Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-04-30

Suskaldyto laiko erdvė

Publikuota: Straipsniai

Kai žurnalistai Akmenės rajono berniuko paklausė, kaip jis ryžęsis šokti į ledinę upę gelbėti draugo, tas tik traukė pečiais. Taip, vanduo buvo šaltas, bet tai jis pajuto vėliau, kai abu su draugu išsikapanojo ant kranto…

Nieko konkretaus apie savo motyvus negalėjo pasakyti ir profesionalus gelbėtojas, ištempęs iš Šiaulių Prūdelio įlūžusį žveją. Jis detaliai papasakojo, kaip šliaužė ledu, dėdamas po savimi slides, kad pats neįlūžtų, bet nieko negalėjo pasakyti apie tai, kokios jėgos jį vertė taip rizikuoti. “Toks darbas”, - traukė jis pečiais, išleisdanmas iš akių akivaizdų faktą, kad žveją jisai gelbėjo ne darbo metu, o išeiginę dieną: paslidinėjęs parke, ėjo namo ir pamatė nelaimės ištiktą žmogų. Toliau veikė instinktas.

Chuliganų banda iki sąmonės netekimo suspardė kaimo nevykėlį, kuris nepakluso gaujos lyderio draudimui ir toliau lindo prie miestelio gražuolės, diskotekų karalienės. Vėliau jis teisėsaugininkams pripažino supratęs, kuo jam, palyginti silpnam ir draugų paramos neturinčiam vaikinui, gresia tokia drąsa, bet kaltinamųjų advokato paklaustas, negalėjo pasakyti, kodėl taip “provokavęs” gaujos atamano įsiutį.

“Gyvuliškas potraukis”, - apie tokias jėgas paprastai sako krikščionių davatkos, nenorėdamos matyti, girdėti, ir suprasti, kad “gyvulišką potraukį” būtų galima daug paprasčiau patenkinti su bet kuria patele - ne būtinai žalių akių Onute, kuri supykusi keistai rauko lūpas ir atvažiuoja į mokyklą mėlynu dviračiu.

Bet jeigu sutiksim, kad visi tokie ir kiti nepraktiški žmonių žygiai tėra tik “kūniškas instinktas”, turėsime pripažinti, kad pats Kūrėjas į mūsų kūnus įdėjo instinktą, kuris mus verčia aukoti save dėl kažko kito.

Kas tas “kažkas kitas”?

Aišku tik tiek, kad jis didesnis ir vertesnis už mus - juk dėl jo atiduodam save. Ką daugiau pasakyti?

Bet ar būtina jį įvardinti? Ar neįvardintas tasai Kažkas Kitas mūsų neveiks?

Juk tie, kurie rizikavo gyvybe, nieko labai konkretaus nepasakė…

Kai pradedu pasakoti tuos dalykus, kalbėdamas apie dvasingumą, daugelis mano pašnekovų sutrinka. Jų supratimu, dvasingumas yra kažkas labai gražaus, sentimentalaus ir net nesususijusio su kasdieniu gyvenimu: tai magiškų bažnyčios ritualų paslaptingumas sekmadieniais, užburto plotkelio sunkiai nusakomas skonis, stebuklingas Marijos paveikslas virš altoriaus ir neįpratas dūmų kvapas iš smilkalinės. Religingo žmogaus supratimu, šiek tiek dvasinga gali būti ir teologijos gudrybių neuosčiusi kaimo moterėlė, bet tik sekmadienį per mišias ir jokiu būdu ne savo tvarte, kai glosto karvę arba džiaugiasi mažyčio judraus paršelio grožiu.

Dvasingumo atskyrimas nuo kasdienybės, jo apribojimas tam tikru laiku (dažniausiai - sekmadieniais), tam tikromis šventomis vietomis ar specializuotomis bendruomenėmis, tam tikrais simboliniais veiksmais (ritualais) yra būdingas visoms vakarietiškoms religijoms - tiek katalikams, tiek jų broliams stačiatikiams bei protestantams.

Pažiūrėkit, kaip susierzino bevardis katalikas, mano puslapyje radęs Jėzaus žodžius, kad melstis reikėtų ne sinagogose ir gatvių kampuose, o užsidarius savo kambarėlyje, akis į akį su Tėvu:
“Kas uždraus eit melstis į Dievo namus?jo namų kamputyje?kvailystė. absurdas.kas laikytų šventas mišias namie?marazmas ir dar sykį marazmas.na gerai…tarkim aš pasiimsiu duonos ,vyno ir konsekruosiu savo kambarėlyje Jėzaus kūną ir kraują….kaip čia atrodytų dievo akimis žiūrint?”

Galimas daiktas, tas žmogus užsiima religijos amatu ir bendravimo su Jėzumi neįsivaizduoja niekaip  kitaip, kaip tik “konsekruodamas” jo kūną ir kraują. Tačiau ir “eilinių” bažnyčios narių prisipažinimai internete liudija, kad ryškiausius dvasinius išgyvenimus jie patiria tik bažnyčioje ir tik ritualų metų, dažniausiai - per pačią kulminaciją, kai kunigas specialiais burtais duoną ir vyną “verčia” Jėzaus kūnu ir krauju.

Nors dvasia yra kažkas visai nemedžiaginio, Jėzaus žodžiais - lyg vėjas, daugelis religingų žmonių neįstengia suvokti Absoliuto niekaip kitaip, tik kaip prie kryžiaus prikaltą alavinį gimnastą arba nekaltybės nepraradusios moters paauksuotą paveikslą. Štai kaip anoniminis katalikas atsiliepia apie pirmąjį Dievo įsakymą, draudžiantį daryti bei garbinti drožinius, lipdinius bei paveiklus:
“o į ką žiūrėt?į dargio veidą?ir jame matyti dievą?”

