Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-12-10

Kuris esi troboje

Publikuota: Miniatiuros

Kol Alius Sakinis miega, Dievas kantriai laukia, kada jo draugas pabus. Kartais susidomėjęs žiūri jo spalvotus sapnus. Smurto filmų nemėgsta, todėl pataiso agresyvesnes vietas, pašvelnina konfliktiškas situacijas, ir nuo to laiko, kai Dievas įsitaisė gyventi šiuose namuose, Alius nebesapnuoja košmarų.

Pabudęs Alius nušlepsi į vonios kambarį ir tenai tvarkosi - prausiasi, brūžina skustuvu nuo veido šerius. Kiekvieną rytą matydamas prieš save šitą kvailoką paveikslą, Alius prie jo taip priprato, kad nepastebi, kaip jisai keičiasi. Kai po daugybės metų sutinka jaunystės draugų, jam atrodo, kad tie pasenėjo, o jis liko toks pat. “Dievas yra kaip senėjimas, jo paprasčiausiai nepastebi”, - pagalvojo jis širyt.

O kartais švelni paslaptinga jėga užlaiko jį patale, ir Alius nešoka iš lovos lyg akis išdegęs. Jis žino, kad tai ta pati jėga, kuri varinėja kraują jo gyslomis, kuri sklinda nuo pečiaus su šiluma, kuri laiko trobelės stogą, kuri diriguoja eglėms, kai jos ima suptis už tvarto, kuri kedena danguje vilnų patalus ir saugo nuo kosminio šalčio visą žemę.  Ta paslaptinga jėga pripildo jo šulinį, ir kai įsijungia siurblys, ji pučia vamzdžiais  vandenį į jo trobelę. Ko gero, ji suka ir siurblį, nes Alius nežino, kas yra elektra. Tai tik toks pavadinimas, o kas ji yra, negalėjo pasakyti ir fizikos mokytojas. Alius ją moka įjungti, išjungti, lygiai taip pat jis moka pasodinti, o po to išsikasti bulvę, bet neturi nė žalio supratimo, kaip ji užaugo. Jeigu žinotų, pats pasidirbtų bulvę, kaip pasidarė saulės kolektorių.

Alius aptingęs stebi, kaip ta jėga jį laiko ant lovos, kaip ji pavirsta svoriu ir švelniai spaudžia kojas prie čiužinio. Kažkodėl viena koja sunkesnė, o kita lengvesnė, bet dabar jos išsilygina, svoris jau persimetė į dubens kaulus, į nugarą, Alius nieko daugiau nejaučia, tik svorį, kaip jis prispaudžia pečius, kaip apima abi rankas, ir jos išsijungusios paprasčiausiai guli ant lovos. Tą patį svorį jaučia ir nukarusi lempa virš Aliaus galvos, ir lubos, ir Aliaus galva, ir nugara, ir lengva pūkinė antklodė, ir kambalio oras, kuris veidą slegia taip švelniai, kad nepajusi. Jeigu nebūtų svorio, visi daiktai išsilakstytų kas sau, šiandien pat ir spintelė, ir kėdė, ir stalas, ir šaukštas, ir pats Alius išlėktų į kosmosą, o lubomis rėpliojantis voras suskiltų į milijardus molekulių. Bet svoris yra, ir Alius laimingas, kad guli ant lovos, kad niekas nerūpi, kad po kūną ritmingai tvikčioja kraujas. Tvikt, tvikt…

“Tėve mūsų, kuris esi troboje”, - ima sveikintis Alius Sakinis ir nė nepastebi, kad truputėlį pakito tradicinis tekstas.


Atgal į: Kuris esi troboje