Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-05-20

Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis

Publikuota: Liudijimai

Kai vieną dieną pabėgi iš akmeninių stabų apsupties ir pro smilkalais dvokiančią minią išsiverži į gryną orą, kai pagaliau peržengti šventoriaus tvora atitvertą ribą ir ryžtiesi išeiti į Kelią, iki išsvajotos Karalystės lieka trys žingsniai. Visas gyvenimas pavirsta Keliu, bet iki Karalystės vis lieka trys žingsniai. Trys žingsniai, visada tik trys: suvokimas to, kas iki galo nėra suvokiama, išpažinimas to, ką norėtum nuslėpti, o tada paprasčiausias žingsnis pirmyn.



Atgal į gelmes

Visą kelią nuo Vilniaus iki Šiaulių jis man pasakojo, kad niekuo netiki: nei Dievu, nei velniu, nei kairiaisiais, nei dešiniaisiais. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad jis tiki ekstrasensų galia, žiniasklaida, ypač - televizija, mėnulio fazėmis, nuo kurių neva priklauso laimingos ir nelaimingos dienos, pinigais, kurių daugiau turėdamas taptų laimingas, Europos Sąjungos ateitimi ir net horoskopais.

- Ir tu visa tai laikai tikėjimu? - nustebo tikėjimus ką tik kritikavęs skeptikas.

Pasirodo, jis dar tikėjo ir tuo, kad niekuo nepagrįsti jo tikėjimai ir iš pasąmonės gelmių kylantys lūkesčiai yra tikrų tikriausias žinojimas.

Mes pravažiavom Jonavą, ir aš tikėjau, kad traukinys nuveš mus į Šiaulius, o ne į Panevėžį. Kad nenuveš į Panevėžį, buvo tam tikro pagrindo, bet iš kur aš galėjau žinoti, kad tikrai neįvyks avarija ir mes vakare atsidursim Šiaulių stotyje? To nežinojo niekas, net geležinkelio viršininkas. Mums liko tikėti. Netikėti laiminga pabaiga ir kiekvieną minutę laukti nelaimės būtų per daug sunku.

Atsigęžti į save, pažvelgti į tamsias savo gelmes, atpažinti savo tikėjimus, atskirti naudingus tikėjimus nuo paprasčiausių prietarų, - tai ir yra pirmas žingsnis į laisvų žmonių karalystę. Kai pirmą sykį atsidūriau tarp anoniminių alkoholikų, man buvo ir keista, ir nuostabu, kaip atvirai ir paprastai, be jokios saviplakos žmonės kalba apie save ir širdies gelmėse kylančias galingaas jėgas, kurios bloškia tave tai šen, tai ten. Tik tada, kai praregi ir aptinki tas jėgas, jos nebegali žaisti tavimi lyg šiaudeliu. Didžiausias atradimas, atvėręs iki tol neregėtas erdves ir pakeitęs mano gyvenimą, buvo pažintis su savimi, su nematoma savo puse. Koks aš buvau naivus, kai tikėjau, kad tai, ką suvokiu, ir yra visas mano pasaulis!

O kiek naivuolių atkakliai tuo tiki!

Hipnoze galima paveikti žmogų taip, kad jis pabudęs vykdys keisčiausius tavo įsakymus ir nė neįtars, kad dirba pagal tavo komandas. Jis gali nustatytu laiku imti strakalioti lyg vaikas, sukukuoti gegute arba visuose kambariuose įjungti elektrą. Jeigu paklausi, kodėl jis taip daro, žmogus prigalvos įtikinamiausių motyvų, bet tikrasis motyvas - hipnozės būsenoj gauta komanda - liks paslėpta nuo jo akių. Žmogui netgi galima įteigti alkoholio ar cigaretės dūmų baimę, ir alkoholikas kurį laiką negers, o rūkorius nesąmoningai vengs cigaretės.