Protestantų dvasingumas ne toks “sudaiktintas”, bet irgi suskaldytas ir atribotas nuo kasdienybės.

Norėdamas bendrauti su Dievu, protestantas nebūtinai turi priešais save pasisatyti kryželį, statulėlę ar paveiksliuką, bet dvasingumą jis atskiria nuo įprastos kasdienybės tam tikru “Dievui pašvęstu” laiku ir apriboja specializuotomis ritualų bendruomenėmis.

Daugybė šiandieninių sektantų visą savaitę gyvena vienose bendruomenėse, kuriose kala pinigą, grumiasi dėl valdžios, pavyduliauja ir myli, o savo dvasingumą išreiškia visai kitose, sukurtose specialiai dvasingumui. Kaip katalikui dvasingumas nesuprantamas be bažnyčios rūmų ir stabo, taip protestantui - be specialios sektos ir pusmokslio pastoriaus išvedžiojimų. Savo svetainėje susidūręs su jais, pastebiu dvejopą elgseną: arba jie įtaria mano slaptą norą įsteigti nuosavą dvasingumo sektą, arba patys skatina ją steigti, nes jie mielai ateitų sekmadieniais paklausyti “dvasingų” mano pamoklų.

Ir vienu, ir kitu atveju religingas žmogus išsiduoda, kad be specialios organizacijos ir be specialių ritualų jo dvasingumas yra neįmanomas.

Beveik du tūkstančius metų trukęs laiko ir erdvės skaldymas taip paveikė visuotinę sąmonę, kad šiandien ir nereligingas, tiksliau - tokiu save laikantis žmogus - save suvokia kaip skeltą pusiau. Religijos paveiktas žmogus jokiu būdu nėra vientisas - viena jo dalis yra gera, o kita - bloga. Gera - viršutinė, aukštesnioji jo kūno dalis, išskyrus gal tik moters krūtis, kurios šiek tiek gundo ir tokiu būdu pasitarauja žemiau juosmens esančiai, blogajai kūno daliai. Vieni žmogaus organai, tokie kaip galva, širdis, rankos, yra garbingi, o kiti, ypač genitalijos, - pasibaisėtinai šlykštūs ir nepadorūs. Dar XIX amžiuje Europos mokyklose anatomijos pamokoms būdavo piešiami kastruoti žmonių kūnai be lytinių organų. Esu skaitęs vieno vyskupo išvedžiojimų, kad pradžioje Dievas žmonių kūnus sukūręs gražius ir padorius, ir tik vėliau šėtonas, sugundęs žmones nuodėmei, prisiuvo Adomui penį, o Ievai įpjovė vulvą.

Tokios teorijos šiek tiek primena liguistas tualeto sienų fantazijas, bet ir visos asketizmo ideologijos nepavadinsi nei itin sveika, nei logiška.  Kaip galima garbinti Kūrėją ir tuo pat metu, neprieštaraujant sau pačiam, tyčiotis iš jo kūrybos, o jo kūrinius vadinti netobulais, nešvariais? Ar įmanoma sveikai gyventi, jaučiant nuolatinę kaltę ir gėdą dėl natūralių instinktų, kuriuos žmogus kažkodėl pavadino bjauriais, žemais, nedorais? Ir kaip tobulojo Kūrėjo sukurti instinktai gali būti nešvarūs, žemi, nedori?

Arba meluoji pats sau, kai garbini tokį Kūrėją, arba veidmainiauji, kai pavirsti šventeiva ir plaki save už tokį nuostabų dalyką, kaip, tarkime, lytinis potraukis.

Atsisakęs skaldyti savo erdvę bei laiką į dvasingą ir nedvasingą bei liovęsis kastruoti savo paties kūną, žmogus galėtų išvengti daugybės į sumaištį vedančių vidinių prieštaravimų, nusikaltimų bei iškrypimų ir nusikratyti savo paties užsikrautų psichosomatinių negalavimų.

Bet ar tai iš tiesų įmanoma? Ar galima vidinį konfliktą su savimi pakeisti Dievo sukurta kūrinijos harmonija? Ar nenukentės Absoliuto šventumas, jeigu, norėdami sušventinti savo kūną, įkurdinsim Dievą nepadoriuose savo organuose ir leisime dalyvauti, atsiprašau už grubumą, tokiose šlykštybėse, kaip maisto virtimas smirdinčiu mėšlu ir, atleiskite man, netgi sueityje? Ar tai ne per daug įžūlu Dievą iš aukštybių parsikviesti į savo menkas trobeles, į bulvių lauką ar tvartą, kur laikomi gyvuliai?

Ne, tikrai ne, tokią viešnagę pasirinko jis pats.

Kai jis nusprendė ateiti pas mus, užgimęs žmogum, tai pasirinko ne gimdymo klinikas, ne bažnyčių altorius, ne sinagogas ir net ne kaimo pirtelę.

Dievas kūrėjas žmogumi tapo tvarte.

Bet apie tai - kitame straipsnyje.

Šia tema dar:

Susitikimas paežery

Stebuklinga riekė

Visas sekmadienis

Kaip tai prisiminti?

Du bendraautoriai

Susitikimai



Atgal į: Suskaldyto laiko erdvė