Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-05-07

Intuicijos Evangelija

Publikuota: Liudijimai

Vakar nustebino netikėtas atradimas. Pasirodo, žmogus, nė karto neskaitęs Evangelijos (juk tai kunigų knyga, ar ne?), gali per visą savo gyvenimą kažkaip intuityviai priartėti prie tiesų, kurias prieš 2000 metų skleidė Jėzus. O tas žmogus dar labiau nustebo, kai sužinojo, kad jo burbėjimai prieš kunigus tarpininkus, statulikes, “Dievo trobas”, ilgiausias litanijas ir kitos panašios “erezijos” yra tie dalykai, kurių atėjęs mokė pats Dievo Sūnus.

Mus suvedė buitinė smulkmena. Išradinėdamas savo pirtelei dar vieną įrenginį, tokį garų purkštuką, supratau, kad vieną detalę geriau gaminintis ne pačiam, o paprašyti nagingo skardininko. Sumokėsiu tik už detalę, o jei darysime ją sykiu, tai dar gausiu nemokamą pamoką.

Tas žmogus nėra mano giminaitis ar didelis draugas, bet labai apsidžiaugė, kai užsukau. Jam patinka, kad toks “mokytas miesto žmogus” neniekina kaimo (čia apie mane), parsikėlė atgal į bažnytkaimį ir su kaimiečiais šnekasi “kaip lygus su lygiu”. Tiesą sakant, “kaip lygus su lygiu” nelabai jaučiausi, nes tie paišini kaimo meistrai man atrodo kur kas pilnesni gudrumo ir išminties, negu kartais apsimeta. Žodžiu, aš prieš juos šiek tiek kompleksuoju, bet geriau tegu niekas nežino.

Jis iškart sutiko pasitrankyti plaktuku, ir aš pradėjau tempti iš golfuko skardos lakštus. Bet į kiemą išėjo žmona, pradėjo vyrui rodyti į laikrodį, paskui abu truputį pasikalbėjo malkinėj.

- Nepyk, dabar negaliu bildėti, - skėstelėjo  jis rankomis. -  Sekmadienis, motinos diena, pusė dvylikos…

- Motinos diena? - prisiminiau. - Bet  tu - juk ne motina.  Tau švęsti reikės pirmą birželio sekmadienį, kai bus tėvo diena.

- Aš rimtai… Ką pasakys žmonės? Ir tai negerai darau, kad nenueinu į bažnyčią. Šit ir žmona nenuėjo…

- Negerai darai? - nustebau. - O kodėl negerai?

Meistras patraukė pečiais.

- O kaip tu manai, ar Jėzus eidavo į bažnyčią? - paklausiau.

Žmogus dar labiau sutriko. Buvo matyti, kad niekada anksčiau tokio klausimo nebuvo girdėjęs.

- Na, tada gal nebuvo tokių bažnyčių… - jis ėmė svarstyti.

- Tai kas. Buvo šventykla ir sinagogos. Kaip tu manai, ar Jėzus švęsdavo šabą, tai yra sekmadienius?

- Na, nežinau… Tikriausiai švesdavo.

- Kas tau sakė?

- Jei mums reikia švęsti, tai ir jis tur būt švęsdavo…

- Ne, Jėzus nesilaikė šabo, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kunigai jį pradėjo pulti. Per šabą Jėzus gydė žmones ir sakė: “Mano Tėvas dirba, ir aš tebedirbu”. Negi sekmadienais per mišias Dievas nustoja dirbęs? Negi tai dienai liaujasi tekėjusios upės, negi sustoja vėjas, negi nebesisuka žemė?

- Aš irgi taip sakau! - apsidžiaugė žmogus. - Visi tie vabaliukai, augantys medžiai, lojantis šuo yra Dievo išmonė.

- Žinoma, - pritariau. - Visa tai - Dievo darbas. Ar jis sekmadieniais gali sustoti?

Meistras nusijuokė. Jis žino, kad ir žmogus sekmadieniais negali sustoti dirbęs - jis turi apeiti gyvulius.

- O kaip tu manai, ar Jėzus liepė eiti į bažnyčią ir ten melstis?

- Tikriausiai liepė, - atsakė pašnekovas, bet čia pat apsidraudė: - Bet gerai nežinau.

