Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-01-23

Raktas į tavo pasąmonę

Publikuota: Straipsniai

Yra daiktų, kuriais naudojamės tol, kol jie atlieka savo vienintelę paskirtį. Žirklėmis kerpame tol, kol jos sulūžta, lempute naudojamės tol, kol ji šviečia, išmetame netgi jo šventenybę televizorių, kada jis sugenda ir nebegali būti dirgiklis arba kai nusiperkame kitą, dar geresnį.


Tačiau yra daiktų, prie kurių mes prisirišame, ir jie mums ima reikšti šį tą daugiau. Seniai nenaudojamą siūlų lenktuvą nušveičiau ir pakabinau virtuvėje - jis man primena šiltus vaikystės vakarus prie pečiaus, kai buvo tvarkomi siūlai, o dabar trobai suteikia tam tikro jaukumo. Tėvo pypkę, kurios seniai niekas nerūko, mano draugas pasidėjo svetainėje ant lentynėlės - ji visa dvelkianti tėvu, nors tabako ir degėsių kvapas seniai išsivadėjęs. Muziejuje pagarbiai padėtas ratelis primena laikus, kai mūsų močiutės ir prosenelės verpė tokiais prietasais.


Yra daiktų, kurie net neatlieka savo pirminės funkcijos, bet turi kitų paskirčių. Meistrai vis gamina kryžius, ant kurių nei dabar, nei romėnų laikais niekas nebuvo žudoma, katalikai prieš Kūčias iš kunigo perka paplotėlius, kurių tikrai neprivalgys, kapinėse artimieji per patį vidurdienį uždega žvakę, kuri nieko neapšviečia. O šalia vienas kito sudėti tokie nekalti darbo įrankiai, kaip plaktukas ir pjautuvas daug kam gali priminti trėmimus ir nekaltų žmonių žudymus.


Daiktas-simbolis mums gali pasakyti daugiau nei tūkstantis žodžių, kartais jis reiškia tiek daug, kad imam tikėti, jog kūjis ir pjautuvas gali žudyti lyg atominė bomba, o kryžmai sukaltus du pagalius kitas palaiko pačiu Dievu ir suklumpa po jais. Simboliai praplečia daiktų pasaulį ir patys gali plėstis iki begalybės.



Ant sienos pakabintas lenktuvas nebeatlieta savo pirminės paskirties, bet primena mielus laikus, kai vakarais su mama lenkdavom siūlus, ir suteikia virtuvei jaukumo.


Ženklai ir simboliai. Ženklai mums turi vieną vienintelę reikšmę, todėl galim naudotis jais kaip orientyrais ir nepaklysti.


Gatvėse yra tvarka todėl, kad visi vienodai suprantame kelio ženklus, 2X2 visiems yra keturi, nes 2 reiškia du vientus, o X žymi daugybos veiksmą. Tačiau tą patį X ženkliuką galime panaudoti kaip raidę ir juo pasakyti kažką nunuspėjamo, tarkim, “misteris X”. Skaičius 2 kitame kontekste gali reikšti ir kitokį “dvejetą”. Ką šauna į galvą, išgirdus “dvejetas”? Nežinau, kaip jums, bet man tai - prastas pažymys, kokio labai nemėgdavau, kitam “dvejetas” gali reikšti kažkokią porą, tarkim, vyrą ir moterį…


Skaičius 3 dar gali reikšti Trejybę, yra sakoma, kad 6 turi kažką šėtoniško, o 69 kitiems taip pakutena seksualinę fantaziją, kad jie parausta.


Kelio ženklas “visų apribojimų pabaiga” viso labo tereiškia, kad už jo nebegalioja kitų kelio ženklų apribojimai, bet jeigu tokį ženklą pokštininkas padės prie jaunavedžių lovos, jis čia įgis daugybę visai kitų prasmių - vienus prajuokins, o kitus gal įžeis…


Kada praplečiam ženklą, suteikdami jam daugybę reikšmių, ženklas tampa simboliu.


Ženklui, kaip ir terminui, reikalingas tikslumas, apibrėžtumas, o simboliui - atvirkščiai, jis visada turi daugybę reikšmių, kurias nuolatos papildo mūsų fanatzija. Todėl simbolis niekada nenuspėjamas, neturėdamas savo ribų, jis užgriebia toli - pačius giliausius ir tamsiausius mūsų pasąmonės požemius.

