Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-14

Naujieji tikėjimai

Publikuota: Liudijimai

Kelintą sykį ateinu pas mašininkes, o jos dar nepradėjusios spausdinti mano šedevro. Tai buvo sunkiais ir tamsiais žilos senovės laikais, maždaug prieš 10 metų, kai neturėjom kompiuterių. Žurnalistai rašydavome ranka, mašininkės rankraščius perspausdindavo mašinėle, po to mašinraščius nešdavome į spaustuvę, kur darbininkai tekstą vėl rinkdavo linotipu.

Ilgas ir sudėtingas žodžio kelias, bet kur jis galėjo strigti.

Šį sykį užstrigo pas mašininkes.

Kai atėjau pažiūrėti, jos abi sėdėjo, ištenpusios nosis ir klausėsi kažkokios bobos. Ta boba kažką joms pasakojo labai emocingai ir sklaidėsi rankomis.

    - Aš matau kvantus, - gyrėsi ji. - Štai, aš kvantus pilstau ir saujos į saują. O jūs nematot?

    Atsistojęs žiūriu, kaip ta kvaiša pilsto iš tuščio į kiaurą ir jau suku galvą, kaip ją mandagiau išprašius lauk, bet ji netikėtai pasisuka į mane, baksteli pirštu  ir pirmoji pradeda kalbą:

    - Pažiūrėkit, štai dvasinis altruistas!

    Net loštelėjau. Boba visai suįžūlėjo – pradės dabar prie mašininkių narstyti mano kaulelius.

    - Tu pasisaugok dvasinių egoistų, - pradėjo ji man patarinėti. - Kadangi esi altruistas, dvasiniai egoistai gali išsiurbti visą energiją, visas vibracijas…

    - Ką, altruistas? - nusijuokiau. - Aš – dvasinis egoistas!

    - Negali būti! - papurtė ji galva. - Iš auros matau, kad jūs – altruistas.

    - Cha! - sušukau, atstatęs rankas sulenkiau pirštus ir iššiepiau dantis. - Nori, tuoj pat susiurbiu visą tavo energiją?

    Žengiau link nekviestos viešnios kelis žingsnius, bet jos energijos ir vibracijų išsiurbti nespėjau. Moteris pastatė akis, čiupo nuo stalo rankinuką ir pasileido laiptais žemyn. Bėgo taip greitai – išsigandau, kad paslydusi nenudardėtų.

    - Žinot, kas ji tokia? - paklausė mašininkės. Jos abi atrodė labai išsigandusios.

    - Kažkokia boba. Kai žmonės ima matyti kvantus, kažkas su protu negerai. Mūsų kaimynas Kelpševičius prieš perkūniją matydavo atomus…

    - Tai Varanavičienė! - sušuko jos choru.

    - Ir kas ji tokia?

    - Garsiausia Šiaulių ekstrasensė! - moteriškių akys dar buvo pilnos baimės.

    - Matot, aš – superekstrasensas, - pareiškiau joms. - Ir kad darbo metu be manęs nebūtų jokių kitų ekstrasensų!

    Kai tą istoriją papasakojau vienam savo pažįstamam, labai religingam žmogui, jis ne tik nenusijuokė – net nešyptelėjo.

    - Petrai, kam šaipytis iš žmonių tikėjimo? - pasakė jis. - Gerai, jeigu įtikėjai Dievą ar kokį kitą gerą dalyką. O jeigu ne? Kas Dievo nežino, tegu tiki horoskopu, paveikslu, šventintos duonos pluta, ekstrasensu, relikvijos kaulu…

    Kitas religingas žmogus, irgi katalikas, internete papasakojo kažkieno sukurtą istoriją, kurią pavadino „Baika“. Toje „baikoje“ pasakojama, kaip vienas žmogelis kas vakarą nešdavo aukoti pieno savo dievams. Padėdavo toliau nuo trobelės indelį su pienu, o rytą rasdavo tuščią. Žmogelis šventai tikėjo, kad tai dievai pasiima auką, bet vieną sykį užėjęs Mozė atskleidė tiesą: ne dievai, o lapės naktį atbėgusios išlaka pieną.

    Mozė tikėjosi, kad už tai jį Dievas pagirs, bet „baikos“ Dievas jam davė velnių – girdi, kam sugriovei žmogaus tikėjimą!

    Prisipažinsiu, man buvo keista tokius dalykus girdėti iš žmonių, kurie vadina save katalikais. Bet ką žinai – nesu bendravęs su jų dievu, negaliu sakyti, ar jis palaiko bet kokį, ar griauna tuščią tikėjimą.

    Šią žiemą jauną šeimą ištiko sunki nelaimė – dingo sūnus. Normalus, geras, mylimas paaugliukas. Jis buvo per lėtas, kad susidėtų su kokiais banditėliai ir žūtų muštynėse, per daug nedrąsus, kad susirastų paną ir pabėgtų pas ją.

