Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-01-31

Ar tikintis - būtinai religingas?

Publikuota: Straipsniai

“Kokiai religinei grupuotei Jūs priklausote?” - prieš kelias dienas paklausė mano skaitytojas lol.
Grupuotei?.. O kodėl jūs manote, kad turėčiau priklausyti kažkokiai grupuotei?” - į klausimą atsakiau klausimu.
Atsakymo nesulaukiau, todėl pamėginkim jo paieškoti kartu.
Kodėl po pasaulį klajoja nuomonė, kad tikintis žmogus būtinai turi būti religingas ir priklausyti kokiai nors grupuotei?
Kokiai tuo metu gyvavusiai religinei grupuotei priklausė mano Mokytojas? Prasčiokų fariziejų ar kunigystės saugotojų sadukiejų? Už ką tada Jį kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai pasmerkė tokiai žiauriai ir žeminančiai mirčiai?
Na, atsakysime, Jėzus priklausė tradicinei žydų religijai…
“Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį”, - tai Jėzaus žodžiai apie tradiciją. Jie pasakyti tuometinams religijos lyderiams, bet tinka ir dabartiniams, ypač tiems, kurie savo Tradiciją mėgsta rašyti didžiąja raide.
Bet Jėzus sukūrė savo religiją, įkūrė Šventojo Tėvo sostą…
Tikrai? Kokio tėvo sostą galėjo įkurti Mokytojas, kuris draudė ką nors žemėje vadinti tėvu, nes visi turime vieną Tėvą - dangaus, o visi žemėje esame broliai?
Kokią hierarchiją galėjo palikti Mokytojas, mokęs antihierarchijos? Kai mokiniai ėmė ginčytis, kuris iš jų galėtų būti didžiausias, Jis pasakė savo nuomonę apie hierarchiją: “Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas”.
Jėzus nevilkėjo auksu siuvinėtais drabužiais ir nesėdėjo prabangiuose rūmuose prie vaišių stalo. Jis buvo vienas iš tų, kurie patarnauja.
Kaip Jo sekėjai galėjo įsiruopšti į sostą ir pakinkyti tautas? Kodėl jie reikalauja vadinti save šventenybėmis, ekscelencijomis, eminencijomis?.. Ar tai iš tiesų Jo sekėjai?
Šiandien daug kas Dievo ieško ten, kur Jo tikrai nėra - žmonių rankomis pastatytose šventovėse, kur Jis, tikint Naujojo Testamento žodžiais, seniai nebegyvena. Vietoj to, kad ėję į paties Kūrėjo sukurtą Šventovę ir stebėjęsi dovanuota gelme virš savo galvų, jie užsidaro akmeninėje savo bažnyčioje ir žiūri į negyvas akis paauksuotiems stabams. Bitės, maži vabalėliai, patraukia į pievas paskui vasaros kvapą, o jiems daug skaniau kvepia magiški smilkalai. Net ir gyvybės nešėjas vanduo, kuris tūkstančius metų teka pro mūsų namus, gaivindamas žmogų, gyvulį, žolę ir žuvį, religingam žmogui yra bevertis skystis tol, kol jo specialiais burtažodžiais neužburia juodai apsirengęs žmogus ir nepašventina Dievo kūrinio.
Įsivaizduojat? Žmogus pašventina Dievo kūrinį!
Iš tiesų nieko, net paties žmogaus nereikėtų šventinti - žmogaus kūnas yra toji šventovė, kurioje gyvena Šventoji Dvasia. Svarbu jo nesutepti burtais, magija ir kitais piktžodžiavimais.
Kas tiki Naujuoju Testamentu, tas Dievo ieškos savo širdy, kas tiki religijos leistrais, keliaus į bažnyčias, šventąsias žemes, specialias ritualines apeigas.
Tiek to, sakysim, Jėzus nekūrė religijos, nestatė hierarchijos piramidės, nemokė jokių ritualų - Jis mokė gyventi ir gydė žmones. Bet Jėzus nemokė gyventi tik sau!
Ar Jis nemokė tarnauti?
O taip, Jis mokė tarnauti, rodė pavyzdį, pats patarnaudamas.
Tačiau kam Jis tarnavo? Tėvynei, tautai, religinei oraganizacijai, kokiai nors idėjai?..
Iš tiesų Jis tarnavo aklam, luošam, raupsuotam, nusidėjusiam ir bet kuriam kitam sutiktam žmogui, kuriam Jo pagalbos reikėjo. Žmogui, o ne žmonijai, tikinčiajam, o ne religijai, mažiausiajam broliui, o ne aukštajai hierarchijai.
To Jis mokė ir savo mokinius: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”.
Kas nori pasitarnauti Jėzui, tegu eina ir patarnauja gatvėje sutiktam Jo mažiausiajam broliui.
O kas nenori paklusti Mokytojui, tegu tarnauja religijai.
Atrodo, takoskyra tokia gili, kad nematyti jos neįmanoma.
Net ir tada, kai didikai Konstatntino įsakymu Jėzaus mokymą sukergė su pagonybe ir susikūrė bene pačią žiauriausią religiją, pavadindami ją krikščionybe, takoskyra nuo to neišnyko. Tarp prarajos krantų buvo pastatytas hierarchijos tiltas iš storiausių kanonų, bet praraja liko. Tiltas apstatytas paauksuotais stabais, bet jie negyvi ir neapsaugos. Bedugnė krupščiai apdangstyta siuvinėtom sutanom, bet po jomis slypi mirtis.
Iš tiesų tai ne Jėzaus, o imperatoriaus Konstantino religija.
Religija skilo kartu su imperija, o maskuotė klaidina toliau. Šiandien daug kas Jėzų laiko tai katalikų, tai stačiatikių, tai protestantų nuosavu daigtu, bet sektos gali turėti tik  nuosavą stabą.
Šiandien daugelis žmonės tikėtų Mokytoju, bet nenori susidėti su veidmainiais bažnyčių tarnais, šlakstytis užburtu vandeniu ir baidosi Gydytojo. Juos suklaidino nusmailintu balseliu trykštanti auksaburnių klasta: “Tikintis - tai religingas. Kas nepriklauso religijai, tas ateistas”.
Dievo ieškantys žmonės abejoja, blaškosi, laiko save beveik ateistais.
Iš tiesų jie tokie pat ateistai, koks buvo Jėzus.
Ką šiandien Mokytojas pasakytų religijos verslo atstovams, klaidinantiems žmones ir skelbiantiems savo monopolį?
Tikriausiai tą patį, ką sakė tada, prieš 2000 metų:

“Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius”. Mt 23:15


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Ar tikintis - būtinai religingas?