Panašiai elgiamės mes visi, nors ir nesame susidūrę su hipnotizuotoju. Mus visus nuolatos veikia įtaigos ir saviįtaigos. Kai politikas ilgai ir metodiškai meluoja žmonėms, jog į valdžią jis eina dėl Lietuvos gerovės, ilgainiui ir pats nebemato tikrojo savo veiklos motyvo - turtų ir galios troškimo. Verslininkas ima tikėti, kad jis trokšta ne pelno, bet “geriau aprūpinti rinką”,  alkoholikas įtikina save, kad jį valdo ne alkoholio troškulys, bet noras pabūti su draugais, katalikų vienuoliai turbūt ir po šiai dienai tebetiki, kad sukurti įmantriausias kankinimo stakles paskatino ne sadistiniai polinkiai, bet tarnystė gailestingajam Dievui, savo vaiką mušanti motina elgiasi pagal smurtavusių savo tėvų scenarijų, bet šventai tiki, kad tai daro “dėl savo vaiko gerovės”…

Visgi kartais galima pasiekti, kad užhipnotizuotas žmogus susikauptų, įsigilintų į savo vidinius postūmius ir prisimintų hipnotizuotojo duotą komandą. Būna, kad ir kasdieninių įtaigų bei saviįtaigų paveiktas žmogus aptinka tikruosius savo veiklos motyvus.

Būna, bet labai nedažnai.

“Man visada atrodė, kad apie savo dukrą tūpinėju iš meilės, - anoniminių alkoholikų susirinkime papasakojo viena moteris. - Dabar matau, kad mane valdo baimė. Aš visą laiką bijau, kad ji nepaliktų manęs, todėl viską darau, kad ji negalėtų kur nors išeiti arba išvykti…”

O siaube, juk panašiai būna ir man! Tik valdo ne baimė likti vienam, o baimė prarasti kontrolę. Štai kodėl aš noriu būti toks geras savo Vincui ir viskuo už jį pasirūpinti - išrinkti kompiuterinį žaidimą, kad neišsirinktų jis pats, išvirti valgyti, kad neišsivirtų pats, nupirkti jam naują golfuką, kad jis pats nenusipirktų kokio nors suknisto polo!..

Praregėjimo akimirka kartais skaudžiai apakina, kyla noras vėl užsimerkti, bet jeigu atlaikai kažkokią sekundės dalelę, bemat išsiplaiksto iliuzijų rūkas. Pasąmonės vaiduokliai ir demonai išsilakto tą pačią akimirką, kai juos pasiekia sąmonės spindulys. Jie gali veikti tik tol, kol yra nesuvokti.

Yra sakoma, kad tai - vienas didžiausių XX amžiaus atradimų, bet gerokai anksčiau, prieš 2000 metų, Jėzus pasakė žmonėms: “Išsikrapštyk rastą iš savo akies”. Ne tai, kas įeina į žmogų, o tai, kas išeina iš jo, suteršia žmogų. Reikės atsakyti už kiekvieną tuščiai ištartą žodį, todėl geriau neterškime savo sielos šėtono sėklomis, t.y. apgaulingomis įtaigomis. Geriau pasėkim savo gelmėse karalystės grūdelį, kuris iš pradžių būna toks mažas, kaip garstyčios sėklelė, o paskui išauga į medį, ir jo šakose suka lizdus padangių paukščiai. Karalystė veikia tavo viduje kaip nematomas raugas, bet pasisaugokim fariziejų raugo - jis veikia labai panašiai. Viso to mokė Jėzus, nuolatos ragindamas mokinius žiūrėti savęs, savęs, tik savęs.

Kodėl žmonės jo nepaklausė? Kodėl vadinamieji krikščionys nukreipė žvilgsnį ne į save, o į kitus ir patraukė į kryžiaus žygius naikinti kitatikių? Kodėl jie pasiuto nešti Dievo žodį kitiems, patys negalėdami jo priimti?

Todėl ir nešė kitiems, kad patys nepriėmė… Juk tie, kurie aptinka dirvoje lobį, eina, parduoda viską, ką turi, nusiperka dirvą ir pasilieka lobį sau.

Lobis toks didelis… Išsigąsti - jis ne mano pečiams! Tik vėliau pamatai, kad Jėzaus našta lengva, o jungas švelnus. Tai, kas vakar gąsdino, šiandien kelia drąsos sparnais. Bet reikia vieno ryžtingo postūmio, vieno drąsaus žvilgsnio į savo paties beprotybę.

