Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-12-19

Kūčių prietarai - Vakarienės parodija

Publikuota: Straipsniai

“Nesuprantu,
kodėl negalima Kūčioms parsinešti plotkelio? - nustebo žmogus,
paskaitęs apie Kūčių plotkeliais ir kitais fetišiukais bažnyčios valdomas baimes. - Argi Jėzus nelaužė duonos, nedalino mokiniams ir nesakė, kad tai jo kūnas?”
Taip,
Jėzus laužė duoną, dalijo ją savo mokiniams ir sakė, kad tai jo kūnas.
Jis taip pat dalijo vyną ir sakė, kad tai jo kraujas.
Taigi jis
dalijo duoną, o ne magiškais burtažodžiais paveiktą ir stabmeldiškais
paveiksliukais išmargintą specialų plotkelį. Ir vyno nenešė į bažnyčią,
kad jį užburtų kunigas.
O kodėl mes negalėtume taip daryti -
valgydamas Kūčių (ir ne tik Kūčių) vakarienę, laužyti duoną, dalyti ją
artimiesiemes ir sakyti, kad ji - Jėzaus kūnas? Kodėl visada, valgydami
duoną, negalėtume prisiminti Jėzaus, kaip jis to prašė atsisveikindamas
su mokiniais ir mirdamas už mus visus?
Ak taip, sunku patikėti, kad paprasta ir magiškais ritualais nepaveikta duona galėtų būti Jėzaus kūnas!
Taigi plotkelis yra duona + magija.
-
Kalėdoms turiu ploktekį ir aš, - pasigyrė viena pažįstama. - Bet jo
nesieju su jokiais stabais ir magija. Paprasčiausiai nupirko kaimynė,
ir pasidėjau į stalčių.
- Jis tau joks fetišas ir tuo labiau - stabas?
- Tikrai ne, - užtikrino ji. - Plotkelis, ir tiek.
- Jeigu tai paprasčiausia duona, per pietus užsitepk uogiene ir suvalgyk prie kavos, - pasiūliau.
Ji tylėjo.
- Vadinasi, tai nėra tik duona, kad negali užsitepti uogiene ir suvalgyti? Tai nėra tik vaflis?
- Jeigu suvalgysiu, kas liks Kūčioms? - ėmė ji sukti uodegą.
- Kūčioms gali laužyti duonos riekę, dalyti ją artimiesiems ir sakyti,
kad tai - Jėzaus kūnas. Arba nusipirk vaflį - bus nerauginta duona.
- Iš tiesų gal ir taip…
- Po vakarienės gali dalyti vyną, kaip tai darė Jėzus, ir sakyti, kad
tai jo kraujas. Tai bus ir simbopliška, ir teisinga - juk visus metus
maitini šeimą, o duona mums yra tas pats, kas rytiečiams - ryžiai,
pareidama į namus iš darbo, parneši savo vaikams džiaugsmą, o tą vakarą
džiaugsmo simbolis tegu pabus vynas. O viskas, ką turim geriausio, mums
eina iš Jėzaus. Svarbu, kad prisimintume - jis tiek ir teprašė.
Mano pažįstamai ta idėja patiko, ir ji nė žodžiu nesiginčijo.
Bet esu tikras - stalčiuje ji išlaikys bažnyčioj užburtą plotkelį, o
Kūčių vakarą pagarbiai ir baikščiai jį pasiims, sulaižys, ir nieko
nesakę jie visi patyliukais suvalgys.
Iš tiesų jie valgys ne duoną, bet savo baimes ir magiją.
Kaip sunku savo įpročius pakeisti netgi tada, kai protu suvokiam jų absurdą!
Kai protas susiremia su vaizduote ir baimėmis, visada pralaimi protas.
Apie tai jau kalbėjome.
Norint laimėti, reikia tiesos.
Ir ne tik tiesos.
“Jūs sužinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”, - pažadėjo Mokytojas.
Bet reikia tikėti Mokytoju.
Be jo siela taip ir paliks plotkelių vaflinėj.
Taigi Tikėjimas.


Atgal į: Kūčių prietarai - Vakarienės parodija