Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-12-23

Virtualioji bažnyčia?

Publikuota: Straipsniai

Interneto sąvartyne radau straipsniuką, kuris nuo pirmųjų eilučių patraukė dėmesį. Internetas - vietoj bažnyčios, atliekančios kontrolės ir savikontrolės funkcijas? Niekada apie tai nebuvau pagalvojęs ir esu šiek tiek nustebintas. Visgi globalus anonimiškumas, kuris taip traukia internautų masę, kažkuo panašus į minią - atlaidų arba mitingo - kur tikimasi išvengti asmeninės atsakomybės. Jeigu vengiama, vadinasi, atsakomybės pavojus yra!

Antra vertus, minia lengviau kontroliuojama. Galimybė per internetą greitai ir nevaržomai “sudalyvauti” kažkokiuose įvykiuose ir pakeisti kitų žmonių nuomonę gali būti tiktai iliuzija ir suveikti kaip spąstai. Ar kada nors pagalvojote, kodėl laikraščiai ir interneto naujienų puslapiai suteikia galimybę komentuoti straipsnius ir leidžia juos dėti į šuns dienas? Tai - ne tik priemonė pritraukti daugiau skaitytojų (itin svarbu reklamai), bet ir būdas patikrinti, ar straipsnis mūsų protus paveikė taip, kaip turėjo paveikti.

Panašiai yra su vadinamaisiais rinkimais - naivus pilietis būna paveiktos ilgos intensyvios reklaminės kampanijos, po to nukreipiamas prie urnų, kur jis mano “renkąs” valdžią ir asmeniškai kažką keičiąs, o kampanijos organizatoriai tuo metu stebi, kiek efektyvūs buvo jų reklaminiai fokusai. Kitas nesusipratęs pilietis po rinkimų negali suprasti, kodėl “jo išrinkta” valdžia netęsi kažkokių “pažadų”, ir niekaip nesusitaiko, kad vadinamieji pažadai ir „veiksmų programos“ tebuvo reklaminiai triukai pakeisti jo elgseną. Būna, kad nesupratingi piliečiai išrenka “ne tą” žmogų. Tokiais atvejais situaciją kontroliuojantys žmonės Lietuvoje jį paprasčiausiai atšaukia ir priverčia išrinkti kitą, tą, kuris „pralaimėjo“.

O kas kontroliuoja internetą? Kaip jis kontroliuoja mus?

Mane, pavyzdžiui, paveikė internete surastas straipsnis apie webažnyčią ir sukėlė štai šias išsakytas mintis. Įdomu, kokias mintis sukels jums?


Rekomenduodamas savo skaitytojams, straipsniuką savavališkai padalijau į pastraipėles - skaityti vieną ištisą pastraipą būna labai nepatogu. Tikiuosi, autorius, kurio nežinau, dėl to labai nesupyks. Kas norite, galit skaityti neliestą variantą.

webažnyčia

Kadaise daug kas tikėjo, kad Dievas žino visus slapčiausius žmonių norus ir profilaktiškai skaito netgi pačias banaliausias mintis. Bažnyčia kaip Dievo nekilnojamas turtas arba „namai“ Žemėje atlikdavo nuostabią funkciją – žmogus ateidavo pas Dievą į svečius turėdamas su savimi krūvą klausimų, prašymų, veiklos ir norų ataskaitas. Priklausomai nuo dvasininkų arba „namų tvarkytojų“ primetamų taisyklių bendravimas su Dievu vykdavo įvairiai: per pasislėpusius už sienos tarpininkus, tikinčiųjų bendruomenės „masofkėse“ arba individualiai.

Nesvarbu, kam tai buvo labiau reikalinga: „namų tvarkytojams“, valstybėms arba patiems tikintiesiems, egzistavo pakankamai aiškus mechanizmas, kuris užtikrindavo didelio skaičiaus žmonių savikontrolę, „gerų“ ir „blogų“ darbų, norų ir pareigų balansą.

Laikui bėgant daugelis žmonių nustojo bendrauti su Dievu per tarpininkus ir netgi anonimiškai, o sąžinės keliamus reikalavimus bei dvasinio gyvenimo klausimus pradėjo spręsti savarankiškai arba mažu mažiausiai „pasaulietiškai“. Vieni kūrybai atsiduoda, kiti prie alaus bokalo su draugais sublimuoja, treti patenka pas psichoanalitikus, į Rytų išminties lobynus, psichodelines keliones arba mokslinio žinojimo pinkles.
 
Kita vertus, noras kažkuo tikėti ir šio tikėjimo pagrindu gyventi niekur nedingo, todėl nedingo ir apribojimai, kuriuos žmogus nustato savo minčių ir veiksmų kryptims. Jeigu anksčiau tokie apribojimai buvo užtikrinti ir įdiegti per sunkiai apčiuopiama „moralės kanalą“ (aišku, bažnyčios atrodo didingai ir kai kam daro stiprų įspūdį ir po šiai dienai:), mūsų laikais žmogaus kontrolė užtikrinama „technologiškai“.
Labiausiai krintantis į akis pavyzdys yra žmogaus deklaruojamos informacijos kaupimas ir prieinamumas per interneto naršykles bei fotografijos, diktofonų ir vaizdo kamerų sugebėjimas įamžinti žmogaus išorę.

Aišku, tokie samprotavimai norom nenorom gražina prie jau pakankamai nuvalkiotos temos - moralinio atomizmo globalaus panoptikumo fone, kuris kaip sūris su pelėsiais: arba nevalgomas, bet vis tiek gaminamas, arba valgomas su pelėsiais. Mūsų atveju domina kiek kitas kampas: Senos Europos žmogus žinodamas, kad jo veiksmai arba netgi mintys gali būti žalingi kasdieniam arba pomirtiniam gyvenimui, stengėsi gyventi dorai arba laiku atgailavo, Šiuolaikinės Europos žmogus dažniausiai susikoncentruoja tokiu būdu, kad potencialiai žalingos veiklos požymiai nebūtų pastebėti globalaus kaimo gyventojų, kas iš pirmo žvilgsnio panašų į visišką moralinį nuosmukį arba šnipų žaidimą, tačiau tikrovė nebūtinai yra tokia.

Trumpai tariant, baimė atsakyti už žodžius vien prieš žmonės, „žmonių“, o ne Dievo „namuose“ nebūtinai augina „delfi komentatorių“ kartą. Kita medalio pusė vis tiek yra atsakomybė nesvarbu kokio pobūdžio sakralinio arba pasaulietinio, todėl globalus tinklas nėra vien globalus viešnamis, kompiuterinių ligų inkubatorius arba „visų laikų informacinė priemonė“. Kai kam jis yra globali webažnyčia, kurios apsilankymams kiekvieno vartotojo gyvenimo būdas gali primesti savo apeigas ir taisykles.
Linkiu ramios metų pabaigos, mielieji internautai ;)


Atgal į: Virtualioji bažnyčia?