    Jo ieškojo visi – policija, ugniagesiai gelbėtojai, net kariuomenė šukavo aplinkinius miškus. Nė balso. Policija ėmė sakyti, kad yra vienintelė viltis – išvežė kas nors į užsienį. Bet tokia tikimybė labai menka – nebe kūdikis jau, pagavęs neįsisūnysi, ne mergina, viešnamyje neuždarysi. Kelias savaites Lietuvoje laikėsi dideli speigai, ir pareigūnai ėmė nedrąsiai mykti, kad tokiu oru tiek laiko paklydęs žmogus neišgyvens.

    Nepriimdama tokios žinios, bet neatlaikydamna ir nežinios, motina pajuto, kad eina iš proto. Išsigandusi nuėjo pas psichiatrą, o tas sakė labai panašiai:

    - Reikia pradėti laukti to, kas baisiausia. Vienais raminančiais gyventi negalima. Mėgink susitaikyti, tarsi jis būtų miręs. O jei atsiras – tegu būna stebuklas…

    Psichiatras dar kažką jai kalbėjo, ir atrodė, kad moteris patikėjo gydytojo žodžiais - parėjusi namuose ėmė kalbėti, kad reikėtų užpirkti mišias už mirusį. Bet kitą dieną neiškentė ir nulėkė pas ekstraseną.

    Gavęs pinigų, ekstrasensas kalbėjo visai kitaip – savo nepaprastais regėjimais jis pamatė visai kitus dalykus ir išpranašavo, kad sūnelis sugrįš.

    Į namus ji parlėkė švytinti.

    - Mano vaikelis sugrįš! - tvirtino ji visiems. - Kai jau niekas niekuo nebetikės, jis paryčiais pasibels į langą. Tai – išbandymas mūsų tikėjimui.

    Vargšelė per naktis negalėjo užmigti – jai vis rodėsi, kad sūnelis vaikšto po kiemą, braižosi apie duris, kelis sykius girdėjo, kaip jis beldžia į langą.

    Tėvas, ne mažiau prispaustas tokios nežinios, mėgino žmonai sakyti, kad ji eitų pas daktarą, gultųsi į ligoninę – negalima visą laiką gyventi vienomis haliucinacijomis. Bet nei jis, nei kiti nebegalėjo jos perkalbėti – moteris turėjo savo tikėjimą ir akyse nyko nuo nemigos.

    Pagaliau atėjo pavasaris, ir valstiečiai ganyklose rado apirusį sūnelio kūną.

    Per laidotuves motina atrodė geriau. Jau išsiverkusi ir susitaikiusi, ji lėtai ėjo paskui karstą, o veidas buvo šviesesnis – tarsi didžiulė našta nukrito jai nuo pečių. Dabar ji dėkojo Dievui, kad tas pagaliau išvadavo iš nežinios.

    Ar ji nenorėtų nuvykti pas ekstrasensą ir šarlatanui išdaužyti dantis?

    Ne, ji negalėtų matyti to niekšo. Visa kančia, kurią ji kentėjo per žiemą, tikriausiai sukiltų joje, ir ji to daugiau neatlaikytų. Arba ne, gal nesukiltų, bet ji nebenori liesti randų. Tegu lieka kaip buvę.

    Kurį laiką sėdėjau su ekstrasense viename kabinete ir pats to nežinojau. Tai buvo jauna, talentinga mergina, kuri rašė puikias apybraižas. Po to ji kuriam laikui dingo iš mūsų akiračio. Visažinės kolegės sakė, kad ji susidėjo su narkomanais, bet nieko tikro nežinojo ir jos.

    Pavasarį ji vėl atsirado, tik buvo gerokai pasikeitusi – veidas patamsėjęs, visa padžiūvusi, tarsi 10 metų senesnė…

    Ji vėl parašė kelias gražias apybraižas, bet po jų prasidėjo keisti dalykai. Apybraižų herojai ėmė skambinti į redakciją ir reikalauti paneigimo – nieko panašaus jų gyvenime nėra buvę, nieko tokio jie nekalbėję. Jai buvo pasiūlyta imtis paprastenių žanrų, bet ir po interviu arba žinučių žurnalistės pašnekovai ėmė reikšti pretenzijas, kad ta į jų lūpas įdėjusi tokius žodžius, kurių jie nesakę.

    Neiškentęs šefas nusivedė ją į kabinetą ir paklausė, kas ir kaip.

    Mergina prisipažino parašiusi tai, ko žmonės nesakė. Kodėl? Ji mačiusi iš akių, kad jie nori tai pasakyti, bet kažkodėl negali, todėl jiems padėjusi.

    Ne juokais išsigandome. Ką daryti? Laikraštyje padarytos klaidos – pakankama priežastis vyti iš darbo. Bet talentingi žmonės patvoriais nesimėto… Gal visa tai – kažkoks paūmėjimas?

    Tuo metu Mažeikių rajone dingo mergaitė. Dar visai maža, kad nueitų toli. Policija, gelbėtojai ir kariai jos niekur nerado. Įsijungė ekstrasensai. Jų patarimai irgi nepadėjo.