- Ne, Jėzus draudė melstis sinagogose ir gatvių kampuose!

- Draudė? - išsipūtė jo akys, o veidą nušvietė džiaugsmo šviesa. - Tikrai draudė?

- Nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis sinagogose ir gatvių kampuose, - pacitavau jam iš atminties. - Kai tu meldiesi, užsidaryk kambarėlyje ir kalbėkis akis į akį su Tėvu. Taip mokė Jėzus. Ne bažnyčiose ar sinagogose, bet kambarėlyje.

- Oho!.. - nustebo žmogus. Buvo matyti, kad jis džiaugiasi.

- Man tai geriau kur nors paprūdžiais… - psisipažino jis po minutės. - Arba pamiškėm… Bet vienam tai geriausia.

- Žinoma, - pritariau. - Dievas yra visur.

- Man atrodo, jo daugiausiai lauke, kur visko daugiau, - samprotavo meistras, tokiu būdu išsiduodamas, kad Dievo artumą geriausiai jaučia gamtoj, kur pilna gyvybės. - Nepatikėsiu, kad jis gyventų Dievo troboj. Man atrodo, nėra ko Dievui statyti trobų…

Dabar nustebau aš.

- Tu čia pats sugavojai?

- Aš taip manau…

- Ar kada nors skaitei Bibliją?

- Ne, aš jos neturiu.

- Ar tu žinai, kad beveik pacitavai Šventąjį Raštą? Ten rašoma: Dievas negyvena žmonių rankomis statytose švetovėse, Dievas gyvena žmonių širdyse, - citavau jam iš atminties. - Viskas čia jo sukurta, kokius namus jam statysite, šaipėsi pranašas.

Dabar mes abu buvom maloniai nustebinti. Meistras buvo patenkintas, kad apie Dievo protingus žodžius galima kalbėtis ir tokioj aplinkoj, tarp plaktukų, grąžtų, varstotų ir kitų rakandų, o aš netvėriau džiaugsmu, kad  Biblijos neskaitęs žmogus gali prabilti tarsi iš rašto. Dievas ima ir prakalba mažamokslio šaltkalvio lūpomis, pačiam žmogeliui to nė neįtariant!

Štai kaip jis man pateikė paties “išrastą” Naujojo Testamento idėją apie nereikalingus kunigus tarpininkus, be kurių paslaugos galime drąsiai stoti Tėvo akivaizdon:

- Ar tas kunigas paims mane ir nuneš į dangų? Aš jam pasakysiu nuodėmę, o jis bene perduos Dievui? O kodėl aš pats negaliu pasakyti, jeigu ką ne taip padariau? Gal kunigėlis turi mobiliako numerį ir gali paskambinti Dievui?

Štai kaip tas žmogus kalbėjo apie stabus, kurie, Psalmyno žodžiais, turi akis, bet nemato, turi lūpas, bet nekalba:

- Man atrodo, tos statulikės negyvos. Melskis nesimeldęs - kaip jos padės?

Žmogus džiaugėsi išgirdęs, kad yra toks pirmasis Dievo įsakymas, draudžiantis garbinti lipdinius, drožinius bei paveikslus ir melstis jiems. Mat nuo katalikų tas įsakymas nuslėptas, ir žmogus jautėsi labai vienišas, kad nejaučia nė menkiausios pagarbos tiems kvailiems paveiksliukams ir plastmasiniams dievuliukams.

Jis manė, kad ilgos nuobodžios maldos gali atsibosti ir Dievui, todėl visi tie rožiniai ir kitos durnystės niekuo negalėtų padėti. Bet kad taip būtų sakęs pats Jėzus…

- Taip, Jėzus mokė: ir kai meldžiatės, nebūkite kaip gagonys, kurie  žodžių gausimu tikisi laimėti išganymą.

- Aš irgi sakau! - džiaugėsi šaltkalvis Dievo išmintimi. - Juk ilgiausias litanijas kalba velnio neštos davatkos!

Mano kaimynas prisipažino nelabai suprantąs, už ką žydai nukryžiavo Jėzų. Žydiškumas čia kaip ir niekuo dėtas - juk ir pats Jėzus, ir Marija, ir jo mokiniai buvo tokie pat žydai, bet vieni žydai buvo su Jėzumi, o kiti jį nužudė. Yra kažkokia kita priežastis, kad vieni darė vienaip, o kiti - visai kitaip. Bet va, jeigu mokyti kunigai sukurstė paprastus žydus, ir tie sykiu su kunigais reikalavo Jėzui mirties, tada viskas aiškiau.

