Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-09

Atgal link savęs

Publikuota: Liudijimai

          - Kviečiu visus kavos, - įėjęs į kabinetą, pasakiau savo draugams. - Visus, išskyrus Marę!

    Marė kavos negėrė, todėl norėjau pasakyti po pauzės: „O Marę kviečiu arbatos“. Bet nesuspėjau. Išgirdusi žodžius „išskyrus Marę“, ji netikėtai pablyško, visas veidas persikreipė, dar nebuvau matęs žmogaus veide tokio išgąsčio. Viena akimirka, ir ji apsipylė ašaromis:

    - Už ką? Ką aš blogo jums padariau?

    Visi puolėme aiškinti, kad ji kviečiama arbatos, nes kavos tai juk negeria, bet nebepadėjo.

    Dėl mano nevykusio pokšto lyg yla iš maišo išlindo tai, kas slypėjo po Marės draugiškumu, nepaprastu paslaugumu ir tariamu lengvabūdiškumu – stingdanti baimė būti paliktai, atstumtai nuo kitų.

    Kartais žmogus taip sulinpa su šia savo baime, kad ima tikėti, jog ji lydės ir po mirties. “Petrai, kaip tu įsivaizduoji savo laidotuves?” - ėmė teirautis viena baikšti davatkėlė. Kitas nuolatinis skaitytojas paklausė dar konkrečiau: “Petrai, su kokia bažnyčia tave laidos?” Išgirdęs, kad po mirties būsiu miręs, ir laidotuvių procesijos man nerūpės, jis pasibaisėjęs dingo iš mano gerbėjų sąrašo.

    O štai Fredis – visai kito tipo žmogus. Jo brolis ir keli draugai ruošėsi triukšmingai išvykai kažkur prie ežero, apie tai buvo kalbama kelias savaites, planuojama, kažkas perkama ir dedama į kuprinę. Kartu su visais trynėsi ir jaunesnysis Fredis, bet kai šeštadienį užėjau pas juos į namus, radau vieną sėdintį prie kompiuterio.

    - Bene paliko? - nustebau.

    - Ne, tai aš juos palikau, - nusijuokė Fredis. - Aš nusprendžiau, kad jie dar neverti mano kompanijos.

    Pasirodo, Fredis gavo kažkokio darbelio, pataisyti kažkokią programą ar kažką panašaus, ir neatsilaikė pagundai išbandyti jėgas.

    - Ir tau neilgu vienam? - paklausiau.

    - Ne, vienam ramiau, - atsakė Fredis ir įbedė nosį į monitorių.

    Tėvai šiek tiek nerimauja dėl tokio jaunėlio šišo, girdi, vaikinukas per anksti užsidegė visais tais programavimais, jam dar reikėtų išsidūkti su draugais ir panomis, bet jeigu jis neužsisklęs tarp informatikos kodų ir funkcijų, iš to egzemplioriaus gali subręsti labai stipri ir unikali asmenybė.

    Tai, kuo pasižymi sveikstantys ir juodąsias asmenybės skyles pradėję lopyti mano pažįstami, galima būtų pavadinti ėjimu atgal į namus, atgal link savęs. Net sapnuose jie traukia atgal  – perka stotyje bilietą, skuba, kad nepavėluotų į traukinį.

    Antanas buvo nepamainoma kompanijų siela, jį visur išsirinkdavo užstalės vyresniuoju, atrodo, visi klubai siekė, kad jis būtų jų pirmininkas. Tai buvo ne tik vaikščiojanti anekdotų enciklopedija, bet ir kolektyvo ruporas. Dar vaikystėje jis pastebėjo, kad yra dalykų, kuriuos norėtų pasakyti draugai, bet nepasako, nes bijo tėvų ir auklėtojų. Pats augdamas gana laisvoje aplinkoje ir niekada tėvų nebaudžiamas, tik kartais apiburbamas, tokių baimės varžtų jis neturėjo ir visada lepteldavo tai, kas sukeldavo mokytojų pyktį, bet visada susilaukdavo draugų pritarimo. Dar paaugliukas jis tapo mokytojų kambario ir direktoriaus kabineto lankytoju, visi jį svarstė ir linksniavo susirinkimuose, o jis atvirai tuo didžiavosi.

    Prasidėję konfliktai su vyresniais ir pralaimėjimai išmokė Antaną subtilesnių kovos metodų, tokių, kaip sąmojus, ironija ar net sarkazmas. Jautresni mokytojai pradėjo bijoti kandaus aštrialiežuvio, užtat draugai šalia jo jausdavosi saugesni. Jeigu kas, Antanas ką nors sugalvos, ką nors leptelės už visus, o po to ugnis nueis ant jo…

    Šiandien Antanas – visai kitoks. Daugiausia laiko praleidžia su meškere prie ežero arba kapstosi sode. Nueina į triukšmingus senų draugų susitikimus, bet nebekelia vėjo.

    - Antanai, skelk anekdotą! - ragina draugai, norėdami Antano širdyje vėl atverti anekdotų enciklopediją ir pažadinti užstalės liūtą.