- Kam visa tai? Ką aš jaučiu, eidama pro šventoriaus vartus, kokia jėga judina dešinę ranką, kai mechaniškai darau kryžiaus ženklą, ką aš patiriu, prieš save išvydusi neįprastais drabužiais vilkintį kunigą? Petrai, kam man visos šitos kvailybės? - klausia mano skaitytoja. - Ir iš kur tu ištraukei, kad meldžiuosi stabams? Aš meldžiuosi kryžiui ir Švnč. Mergelės Marijos Dievo Motinos paveikslui, o ne stabams.

Jeigu įtaigų paveiktas žmogus pamatytų tikruosius savo motyvus, daug kas pasidarytų nebeįmanoma. Savo tikrąjį troškimą pažinęs alkoholikas nebegali apgaudinėti savęs “noru pabūti su draugais”, turtų troškimą suvokęs politikas nebegalėtų kalbėti apie idealizmą, o pirmąjį Dievo įsakymą priėmęs stabmeldys nebegalėtų melstis nei kryžiui, nei “stebuklingam” Marijos paveikslui. Gali būti, kada nors ims steigtis ne tik anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų, anoniminių lošėjų, bet ir anoniminių reklamos aukų, anoniminių televizoriaus vergų, anoniminių stabmeldžių, anoniminių sektantų klubai.

Mūsų sąmonėjimo kelias yra blaivėjimo kelias, tai kelias į religijos pabaigą. Plėsdami savo pačių sąmonę, mes paliekame vis mažiau ir mažiau tamsios vietos palovių vaiduokliams ir bažnyčios sėjamoms baimėms bujoti.

Aišku, tamsios vietos visada bus, bus ir išorinių jėgų, siekiančių mus užmiginti rinkimų pažadais, judančiais reklaminiais paveiksliukais, ritualiniais judesiais ir smilkalų kvapu. “O dabar, kaip mums jau įprasta, nuleiskime galvas ir pasirenkime nuolankiai priimti Dievo žodį”, - pradėdamas radijo laidą, ima miginti mūsų sąmonę protestantų kunigas, rengdamas mus savo seansui. Iš pusės valandos jo išvedžiojimų Biblijos citata užima viso labo vieną minutę, bet mes turim ir jo plepalus priimti nuolankiai, nuleistomis galvomis… Kad tik nepakeltume savo galvų, kad tik nepažvelgtume patys į Tiesą, kad tik nepamatytume, kas ten iš tiesų parašyta!

Pusantro tūkstančio metų bažnyčia žmonėms paprasčiausiai draudė skaityti Bibliją, po reformacijos taktika truputėlį pasikeitė. Dabar bažnyčios profesionalai ne draudžia, bet migina saldžiais ritualiniais skaitymais arba skaitymais būryje, kur išorinis grupės spaudimas veikia stipriau už vidinį asmeninį norą suvokti. Štai kodėl daugelį metų bažnyčią lankęs ir Evangeliją šimtą sykių girdėjęs žmogus nuoširdžiai pasipiktina, kai pacituoji jam kokią Jėzaus eilutę, tarkim, draudžiančią prisiekti, melstis viešumoje arba vadinti ką nors tėvais. Tarp mano puslapio komentarų galima rasti daugybę tokių, kur nuolatiniai bažnyčios lankytojai, netgi jos tarnai tokius Jėzaus nurodymus palaiko “Petro asmenine nuomone”.

Ką jie daugybę metų veikė per pamaldas, kuo užsiėmė, mokydamiesi seminarijose?

Jie visą laiką miegojo. Jie skaitė, rašė, kalbėjo, giedojo, bet, paveikti ritualų hipnozės, tuo metu saldžiai dėjo į akį.

Mes visi nuolatos veikiami įtaigų.

Kartais pabundam, išsigąstam ir sakom: “Tai netiesa, tai sapnas!” Ir miegam toliau.

Bet galim pabudę sakyti: “Kiek aš būsiu apsnūdęs?”

Ir tai bus žingsnis į laisvų žmonių karalystę.

Didelis žingsnis, bet pirmas.

Šia tema dar:

Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis


Atgal į: Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis