įsivaizdavimus žmonės palaikė žinojimu. Tačiau mūsų prielaidos, hipotezės, numatymai, tikėjimai - dar ne realybė. Juos reikia patikrinti.

Net realybės suvokimas dar nėra realybė. Jis labai priklauso nuo mūsų
gebėjimo skirti dirgiklius ir yra apribotas pojūčių galimybių.
Mes matome šviesą, bet ne visą - neįžiūrime nei ultravioletinių, nei
infraraudonųjų, nei rentgeno spindulių. Jeigu pradėtume užuosti ir
girdėti tiek, kiek užuodžia ir girdi šuo, o girdi jis altragarsą, tai
pamatytume aplink kiek kitokį pasaulį.

Tuo labiau nėra realybė mūsų vidinio pasaulio dalykai: mūsų
svajonės, įsivaizdavimai, hipotezės, prielaidos… Vaikas tiki, kad duris atidarė angelas, bet tai buvo vėjas. Nors mano skaitytojas Kostia su krikščioniška meile laukia, kada vėl užgersiu, jo
lūkesčiai gali neišsipildyti. Jeigu jis mano asmenyje pamato komsomolo
darbuotoją arba šikšnosparnį, tas vaizdinys gali būti iliuzija.

Vienu tikėjimu gyvenančiam žmogui pažinti pasaulį yra sunku - gal todėl religingi žmonės paprastai būna labai prietaringi. Bet gali ir jie mėginti po truputėlį skirti išorinės realybės faktus ir vidinės realybės reiškinius.

O Dievas? Jis faktas, ar įsivaizdavimas, prielaida?

Fanatiško sukirpimo žmonės yra įsitikinę, kad tai, be jokios abejonės, - faktas. Kiti net mėgina rasti “įrodymų”.

Biblija sako kiek kitaip. Ji tvirtina, kad Dievas gyvena ne žmonių rankomis statytose
šventovėse, bet žmonių širdyse. Vadinasi, tai - ne išorinės realybės
faktas, bet mūsų vidinio pasaulio reiškinys. Išorinė realybė yra tik medinė ar akmeninė parapijos bažnyčia, po ją
vaikštantis sutana apsivilkęs vyras, kryžiukai, statulikės,
smilkalų kvapas, vargonų gausmas… Vaizdiniai, kurie maldininkui kyla, žiūrint
į kičinį Marijos paveiksliuką ir nutukusį kunigo veidą, reikšmė,
kurią jis suteikia ritualams - jau vidinės realybės dalykai. Juk kito gali
nejaudinti nei pasmailintas kunigo balselis, nei molinis dievukas.
Nesu girdėjęs, kad musulmonui kada nors apsireikštų Marija arba katalikui - Buda. Jeigu kada nors išvysi Švenčiausiąją Mergelę Dievo Motiną, tai dar nereiškia,
kad ją privalo matyti ir kiti palatos kaimynai. Jeigu savo bažnyčią
pavadinai “Dievo namais”, tai dar nereiškia, kad Dievas iš tiesų tenai
įsikūrė. Jis - tavo vaizduotės gyventojas.

Religingi žmonės mėgsta kartoti, kad jie tiki ne savo fantazijomis, bet “tikru”, “gyvu” Dievu. Jie tikrą tikėjimą maišo su “tikru” tikėjimo objektu. Aš irgi manau, kad pasaulį nuolatos kuria Dievas. Kad ir kaip mėginu - niekaip negaliu įsivaizduoti pasaulio be savo Kūrėjo. Ar gali būti, kad ši tobula boružėlė atsirado savaime? Ar ką panašaus yra sukūręs žmogus? Gyvybę? Sakot, kažkada atsitiktinai supuolė molekulės, ir atsirado pirmoji bakterija? Na, žinot… Kaip sakė kažkoks sąmojingas mokslininkas, man būtų lengviau patikėti, kad pro sąvartyną praūžė vėjas ir iš visokių dalių atsitiktinai sumontavo boingą.

Bet žinau, kad tai - mano tikėjimas. Tai - ne formulė, aš jo neįrodysiu. Kad ir koks jisai “gyvas” ar “tikras”, tai tik mano tikėjimas.

Suprantu, kad tikėjimo vaizdiniai gali būti “gyvi”. Bet niekam nelinkėčiau, kad
jie pernelyg “atgytų” ir pradėtų vaikštinėti po
kambarį, kada jau esi pabudęs. Geriau venkite to - ateis sanitarai ir
apvilks tramdomuosius marškinius.

Verčiau laikytis Jėzaus mokymo, kad Dievas ir visa jo karalystė yra mumyse pačiuose.


Atgal į: Pažinimo riba