    - Kad neprisimenu, - teisinasi Antanas. - Anksčiau politinius anekdotus drausdavo, tai buvo įdomu pasakoti. Dabar anekdotų – pini laikraščiai ir internetas, nebėra stimulo juos įsiminti…

    Draugai priima tokį paaiškinimą, o aš žinau, kad Antanas anekdotų nei laikraščiuose, nei internete seniai nebeskaito. „Banalu, vulgaru“, - raukosi jis. Turi keletą subtilesnių, bet jų labai retai pasitaiko išgirsti.

    Draugai gailisi Antano, nes „jam kažkas atsitiko“, o Antanas džiaugiasi atradęs ramybę.

    - Ko gero, vaikystėj man trūko dėmesio, - sykį prisipažino jis man. - Didelėje šeimoje buvau pagrandukas. Visi už mane – didesni ir protingesni. Pirmieji vaikai tėvams būna tikras stebuklas, o pagrandukas niekam nebeįdomus. Kartais suabejoju, ar tėvai visada žinojo, į kokią einu klasę. Tai buvo laisvė – galėjau neruošti pamokų, krėsti mokykloj juokus – namuose niekam nebuvo įdomu, kaip mokausi ir kaip elgiuosi. Visi juk ir taip žino, kur vaikai rytais išeina su portfeliu… Norėdamas susilaukti dėmesio, turėjau verstis per galvą. Mokykloj man tai pavykdavo. Manimi vieni žavėjosi, kiti piktinosi, bet visada buvau dėmesio centre. Buvau draugų draugas, nes draugai mane girdavo…

    - O dabar?

    - Dabar turiu vieną draugą, ir man jo užtenka.

    - Jis retkarčiais pagiria? - švelniai bakstelėjau.

    - Ne, kai būnu su juo, man visada saugu, ir nebereikia jokių pagyrimų. Daugiausia laiko mes tylim.

    - Sėdit lyg du homikai, žiūrit vienas į kitą ir tylit?

    - Ne, mes paprasčiausiai žvejojam!

    Sykį nuėjau prie ežero pažiūrėti, su kuo Antanas žvejoja.

    Jis buvo vienas visoj pakrantėj.

    O Kęstis vienas būti negali. Visada juos matėm kartu su žmona. Kartu dirbdavo lauke, kartu eidavo į parduotuvę, bažnyčią, kartu pasėdėdavo ir aludėje. Visi juos laikė idealia šeima, pačiais laimingiausiais žmonėmis. Nežinau, gal taip ir buvo. Bet štai žmona mirė kepenų vėžiu. Taip greitai, tiesiog netikėtai, ir Kęstis nespėjo susitaikyti su netektim. Per laidotuves jis prašneko apie kilpą, ir giminės turėjo tūpinėti apie jį kaip apie vaiką, kad jis ko nepasidarytų.

    Po laidotuvių Kęstis pradėjo vaikštinėti pas vienus kaimynus, su kuriais anksčiau kaip ir nebendravo. Ateidavo kaip tik tada, kai tie taisydavosi valgyti pusryčius. Iš mandagumo pakviesdavo prie stalo ir Kęstį, tas pasiraginęs visada atsisėsdavo. Drovėdavosi, bet valgydavo.

    - Gal man atsinešti dešros, sūrio? - sykį pasiūlė kaimynei.

    - Dar ko! - nustebo šeimininkė, kuri ir taip nežinojo, kaip atsikratyti įkyraus lankytojo.

    - Nesu valgęs pusryčių vienas, - prisipažino Kęstis. - Man tai neįprasta…

    Praėjo kelios savaitės, ir Kęstis parsivedė našlę. Mes visi buvome šoke. Kęstis, kuris taip mylėjo žmoną? Be kurios negalėjo gyventi?..

    Vaikai negalėjo tėvui atleisti tokios „išdavystės“ ir abu pareiškė į namus nebekelsią kojos.

    Žilė galvon - velnias uodegon, - susierzinęs man sakė vienas sūnus. - Niekada nemaniau, kad tėvas toks seksomanas“.

    Tada nežinojau, kame reikalas, ir negalėjau apginti Kęsčio. Dabar suprantu, kad jis – joks seksomanas. Jis negali būti pats su savim ir savo kančia, tai žmogus, kurio kaip ir nėra, jeigu nieko nėra šalia. Nežinau, kaip jam einasi su naująja žmona, bet po konflikto su vaikais Kęstis visas susmuko. Anksčiau pas jį savaitgaliais prisirinkdavo draugų ir giminių, o dabar jo kieme visada tuščia, trobelės langai dažniausiai uždangstyti užuolaidomis…

    Per kelis mėnesius Kęstis paseno dešimčia metų.

    O štai Deimantukas po savo krizių gali apsieiti be šurmulio.

    Pastebėjau, kad man nesinori būti net artimųjų rate, kai svaiginamasi, - rašo jis man. - Nesinori būti, kai vyksta užstalės ritualai. Tos šnekos apie orą, apie kitus, apie velnias žino ką, bet tik ne apie save ir ne apie save nuoširdžiai. Pavargstu nežmoniškai, jeigu tenka atbūti. Stengiuosi išsisukti, jei įmanoma. Arba pabuvęs atsiprašau, pasakau, kad man jau laikas namo, nes turiu pailsėti prieš rytojaus darbą, ir išeinu.