- O kaip tu manai, kas būtų su Jėzumi, jeigu jis vėl ateitų ir pradėtų kalbėti tą patį? Na, kad nereikia švęsti sekmadienių, kad nėra ko vaikščioti į bažnyčią, nes reikia melstis namuose, kad nereikalingi jokie tarpininkai?.. - paklausiau.

 - Na, aš manau, dabar jo nekaltų prie kryžiaus, - svarstė šaltkalvis, mėgindamas įsivaizduoti dabartinių kunigų elgesį. - Nenorėtų tokio skandalo… Aš manau, dabar jį likviduotų patyliukais, niekam nieko nežinant.

Abu buvome tos pačios nuomonės: kas Jėzui leistų sugriauti šitokį biznį? Neleido tada, kai jis pasišovė botagu išvaikyti prekijus iš šventyklos, tuo labiau neleistų dabar, po 2000 metų. Ką veiktų gauja į gatvę išmestų bažnyčios tarpininkautojų? Skardos jie kalti nemoka, žemę dirbti tingėtų, o gyventi nori visi.

- Ir ne bet kaip, o gerai gyventi, - įsiterpė šaltkalvio žmona. - Ir taip brangia mašina klebonas atsikėlė pas mus, o dabar, po kalėdojimo, tokį limuziną nusipirko, kad nė matę nebuvom.

Visgi visi trys sutarėme, kad dabar, dvyliktą valandą, su skarda nieko nedirbsim. Geriau po pietų, kai išsivaikščios davatkos…

Šiaip ar taip, miestelyje žmonės gyvena arti vienas kito - viską mato ir girdi. Viena davatka jau perspėjo šaltkalvį, kad tas įrašytas į juodus sąrašus, todėl gali būti palaidotas be bažnyčios. Tokias laidotuves jis buvo matęs vaikystėje: kai laidojo pakaruoklį, karsto nebuvo galima nešti į bažnyčią ir pro kapinių vartus. Jis turėjo būti gabenamas paprastu nepapuoštu vežimu, kurį temptų balta kumelė, negana to, vežikas turėjo sėdėti apsižergęs karstą. Du sykius mano kaimynas matė, kaip toks karstas buvo keliamas iš vežimo pro kapinių tvorą.

Dabar bažnyčia iš mirusiųjų taip nesityčioja, nes nebegali, bet gyviesiems ji vis demonstruoja jėgą. Kaimo žmogelis bijo: o kas bus, jeigu klebonas sukurstys prieš tave visus kaimynus? Jeigu pasakys, kad su tuo komunistu geriau neturėti reikalo? Ar žmonės nebijos pasisveikinti su tavimi, ar jie atbėgs gelbėti, jeigu užsidegs troba?

Aišku, tai - “tiktai” baimės, tačiau baimės - patikimiausia bažnyčios dykaduonių duona maitintoja… Dabar jums tikriausiai aišku, kodėl neskelbiu to žmogaus pavardės ir vardo.

- Gal tu atvežtum pažiūrėti tą Bibliją? - paprašė jis, išlydėdamas mane iš kiemo.

Ne, didelių studijų jis nepradės. Žmogus paprasčiausiai nori užmesti akį ir pats pamatyti, kad visa tai, ką jis vienas ar su žmona patyliukais galvojo, yra visai ne erezija, o Jėzaus atneštas mokslas. Įsivaizduojat - Dievo Sūnaus mokymas!

Iki šiol tarp kaimo davatkų jis jautėsi lyg balta varna, kurią į kapus gali nuvežti balta kumele, o dabar jis vienas nebus.

Jis ir toliau atokvėpio valandą slampinės vienas paprūdžiais ir pamiškėm, jis susikaupęs savo dirbtuvėlėje vienas kalinės skardą, išėjęs naktį į kiemą, jis vienas pažvelgs į žvaigždes, bet vienas jau nebebus.

Niekada vienas, net miręs!..

Dabar jis tikrai žinos, kad Dievas šalia.


Atgal į: Intuicijos Evangelija