Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-03-19

Ko gero pavasaris bus

Publikuota: Liudijimai

Prieš kelias dienas savo rankomis dėjau į laikraštį metereologų pranešimą “Sekmadienį sugrįš žiema”. Šiandien dėl to  kažkaip nepatogu… Kur ta žiema, kur sekmadienio pūgos? Žmonės sakys: “Laikraštis vėl meluoja”.

O gal jie ir vėl nepastebės žlugusios prognozės? Juk sinoptikų pranašystės, jeigu jos mėgina pažvelgti toliau nei para, žlunga labai dažnai. Bet jų sekėjai vis tiki ir tiki, jie nori pažvelgti į ateitį vis toliau ir toliau.

Ką ten pamatysim?

Kaimynas vėl teiraujasi, koks, mano manymu, bus pavasaris. Jis prisiklausė ir tokių, ir tokių prognozių, o dabar nebežino, kuria tikėti.

- Kam tau prognozės? - neiškentęs sakau. - Negi manai, kad pavasaris gali ir neateiti?

Kokiai sekundei jis nustebęs sutrinka. O taip, žmogui atrodo, kad gali negrįžti saulė, kad gali neištirpti ledas, kad gali nesugrįžti paukščiai… Koks nestabilus ir nepatikimas jo pasaulis, kokia grėsme alsuoja kiekviena akimirka!

Kai netiki gamtoje nustatyta tvarka ir pačiu jos Kūrėju, atsparos tenka ieškoti kitur. Vieni tiki astrologais, kiti - metereologais… “Kažkuo reikia tikėti”, - sako jie, nuo savo nerimo bėgdami į bet kokią religiją. Kad ir į metereologoją.

- Tai visgi, Petrai, kaip tu manai? - neatstoja kamynas.

- Koks skirtumas, ką aš manau? - sakau neiškentęs. - Tiesą sakant, nemanau nieko.

- Kaip?

- Na, aš manau, kad pavasaris bus, - užtikrinu. - Po jo, galimas daiktas, prasidės vasara.

Mes vėl nesuradom bendros kalbos.

Kaimynas nepatikėjo.

Bet iš tiesų tikiu, kad pavasaris bus. Dėl to man nereikia sukti galvos - jis jau yra. Kieme paukščiai atkaliai čiulba tik apie tai. Sode žemė pažliugusi, ištirpęs sniegas neturi kur susigerti - giliau dar tebėra įšalas. Bet jis išnyks, tikrai išnyks - dėl to man irgi nėra ko sukti galvos.

Vanduo iš durpyno gurga į mano tvenkinį. Kiekvieną pavasarį taip. Stipri, šalta, tamsi srovė. Stoviu ir žiūriu, kaip ji bėga žemyn, o už beržo dingsta kažkur į urvą ir toliau gurga jau po žeme. Atsitupiu ir girdžiu - po žeme tikrai gurga. Ir nieko daugiau po žeme - tik gurgesys, o galvoje - viena mintis, kad šią akimirką nieko nerūpi.


Atgal į: Ko gero pavasaris bus