Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-09-09

Kurčiųjų ženklai

Publikuota: Liudijimai


    - Nuostabi diena, - įlipusi į golfuką, pasakė kelyje sutikta moteris. Kažkas malonaus ir labai netikėto. Visi mano keleiviai pokalbį pradeda, keikdami orus. Kai lyja, jie keikia lietų, o kai lietaus nebūna, jie keikia, kad nėra lietaus.

    - Taip, - atsakiau. - Puikus ruduo.

    - Ir man jis nuostabus, - pasakė pagyvenusi moteris kažkaip teatrališkai. - Ir vasara buvo nuostabi. Nors visi ją keikia už tai, kad trūko lietaus. O aš prisiminsiu bent vieną vasarą, kad buvo pakankamai šilta. Bent vieną vasarą!..

    - Aha, nepaprasta vasara, - atsakiau, mintyse mėgindamas atspėti, kas ji galėtų būti. Nusenusi aktorė, kuri neatpranta nuo scenoje išmoktų manierų? Į pensiją išėjusi mokytoja, kuri dar vaidina dramos ratelyje? Paprasčiausia tostų sakytoja, viena iš tų deklamuotojų, kurios vaikšto į parodų atidarymus ir sako gražius žodžius?

    Atradusi bendramintį, kuris mielai prisimena buvusią vasarą, mano keleivė ėmė drąsiau dairytis po seno golfuko saloną.

    - O, žuvis! - sušuko ji iškilmingai, pamačiusi lipduką su žuvies kontūrais. - Laimingi žmonės, kurie turi žuvies ženklą.

    - Kokį ženklą? - nesupratau.

    - Žuvies. Kurie gimė iki kovo 20-osios. O kas čia parašyta? - ji ėmė po vieną raidę skaityti žuvies kontūre įrašytą akrostichą: - ICHTHUS… Ką tai reiškia?

    - Graikiškai būtų ŽUVIS.

    - Aš ir sakau – žuvies ženklas!

    - Ne, tai ne žuvies ženklas, o akrostichas. Iš pirmųjų raidžių susideda Jėzus Kristus Dievo Sūnus Gelbėtojas. Su astrologiniu žuvies ženklu tai nieko bendro neturi.

    - Visas Šventasis Raštas pilnas žuvies ženklų, - pareiškė ji, nutaisiusi tvirtą balsą ir išsiduodama, kad nelabai skiria Šventąjį Raštą nuo astrologijos. Jeigu moteraitė prietaringa, gal pamėginus baimę?

    - Šventasis Raštas uždraudė astrologiją, - pasakiau griežtai. - Šitais dalykais nesidomiu.

    - Aš nesakiau – astrologija, - ėmė ji sukti uodegą. - Kalbėjau apie žuvies ženklus, kurių pilnas Šventasis Raštas. Jėzus padaugino žuvį, jis žuvimi maitino mokinius, - įkvėptu balsu kalbėjo žuvies gerbėja, ir buvo matyti, kaip jai svarbu visokie nesuprantami, bet gražūs ženklai.

    - Žuvis – gyvūnas, ir tiek, - atsakiau negailestingai. - Tai vienas iš tų gyvių, kurie skaido ore, vaikšto žeme ar plaukioja vandeniu. Dievas pirmuoju įsakymu uždraudė daryti iš jų stabus ir juos garbinti.

    - Ne, pirmais įsakymas skamba kitaip, - pareiškė astrologijos žinovė, taip išsiduodama, kad ji dar ir katalikė. - Pirmasis Dievo įsakymas sako: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“.

    - Ne Dievo įsakymas, o katalikų katekizmas taip sako. Iš tiesų Dievas draudžia daugiau. Jo įsakymai prasideda tokiais žodžiais: Neturėk kitų dievų šalia manęs. Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems, - pacitavau iš atminties.

    - Šito negali būti! - užprotestavo katalikė. - Iš kur tai ištraukėt?

    - Tai parašyta Biblijoj. Ar jūs neskaitėt Biblijos?

    - Aš turiu ne Bibliją, o Šventąjį Raštą, - pareiškė ji, nė neįtardama, kad Biblija yra tas pats Šventasis Raštas.

    - O ar skaitėte? - prikibau, žinodamas, kad daugybė mano pažįstamų laiko šią knygą pagarbioje vietoje - tarsi kokį kryželį, šventą paveikslėlį, iš bažnyčios parsineštą užburtos duonos plutą ar kokį kitą katalikų fetišą, bet niekada jos neatsiverčia.

    - Aš ją turiu! - deklaravo moteris. - Aš ją tikrai turiu. Ir esu skaičiusi, - pridūrė ji nebe tokiu tvirtu balsu.

    - Paskaitykit dar sykį ir sužinosit, kad Dievas draudžia garbinti atvaizdus – drožinius, lipdinius ir visokius paveikslus.

    - Paveikslai – tai nuostabu! - jos balsas vėl pasidarė teatrališkas. - Norite pasakyti, kad Dievas uždraudė meną?

