Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-04-16

Dvasingumas kaip investicija

Publikuota: Straipsniai

Ir sentimentalų užstalės tostą, ir pagiringo kunigo piktą pamokslą, ir įtartiną sektanto bendravimą su angelais bei kitomis dvasiomis paprastai laikome dvasingumu.

Tačiau kas tai yra?

Palandžiojau po internetą. Kaip ir reikėjo tikėtis, dvasingumo žodžiu dažniausiai operuoja religinių organizacijų aktyvistai ir jų ideologai. Dvasingumas šitoje kompanijoje - tarsi kokybės ženklas. Ko daugiau dvasingumo, tuo geriau. Įdomiausia, kad į aukotojų dvasingumą apeliuojama ir tada, kai kaulijama dešimtinės. Ko dvasingesnis žmogus, tuo jis daugiau aukoja dvasingumo mokytojams.

Tačiau ir plačiojoje visuomenėje dvasingumas tampa vis labiau geidžiamu retu vaisiu. Profesionali psichologė, pavargusi nuo savo gyvenimo, išvažiuoja paieškoti dvasingumo po Indiją, grįžta nusivylusi ir rašo prisiminimuose: “Aš tikėjausi ten rasti daugiau dvasingumo…”

Kiek daugiau? Kilogramą, du?.. O gal daugiau keliais metrais, kilometrais?

Dvasingumas nuo seno laikomas dar ir kažkuo išorišku - tuo, kas yra kažkur ten: šventoje Jeruzalės žemėje, Jordane, Indijoje, Kryžių kalne, bažnyčios šventoriuje… Racionalieji vakarai dvasingumui apsakyti ėmė naudoti psiaudofizikos terminus. Šiandien labai madinga plepėti apie “dvasines vibracijas” ir “dvasines energetikas”. Jeigu tokį mokslingumą demonstruojančio dvasinguolio paklausi, kuo, hercais ar milihercais, matuojamos “dvasinės vibracijos”, jis pirmiausia sutriks, o po to būtinai nutaisys įžeistą veidą. Nepasakys, kuo matuojama ir “dvasinė energetika” - vatais, džauliais ar kitais energijos vienetais.

Bet jis ir toliau tikės terminais. Juk “energetinis dvasingumas”, kaip ir bet kuris prietaras, egzistuoja savaime, be jokiu apibrėžimų ir įrodymų.

Taigi prietaras. Tarp dvasingumo ir prietaro gali būti ne toks jau didelis tarpas.
Kas gi tas dvasingumas?

Jeigu laikysimės nuostatos, kad tai - filosofijos sąvoka, tai dvasia - nematerialus savaime egzistuojantis ir save pažįstantis kūrybinis pradas. Dvasingas - tai kupinas šito prado, veikiamas jo. O dvasingumas - siekimas vertybių, jurios nėra materialios, veikimas ne praktiškais, bet  kitokiais motyvais.

“Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis,” - mokė Jėzus, nurodydamas esminę dvasingo žmogaus gyvenimo kryptį. Mt 6,19 - 21

Dvasinių lobių ieškotojas veikia kitais motyvais, negu tas, kuris ieško aukso ir deimanto. Aukso ieškotojui pats auksas, už jį nupirkti trobesiai, brangus automobilis, puikūs drabužiai savaime yra vertybė. Dvasinių lobių iškotojas gali visa tai išmainyti į kitus, jo supratimu vertingesnius dalykus.

Evangelijose “tie dalykai” vadinami karalyste: “Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.Mt 13,44

Išoriškai dvasinių lobių ieškotojas elgiasi panašiai, kaip ir paprastųjų: jis ieško, randa, nuslepia, perka, įgyja, turi… Skiriasi tik ieškojimų tikslas, veiklos motyvas. Štai kodėl išorinė žmogaus veikla gali suklaidinti. Pati savaime ji nieko nesako apie dvasingumą: sentaimanetalūs veidmainio plepalai apie dvasingumą gali slėpti labai savanaudiškas užmačias, antra vertus, litą po lito kalantis juodadarbis gali turėti tikslą už tuos pinigus nupirkti kaimynų vaikui sąnario protezą.

Ar dvasingumo “yra”, ar jo “nėra”, sužinosim tiktai pažvelgę į žmogaus širdį ir pamatę jo slaptuosius motyvus.

Pasirinktas kelias keičia ir pasaulėžiūrą. Dvasinių lobių ieškotojas mato pasaulį truputį kitaip, negu tas, kuris ieško aukso ir deimanto.

Kardinolas Julijus Mazarinis. Nežinomo XVII a. prancūzų dailininko paveikslas. Ir šiandien daugelis žmonių tiki, kad prabangia dvasininko uniforma vilkintis žmogus turėtu būti dvasingas ir džiaugtis ne auksu bei briliantais, bet dvasiniais lobiais. Vienos profesijos stereotipiškai laikomos dvasingomis, o kitos - ne.

Daiktų Vakarams, kur net dvasingumas gali būti pamatuotas ir įkainuotas, kur didesnį dvasingumą rodo  didesnė, puošnesnė ir turtingesnė bažnyčia, nedaiktiškas (dvasinis) pradas yra kažkas nesuprantamo. Nors  “neturėtume manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka” ( Apd 17,29 ), daugelis vadinamųjų krikščionių šiandien neįstengia Dievo suvokti be alavinio ar molinio stabuko, o kitos geros bei piktos dvasios jam turi plasnoti sparnais tarsi žvirbliai arba skraidyti ant šluotos ir badytis triraže šake.

Tik tada, kai dvasingumas įgauna tam tikrą daiktų ar finansų pavidalą, tarkim, žmogus paaukoja nemažą sumą, jo dvasingumas įvertinamas ir pripažįstamas. Nors Jėzus sakė, kad dvasia - tarsi vėjas, šiandien atpažįstamos tik kūnišką pavidalą gavusios dvasios - sparnuoti angelai ir raguoti velniukai.