 Kalvio rankose kūjis yra paprsčiausias darbo įrankis ir pats savaime jokių emocijų nekelia. Kalvėje kūjis reiškia kūjį ir nieko daugiau…

…Bet jeigu kūjį iškelsi aukštyn kartu su pjautuvu, jis ims simbolizuoti nežmonišką bolševikų valdžią, kurią jie vadino mistine darbininkų ir valstiečių sąjunga. Net šiandien, pasikeitus laikams, kūjis su pjautuvu daug kam kelia tokį pat šiurpą, kaip ir svastika.

Mutuojantys simboliai. Neturėdami apibrėžtų ribų ir nuolatos papildomi mūsų fantazijos, daugiareikšmiai simboliai istorijos eigoje nuolatos kinta, netgi įgaudami viena kitai prieštaringas reikšmes.


svastika.gif (1838 bytes) Bene labiausiai yra pakitusi svastika. Iki nacionalsocializmo, kuris svastiką pavertė savo ženklu, niekas jos nesiedavo su blogiu. “Svastika buvo universalus sėkmės bei harmonijos ženklas. Šį simbolį galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultūrose: jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Svastika, arba saulės ratas, yra dažnas uolų piešinių, kurių amžius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar šiandien svastika tebėra šventas simbolis daugeliui indusų bei budistų”, - teigia Ieva Čepulkauskaitė, sociologė.


cross.gif (2007 bytes)“Ir netgi kryžius, neatsiejamas krikščioniško tikėjimo simbolis, turi ilgą istoriją. Dar III a. kryžiaus kaip krikščionybės simbolio naudojimas buvo smerkiamas dėl pagoniškų jo ištakų. Pirmosios nukryžiavimo scenos krikščionybėje atsirado tik VII amžiuje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Bažnyčia simbolį galėjo perimti iš pagoniškųjų druidų, kurie šiais kryžiais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų ąžuolo šakų, simbolizavo savo dievą Thau. Skandinavijoje Tau kryžius simbolizavo dievo Toro kūjį. Babilone kryžius su pusmėnuliu buvo mėnulio dievybės simbolis. Asyriečiai naudojo kryžių vaizduodami keturias puses, į kurias šviečia saulė. Egiptietiškas kryžius su ašaros formos viršutine atšaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivėmis Izide bei Maat. Priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami juos nukryžiuojant, o vėliau kūną sukapojant ir kartu su krauju užkasant laukuose, siekiant padidinti žemių derlingumą”, - rašo I. Čepulkauskaitė socionikos puslapyje.


Man belieka pridurti, kad romėnai pasmerktuosius kaldavo ne prie +, bet prie T formos kryžiaus. Taigi Jėzus buvo nužudytas ne ant to +  , kuriam meldžiasi šių dienų religingi žmonės.


Transformaciaj patyrė ir kiti senieji simboliai: pentograma (penkiakampė žvaigždė), žuvis, mėnulis, saulė, gyvatė ir  t.t.

Stabai ir simboliai. Religingi žmonės, neigdami savo stabmeldystę, kartais tvirtina, kad jie meldžiasi ne stabams, o simboliams. Iš tiesų visi stabai yra simboliai, bet ne visi simbioliai - stabai. Negirdėjau, kad socialdemokratų partijos nariai melstųsi savo simboliui - rožei arba konservatoriai - kregždėms.


  Šiandien nedaug kas žino, kad pirmasis krikščionių simbolis buvo žuvis. Tai puikus graikiškas  akrostikas  „ichthus”. Graikiškai žuvis - „ichthus” , o kiekvieną raidę pirmieji krikščionys “atkodavo” taip: Iesous (Jėzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sūnus) Soter (Išgelbėtojas). Taigi nupiešta žuvis pirmiesiems krikščionims reiškė: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas. Bet niekur neteko skaityti, kad jie būtų meldęsi žuviai.


Stabas atsiranda tada, kai simbolis sutapatinamas su jį reiškiančiu dalyku. Tarkim, šefo nuotraukos nelaikome pačiu šefu ir neduodame jai ataskaitos, bet jeigu šefo atvaizdas bus pakeltas ant pjedestalo?.. Dar visai neseniai milijonai žmonių ėjo pro Lenino statulas, atiduodami joms savo pagarbą, nešdami gėlių, duodami įsipareigojimus Didžiajam Vadui ir prisiekdami. Taigi Lenino statula nebuvo tik meno kūrinys. Lygiai taip pat kičinis Marijos paveiksliukas katalikui ar stačiatikiui nėra tik paveiksliukas - tai pati Marija, kurią jis laiko Dievo Motina, dangaus Karaliene.


