Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-04-27

Uniformuotas angelas

Publikuota: Liudijimai

Išvažiuodamas negalėjau žinoti, kad tą pentadienį ilgai
prisiminsiu, gal būt - visą gyvenimą. Šviesus
balandžio vakaras, asfaltuotas keliukas per Kelmės rajoną taip
gražiai išraitytas - tai šauni į stačią kalvą, tai garmi žemyn. Namai,
medžiai ir traktoriai lekia pro šalį.

- Šiandien penktadienis, - perspėjo mano keleivė. - Mentai mėgsta tokias dienas.

Ak
taip, jos pusbrolis - mentas, ji žino kai kurių paslapčių! Galėjau
sumažinti greitį iki proto ribų, bet vietoj to pasileidau varyti ant
vargšės kelių policijos. Mentai ir šiokie, mentai ir tokie,
jie - patilčių plėšikai, kelievė irgi įsijungė į kalbą, nes jai buvo
bėda, o pusbrolis kiomisaras negelbėjo. Bet ar mentas - pusbrolis? Ar
mentas apskritai - žmogus? Vadinti mentą žmogum - tai didžiulis
avansas! Padaręs šį atradimą, pralėkiau kažkokią lentą, gal baltą, gal
kokią kitokią, prasidėjo kaimelis, o už posūkio manęs laukė patilčių
plėšikas su tokia lempa.

- Per graitai įsilėkėt, - pasakė jaunas
policininkas simpatišku veidu ir ėmė apžiūrinėti mano dokumentus.
Net keista - jis neatrodė plėšrus.

- Taip, - sutikau, nes ginčytis buvo beprasmiškas. Viskas, ką davar pasakysiu, nebeturi jokios prasmės. - Įdomu, kiek įvariau?

- Eime, pažiūrėsim, - nusišypsojo vaikinas.

Jo lempa buvo užfiksavusi skaičių 82.

- Oho! - nutebau. - Man atrodė, kokie 70 kilometrų…

- Galim sakyti ir taip, - sutiko policininkas. - Atmetus paklaidą, išeina 150 - 300 litų bauda plius keturi baudos balai.

- Na, man tos kalbos brangiai kainuos, - pagalvojau balsu.

- Turite darbą? - smalsavo policininas.

- Aha, dirbu šį tą…

- Kur? Kuo? - smalsavo patrulis.

Nenorom
atsakiau. Koks jo reikalas, kur ir kuo dirbu? Jeigu paėmė nuosprendžių
lapą, tegu rašo baudą, ir važiuojam kiekvienas sau.

- Ten pas
jus redakcijoj yra tokia Rita… Pamiršau pavardę, - policininkas
staiga pakėlė tušinuką nuo egzekucijų lapo. - Kaip jos pavardė?

- Ar Žadeikikė? - nustebau. - Irgi buvo papuolusi?

-
Aha, Žadeikikė! - apsidžiaugė policininkas, tarsi būtų pamiršęs geros
pažįstamo pavardę. - Ne, ji nebuvo papuolusi, ji - gera mano pažįsta.

Tai pasakęs atkišo mano dokumentus.

- Perduok linkėjimus Ritai!

- Tai tu nebausi? - loštelėjau.

- Mano valia - galiu bausti, galiu ir nebausti.

Staiga
suprastau, kad tai - jau ne pokštas. Čiupau teises, mašinos taloną,
susigrūdau kišenėn, po to nutvėriau policininko dešinę ir ėmiau ją
purtyti.

- Kokiu nuostabių pasitaiko policinninkų! - kartojau tarsi pamišęs. Vos neišsprūdo: kokie puikūs mentai!

Policininkas
sėdėjo patenkintas, jo porininkė jauna mergina irgi šypsojosi. Jie dar
palinkėjo laimingo kelio, aš iš tiesų pasidariau laimingas, vos
nenubėgau, bet supratau, kad reikia paklausti:

- O nuo ko tie linkėjimai?

- Nuo Renato!

Toliau važiavom tylėdami.

- Tikrai nenubaudė? - stebėjosi mano keleivė.

- Aš jį pakerėjau savo iškalba, - bandžiau juokauti. - Jis buvo paveiktas mano argumentų ir negalėjo bausti šitokio genijaus.

- Na, jų irgi būna visokių… - numykė ji.

Neiškentęs paskambinau Ritai.

- Linkėjimai nuo policajaus Renato, - psakiau ir viską papasakojau. - Rita, tikrai turi mentūroj draugų?

-
Petrai, kokia mentūra, kokie mentai? - nusijuokė Rita. - Ar dar
nematai, kad tai - Dievo pirštas? Dabar žinosi, kad nereikia šitaip
varyti ant vargšų patrulių!..

Mes dar šiek tiek pajuokavom, bet vis tiek buvo kažkaip nejauku.


Atgal į: Uniformuotas angelas