    Vieną rytą kolegės rado jaunąją žurnalistę kabinete šnekančią su kažkuo telefonu.

    - Jūsų mergaitė gyva, ji Palangoje, mačiau ją savo regėjime, - tvirtino žurnalistė. - Netikėkit Mažeikių policija, ugniagesiais netikėkit, aš surasiu jūsų vaikelį. Kitame regėjime sužinosiu tikslų adresą, kur ji yra, dabar ją mačiau Palangoje, ji bėgo linksma per Basanavičiaus gatvę. Nepraraskit tikėjimo, tai – išbandymas jūsų tikėjimo…

    Pasirodo, jau kelintą dieną ji skambino į Mažeikius ir kamavo vargšę motiną savo regėjimais.

    Pagaliau merginos tėvai įkalbėjo kreiptis pas gydytojus, ir ji atsigulė į psichiatrinę. Tikėjimas, kuriuo ji maitino nuskendusios, kaip vėliau paaiškėjo, mergaitės tėvus, buvo kažkokios rūšies šizofrenija, sumišusi su narkomanija.

    - Petrai, kuo pateisinti kančią, po kurios nieko daugiau nėra, tik mirtis? - vakar paskambinusi paklausė Lara. - Ar yra koks nors protingas paaiškinimas?

    Kelinta savaitė ji su motina kankinasi namuose prie tėvo lovos. Joms sunku patikėti tuo, kas įvyko per tokį trumpą laiką – buvęs stiprus vyras dabar guli lyg bejėgis skeletas ir negali pasikelti nė savais reikalais. Arba sunerimsta, su bepročio jėga ima keltis, nes jam reikia, matai, į namus, laikas sodinti bulves…

    Žmogus, kuris laikė tvirtai saujoje visus namus, savo žmoną ir dukrą, dabar kalba tik vėjus. Du jogurto šaukšeliai per dieną – nieko daugiau neįsiūlysi. Lūpos sudžiūvę, liežuvis suskilęs. Ima šaukti iš skausmo, bet nežino, kur skauda. Po minutės pamiršta, kad su juo kažkas negerai, norėtų vėl keltis ir eiti namo…

    Sunku net girdėti, o kaip visa tai matyti žmonai ir dukrai?

    - Gal tu žinai kokį paaiškinimą? - klausia Lara.

    - Ne, - atsakau tiesiai. - Nežinau jokio paaiškinimo.

    Kažkada pats sėdėjau prie mirštančio brolio lovos ir sukau galvą, kuo tai paaiškinti. Neradau jokio paaiškinimo.

    - Vaikinai, laikykitės, - pasakė psichologas grupelei vyrų ir moterų, kurie buvom šiek tiek sunerimę dėl to, kad per dažnai išgeriam, o išgėrę pridarom per didelių kvailysčių. - Iš to, ką žinau apie jus, galiu pasakyti tik tiek, kad jūs nepagydomi. Jūs visi – beviltiški alkoholikai.

    - Kaip tai? - mėginome protestuoti.

    Pirmą sykį susidūriau su tuo, kas neišvengiama. Ko niekaip nepakeisi – jokiais burtais ir jokiais tikėjimais.

    Tai ką mums daryti?

    - Susitaikyti, - pasakė tada psichologas. - Nesu religingas, bet žinau tokią krikščionių maldelę: „teesie tavo valia“. Kas netikit, gali sakyti: „tebūnie kaip yra“. Arba galva daužykite sieną. Abejoju, ar sieną įveiksit, bet galva tikrai suskils.

    Kiek žinau, didžioji dauguma nepatikėjo tokia baisia žinia, neprarado tikėjimo savimi ir pasiliko kovoti su nepagydoma liga. Keturi mano sugėrovai jau kada po velėna, neseniai numirė penktas.

    Nežinau, kaip susitaikysiu su mirtimi. Kol kas jos negalėčiau priimti.

    - Mes jau susitaikėme, - girdžiu ramesnį Laros balsą. - Tikrai nebėgsiu į bažnyčią parsinešti šventintos duonos plutos ar šlakelio užburto vandens, kuris padarytų stebuklą. Prašau Dievą, kad tęstųsi kuo trumpiau… Prašau tėvui mirties.

    Ar ji būtų galėjusi tai pasakyti prieš mėnesį?

    Ir po to, kai susitaikė, sėdėti prie mirštančio lovos ir stebėti svetimą kančią nėra malonumas. Bet jeigu, nuo pageltusio veido skusdama negyvus šerius ir žiūrėdama į pilkas tėvo akis, ji dar statytų smėlio namus, būtų kur kas sunkiau.

    Kartais pažaidžiu pats su savimi. Pasiimu Gerąją Naujieną, atsiverčiu bet kurį puslapį ir skaitau pirmas pasitaikiusias eilutes. Jos daug sykių skaitytos, bet aptiktos netikėtai, be konteksto, nuskamba kažkaip negirdėtai, sužimba nauja spalva.

    Skaitau:

    Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. Mt 7,24-27


Atgal į: Naujieji tikėjimai