Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-05-05

Didieji atlaidai

Publikuota: Miniatiuros

Po to, kai parapija išsirinko mane savo kunigu, ėmiau sakyti vis kietesnius pamokslus.
-
Ant kelių, nusidėjėliai! - surikdavau, vos įsiritęs į sakyklą, ir visi
puldavo ant žemės. - Manot, jums bus atleista? Guzą jums, o ne išrišimą!
Po
tokių mano žodžių ir didiesiems bernams nueidavo šiurpas per nugarą. O
jeigu mergos netyčia sukikendavo, tuoj durdavau į jas pirštu nuo
sakyklos:
- Vaiduoklių pasiilgot, ar ne? Dar mažai velnių naktimis sulenda į jūsų palovius?
Jos
nudurdavo galvas, o aš nusileisdavau iš sakyklos, kurią didesnieji
vaikai man buvo įtaisę už atremtų durų, į vieną ranką pasiimdavau
varinį varpelį, į kitą - krapylą, kurią buvom radę už švento Antano
paveikslo, eidavau per daržinę ir šlakstydavau šulinio vandenį ant
nulenktų galvų. Mano pečius juosė sena purvina gūnia, kurioje sesės
anglimi buvo nupiešusios didelį kryžių. Gūnia atrodė didingai ir
baisiai, bet drąsesnieji galėdavo ją pabučiuoti, ir iš jų bemat
išeidavo velnias.
Velnių varymas buvo be galo svarbu, bet įdomiausia
apeigų dalis buvo mano pamokslai. Garsas apie juos nusklido iki gretimo
vienkiemio, ir dabar jau trijų šeimų vaikai ateidavo į mūsų daržinę
atsiimti pylos.
- Tai išrišimo įsigeidėt? - klausdavau jų, užlipęs
atgal į sakyklą. - Špygą taukuotą, ne išrišimą! One, bene išrišimą
turiu duoti už tai, kad viena surijai saldainį, o tavo broliams ir
sesėms paliko tik popieriukas? O tave, Aliau keikūne, turiu pagirti už
rupūžę, žaltį ir velnius? Į ką tu panašus, broli Antanai? Tu nosį
krapštai prie stalo ir čepsi kaip paršelis! O po to ateini kaip nieko
nebuvę į mano bažnyčią ir prašai leidimo į dangų? Į pragarą jums
bilietai užsakyti, kiaulių jovalą srėbti jūs pakviesti! Ant kelių,
velniai neraliuoti, čia jums ne arklidė, kad rodot dantis, o šventa
vieta!
Tiek ugnies nė mūsų tėvai negaudavo tikroje savo bažnyčioje.
Bet į pamaldų galą, kai visas pasiutimas pagaliau išgaruodavo, aš
netikėtai atlyždavau ir atleisdavau visas jų nuodėmes:
- Eikite su Dievu, mano vaikai! - dar palinkėdavau jiems ir pamojuodavau iš sakyklos.
Visi atsidusdavo, nusivalydavo nuo kelių žemes ir staiga pralinksmėję pasukdavo link daržinės durų.
-
Bet paskutinį sykį! Vėl prisidirbsit velnių - gyvus pasiųsiu į pragarą!
- perspėdavau tarpdury, tačiau niekas nebekreipdavo dėmesio - visi
žinojo, kad tų paskutinių sykių dar bus tiek ir tiek.
Bet atlaidų daugiau nebebuvo - tetulė užmatė slaptas mūsų apeigas ir mamaitei pakėlė vėją:
- Ar nematai, ką daro tavo vaikai?
- Žaidžia, - patraukė pečiais mamaitė. - Nerūko juk daržinėj…
-
Pyplį aprengti kunigu! Tai šventvagystė! - šaukė tetulė, konfiskavo
mano varpelį, krapylą, nuvilko sutaną, broliui liepė išardyti sakyklą,
o mane nuvarė mokytis poterių.
Vyskupu aš netapau.
- Ir ačiū
Dievui, - sykį prisipažino mamaitė, kažkaip keistai nužiūrėjusi mane
nuo galvos iki kojų. - Jau atrodė, kad jis darosi panašus į mažą piktą
kleboną…
- O gaila, - atsiduso Onė, kuri nuo manęs gaudavo šitiek pylos. - Jis man tokius dalykus atleisdavo!..

O gal neblogai būčiau atrodęs?


Atgal į: Didieji atlaidai