Tačiau dvasinių lobių ieškotojui nematomas ir nekūniškas turtas yra tokia pat realybė, kaip ir bankininkui aukso luitas arba valstiečiui pūras grūdų. Kaip bankininkas iš tolo užuodžia būsimą pelną arba valstietis nujaučia, kur grūdas dygs, o kur - ne, taip dvasinių lobių ieškotojas pamato savo delne turįs didelę brangenybę. Susikalbėti jie nelabai gali - ką šitas randa, aniems atrodo haliucinacija, kuo džiaugiasi tie, anas laiko tuščiu dalyku.

O gal dvasinės akys nemato daiktų, dvasiomis užimtas protas nebemoka skaičiuoti, dvasia gyvas žmogus nebenori valgyti?

Taip, tokia dvasingo žmogaus karikatūra piešiama nuo amžių. 

Jeigu dvasia - kažkas nemedžiaginio, tai materija - kažkas antidvasiško? O kūnas - tai, kas ardo sielą? Išeitų, kūnas yra mūsų priešas?

Įvairiose bažnyčiose pamokslų girdėjusiam vakariečiui tie klausimai šiandien atrodo visai logiški, ir jis nė neįtaria, kad kilo jie ne iš Biblijos, bet iš pagoniškos graikų filosofijos studijų. Su bibliniu požiūriu tai neturi nieko bendro. Biblija niekada neneigė duonos. Žmogus ne tik duona sotus, sakoma ten. Vadinasi, žmogus sotus DUONA ir dar kažkuo.

Pasaulio padalijimas į idealiąją dvasią ir degradavusią materiją, žmogaus suskaldymas į padebesiais skrajonačią bekūnę sielą ir savo nuodėmėje gulintį bedvasį kūną - visa tai ne Biblijos, bet dualistinės graikų filosofijos darbas, kuriuo persismelkė oficialioji bažnyčia.

Jokio karo tarp Dievo ir jo sukurto pasaulio, jokio konflikto tarp žmogaus ir kūno Dievo tautoje niekada nebuvo. Visa gamta, įskaitant žmogų, buvo sukurta tobulai ir šlovino savo Kūrėją. Senovės žydas patenkintas valgė duoną, ramia sąžine kirto avieną, veršieną, žuvį ir džiaugėsi moterimis, nė neįtardamas, kad tai, jis daro su jomis lovoje, galėtų būtų negražu, vulgaru, bjautu, nedvasinga. Pranašas Saliamonas, kuris iki šiol tebelaikomas išminties simboliu, turėjo kelias dešimtis žmonų, sugulovių ir vergių. Įdomu, ką veikdavo su jomis? Negi tik giedodavo?

Karą žmogaus kūnui bažnyčia paskelbė vėliau, gerokai po Kristaus.

Pats Kristus, jo žodžiais tariant, buvo “geriantis ir valgantis”. Tiesa, prieš jį ėjęs Jonas mito vabzdžiais, tačiau jo asketizmą galima suprasti kaip atsvarą “sudaiktėjusiam” protui. Juk Dievas, vesdamas savo tautą per dykumą, ją maitino tai putpelėmis, tai dangaus mana, tai savo paties kūnu, ją vis viliojo kažkur pažadėtosios žemės turtais, bet nei duona, nei putpelės, nei  derlingi atrastosios žemės laukai, pasirodo, nėra galutinis tikslas.

O kelionei, atrodo, nebus pabaigos.

Palipi ant vienos pažinimo kalvelės - atsiveria kitas, dar didesnis nežinomas laukas. Perkandi savo būties riešutėlį - viduje randi kito, dar didesnio ir saldesnio riešuto kevalą…

Materialistas, aišku, sakys, kad viso šito nėra, kad dvasinių lobių ieškotojai vaikosi vėją, kad riešuto viduje didesnio riešuto būti negali, o ta brangenybė, kurią jie nutvėrė delne, - viso labo vaivorykštės gabalas.

Tiek to, sakysime - taip. Karalystės turtų nepadėsi į banką ir neiškelsi į muziejaus virtriną kartu su antikvariniais dirbiniais ar auksiniais liturginiais indais. Užsidėk akinius, atsinešk mikroskopą, - nei banko sąskaitoj, nei seife dvasinių turtų nepamatysi!

Tai kodėl jų ieško praktiški žmonės ir siekia nusipirkti bent dalį?

Kam lėkti į In diją ir ten dairytis dvasingų veidų, kam samdyti vyskupą ir šventinti bankomatą, jeigu nėra kitos būties? Ko taip blaškosi mūsų dienų turtuoliai, vis puldami nuo vieno malonumo link kito?

Jeigu blaškosi - tikisi rasti. Ką?

Įmonės savininkas išvyko į kalnus ieškoti ne pelno ir ne užsakymu, bet… atsiskyrėlio. Prasibąstė su kitų keistuoliu grupe kelias savaites ir grįžo lyg musę kandęs. Užtiko kelis “chaltūrščikus vienuolius”, bet tai buvo “ne tie”. O jis norėjo rasti “tikrąjį”, tokį, kuris į kalnus pasitraukė visai ne dėl to, kad šalia turistų tako galėtų pasistatyti trobelę ir gyventi sotus iš jų duoklės. Kaip supratau iš turtuolio kalbos, jis norėjo surasti savęs priešingybę.

Ką būtų daręs su ja?

Žinoma, būtų nusifotkijęs su atsiskyrėliu ir pasikabinęs fotkę ant sienos.

Kam?

Kad matytų tai, kas jam nepasiekiama?
 


Atgal į: Dvasingumas kaip investicija