Stabas visada - sudaiktinta fantazija ir suasmenintas daiktas. Paprastam molio gabalui mūsų vaizduotė ir įgudusios rankos gali suteikti kenčiančio susimąsčiusio vyro formą, po to mūsų fantazija jam pridės BEGALYBĘ kitų reikšmių ir turėsime Rūpintojėlį - BEGALINĮ Dievą. Toks sudaiktinatas Dievas nepaprstai veikia mūsų fantazijas, baimes ir neatpažintus pasąmoninius jausmus. Prisilietęs prie jo, kitas gali sustingti iš baimės, o kitas - pagyti.


Tačiau, paprastą molį “išplėsdami” iki dieviškumo, mes “susiaurinam” Dievą iki molinės statulėlės, iki medžio gabalo, kurį galima padėti ant stalo, ant spintos, įšsikišti į kišenę, pasikabinti po kaklu… Sudaiktintas Dievas labai veikia mūsų fantazijas, bet pasidaro bejėgis, ir juo labai lengva manipuliuoti tarsi paprasčiausiu įrankiu. Stalius kaukši palktuku, pjovėjas mojuoja dalgiu, o kunigas švaistosi kryžiumi, ant kurio prikaltas alavinis dievukas.


Sudaiktindami nematomą Dievą, susiaurindami begalybę iki paveikslėlio ar pakabuko, mes apvagiam patys save. Jeigu Dievą sulipdome į molį ir uždarome bažnyčioje, Jo nelieka kitur. Visagalis, visur ir kiekvienoje vietoje esantis Dievas, kuris mielai mus lydėtų kiekviename žingsnyje ir padėtų visuose darbuose, palieka uždarytas lyg įkaitas. Stabmeldžiui Dievas egzistuoja tik tam tikrose šventose vietose (bažnyčioje, jos šventoriuje, Kryžių kalne, Jeruzalėje, Vatikane, Lurde, sektantų susirinkime, etc.) ir tam tikruose daiktuose bei žmonėse (kryželiuose, statulėlėse, šventųjų numirėlių kauluose, maldaknygėse, kuniguose, žvakėse, šventintame vandenyje, užburtame plotkelyje ir t.t.).


 Kryžių kalnas po neseniai įvykusio gaisro. Kas beatsitiktų - nei karai, nei ugnis, nei valdžios represijos nesunaikins šitos vietos. Kryžių kalną palaiko ne tik Dievo troškulys, kurį jaučia daugybė žmonių, bet ir tikėjimas, kad Dievas būna ne visur ir kiekvienoje vietoje, bet tik tam tikrose šventose vietose. 


Norėdamas susitikti su Dievu, stabmeldys turi eiti į religijos profesionalų valdomas šventyklas, ten pirkti jų užburtus stabelius, dalyvauti jų vedamuose ritualuose, belstis tūkstančius kilometrų į specialiai Dievui skirtas vietas. Taip begalinio Dievo veikimas yra apribojamas ir laike - Jam paprastai skiriama viena diena savaitėje, o tiksliau - kelios kulminacinės ritualo akimirkos, kai specialių galių turintis šventikas paverčia duoną Dievu ir duoda stabmeldžiams suvalgyti.


Baisiausia yra tai, kad stabų užvaldytas žmogus nė įsivaizduoti negali nuolatinio gyvenimo su Dievu ir nuo Jo sklindančia pagalba bei ramybe. Jis atsisako matyti Dievo darbą rytmečio aušroje ar ant gėlės žiedo ropojančioje boružėlėje, jis negali kartu su Dievu pasidžiaugti gaivinančiu lietumi… Na, jeigu lietaus vandenį pašventintų kunigas, tada būtų kas kita, tada vandenyje Dievą patirtų ir jis.
Šiaulių vyskupas šventina stabuką Šeduvos bažnyčioje. Bažnyčios vadovų priimtas ir pašventintas meno kūrinys tampa stabu, ir tikintieji gali jam melstis. Kuo labiau žmogus įtiki stabu, tuo stipriau jį stabas sujaudina.



 Jaudinantis Salvadoro Dali kūrinys “Vakarienė”. Nors čia pavaizduotas daug kam brangus simbolis, bet katalikams ir stačiatikiams nešauna į galvą melstis šitam paveiklui. Taip yra dėl to, kad jų tikėjimą valdantys hierarchai S. Dali “Vakarienės” nekanonizavo į stabus. Prisilietęs prie šedevro stabmeldys nepatirs to virpulio, kurį patiria, paėmęs į rankas šventą kičinį paveiksliuką.

 

Šia tema dar: 

Tikėjimų pasiūla

Tikėjimas neišrankus

Bestabis Dievas - tai Žodis


Atgal į: Raktas į tavo pasąmonę