    - Dievas neuždraudė meno, Dievas draudžia garbinti paveikslus ir drožinius. Kas garbina stabus, tas laužo Dievo įsakymą, - vėl nusitaikiau į jos prietaringą baimę.

    - Šventas paveikslas tikrai nėra stabas, - pasakė ji nebe taip tvirtai.

    - Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo, nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems, - citavau negailestingai, ir ji ėmė raitytis lyg kepama žuvis.

    - Norite pasakyti, kad ir Aušros vartai yra stabmeldystė? - sušuko kažkaip isteriškai.

    - Kas garbina savo stabus, visokias statulas ir paveikslus, tas stabmeldys, - nesilioviau ją spaudęs į kampą.

    - Visas pasaulis garbina Mariją ir jos paveikslus, o jūs sakot, kad tai – stabmeldystė?

    - Ne visas pasaulis. Daugybė žmonių laikosi Dievo nurodymo: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!

    - Iš kur tai ištraukėt?

    - Tai Dievo Žodis.

    - Och… - ji atsiduso skausmingai.

    - Dievas draudžia, o jūsų bažnyčios pilnos statulų ir visokių paveikslų.

    - Kur tada melstis?

    - Dievas yra visur.

    - Gerai, visur. Tai ko negaliu melstis Jo namuose?

    - Dievo namai? - nusijuokiau. - Pastatėte Dievui namus? Negi negirdėjot, kad Dievas negyvena žmonių rankomis statytose šventovėse, kad Jis gyvena žmonių širdyse?

    - Kur tada melstis? - ji vėl klausė bejėgiškai.

    - Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins, - pacitavau Jėzaus žodžius.

    - Aš to negaliu girdėti, - ji užsiėmė rankomis veidą.

    - Negalit girdėti Dievo Žodžio? Jums tai sunku?

    - Taip… Kodėl sakote – Dievo Žodis?

    - Pacitavau Jėzų, todėl ir sakau. Tai buvo Dievo Žodis.

    Oponentė krūptelėjo ir sudejavo. Kurį laiką važiavo tylėdama – buvo matyti, kad jos galvoje vyksta kažkokie baisūs dalykai. Tai, ką sakiau, prieštaravo jos tikėjimui, o priešintis ji negalėjo, nes prietaringai bijojo tokių dalykų, kaip Dievo Žodis, Biblija ar kažkas panašaus.

    - Man viskas verčiasi aukštyn kojomis, - prisipažino ir pradėjo kažkur išmoktą monologą: - Ir tą šventą liturgijos akimirką, kada kunigas prie altoriaus aukštai virš galvų iškelia ostiją, tą nuostabų momentą, kai jis savo nepaprastomis galiomis duonos gabalėlį paverčia Kristaus kūnu, kai jis keliais žodžiais visų akivaizdoje iššaukia Jėzų, - šitą stebuklą jūs vadinate stabmeldyste?

    - Na, jei žmogus turi kažkokių stebuklingų galių ir jeigu iškviečia kažkokias dvasias, tai greičiau magija, o ne stabmeldystė.

    - Ne šiaip sau žmogus, o kunigas – mūsų ir Dievo tarpininkas!

    - Šalin tarpininkus – eikit pas Tėvą pati. Po Jėzaus nebereikia jokių tarpininkų – mes nuplauti Jo krauju, ir patys galim drąsiai stoti Tėvo akivaizdon.

    - Tai – irgi iš Šventojo Rašto?

    - Iš kur daugiau?

    Kurį laiką ji sėdėjo, nuleidusi galvą.

    - Man viskas apsivertė, - ištardavo protarpiais. - Jūs viską sumaišėte… Aš nieko nesuprantu.

    - Paskaitykit Raštą – viską suprasit.

    - Tikrai paskaitysiu.

    Privažiavome Kelmę, kur jai reikėjo išlipti.

    - Aš jums labai dėkinga, - pasakė ji, kai sustojau.

    - Nieko tokio. Bene sunku pavežti žmogų?

    - Ir už pavežimą dėkoju! Jūs man pasakėt negirdėtų dalykų. Aš būtinai paskaitysiu Raštą.

    - Taip, žinoma.

    - Pareisiu ir paskaitysiu, - prisiekinėjo ji, dar kelis sykius padėkojo, ir aš nuvažiavau savo keliais.

    Kas žino, gal tikrai paskaitys ir atras eilutes, kurias šimtus kartų girdėjo savo bažnyčioj?

    Mane stebina šis paslaptingas dalykas. Žmonės eina ir klauso liturginio skaitymo, o kai pasakau kokią eilutę, jie nustemba ir sako:

    - Aš to negirdėjau!

    Matau – sako nuoširdžiai. Jiems tikrai naujiena.

    Klausėsi, bet negirdėjo.

    O ši moteris nuėjo sutrikusi. Atrodo, Žodis pataikė kažkur.

    Duok Dieve, į stabmeldyklos pamatą.


Atgal į: Kurčiųjų ženklai