    - Pabūk, dar pabūk, na kur tu taip leki, - išgirstu.

    - Taigi jau pabuvau, - atsakau.

    Kiek bebūčiau, vistiek nieko apie vienas kita nesužinosim, nes bus aptarinėjamos kuro kainos, svarstoma, ar bus savaitgali lietaus, pasakojama, kas ką papjovė mieste. Nuobodu.

    - Tai apie ką kalbėti? - stebisi pašnekovai“.

    Deimantuko istorija labai panaši į Antano. Kažkada jam irgi trūko tėvų dėmesio.

    Vaikystėje labai sirgau - visokiais plaučių uždegimais, bronchitais ir panašiomis ligomis. Buvau labai silpnas. Gyvendavau ligoninėje. Tėvai galvojo, kad šūdas iš manęs bus, - pasakoja toliau Deimantukas. - Buvau gana užsidaręs vaikas…“

    Jam irgi labai anksti prasidėjo konfliktai su aplinka. Bet – ne mokykloje, o namuose:

    Turiu penkeriais metais jaunesnę seserį. Aš ją labai skriausdavau. Tėtis mane už tai statė ir klupdė į kampą. Matyt, kad ją labiau mylėjo…“

    Ko gero, reikėtų pasakoti nuo kito galo: tėvas labiau mylėjo dukrą, sūnus tai jautė ir keršijo sesei.

    Deimantukas irgi rado būdą įveikti bevertiškumą ir net pasižymėti. Ne liežuviu, kaip Antanas, bet raumenimis. Jis ėmė sportuoti. Išbandė daug ką: dviračius, krepšinį, futbolą… Įvyko tarsi stebuklas – paliegęs vaikas, iš kurio, atrodė, nieko nebus, savo jėga ir greičiu sublizgėjo visoje Lietuvoje.

    Problema išspręsta, ar ne?

    Pasirodo, ji buvo tik nustumta, atidėta vėlesniam laikui ir gimdė naują problemą.

    Ir Antanas, ir Deimantukas vieną dieną pajuto, kad nebegali būti negėrę. Antanas gerdavo, norėdamas atpalaiduoti liežuvį ir išsikovoti draugų simpatijas, Deimantukas – įveikti drovumą.

    Po to išsiskyrė tėvai, ir mano gėrimas dar labiau paūmėjo“, - prisimena buvęs sportininkas.

    Šiandien ir Deimantukas pasakoja turįs kažkokį nepaprastą draugą, su kuriuo kartu krapštosi apie mėgstamos markės automobilį, kapstinėjasi po sodą, kartais pasitaria su juo tualete.

    Tualete?

    Taip, užsirakinę duris, jie gali pabūti vienu du.

    Sykį vieną buvusį klapčiuką norėjau priversti, kad jis balsu perskaitytų kelias Evangelijos eilutes, kur Jėzus liepia melstis ne sinagogose ir gatvių kampuose, bet užsidarius kaambarėlyje, akis į akį su Tėvu.

    - Ką nori tuo pasakyti? - išsigando jis.

    - Nieko. Imk, Joki, perskaityk.

    - Na, Jėzus nebuvo prieš bendruomenes, - ėmė jis raitytis lyg ungurys ant keptuvės.

    - Joki, nekvailiok, būk geras, imk ir perskaityk!

    Jokis atsisakė perskaityti, ir mes kaip reikiant susipykome.

    Po vienos meilės istorijos Jokį ištėškė iš seminarijos, ir dabar jis turėjo didelių tapatybės problemų. Tik pamanykit, šitoks gerietis, beveik angeliukas, be penkių minučių kunigas, ir staiga – niekas, gal net ne katalikas! Vaikinas mėgino skelbtis, kad seminariją apsisprendęs paliko pats dėl aptiktos veidmainystės, bet artimiausi draugai netruko pagarsinti, kas ir kaip. Tai dar labiau sunkino jo situaciją, ir jis skausmingai blaškėsi, nežinodamas, kur pritapti.

    Eiti pats vienas į kambarėlį Jokis bijojo. Tiesą sakant, niekada vienas ir nesimeldė: šalia kas nors buvo – tai senelė, tai mama, tai kunigas, tai pilna žmonių bažnyčia…

    Pagaliau Jokis susirado kažkokią sektą, atliko visus reikalingus ritualus ir dabar yra teisėtas jos narys. Jei viskas gerai susiklostys, jis nusikapstys iki sakyklos ir pagaliau galės įsijausti į vaidmenį, apie kurį svajojo nuo pat vaikystės.

    Baikštus, kompleksuotas ir neryžtingas žmogelis galės įsijausti į sielų ganytojo vaidmenį.

    Geras vaidmuo – irgi būdas pabėgti pačiam nuo savęs.

    Kartais žmogus taip susipainioja savo vaidmenyse, kad pats nebesusigaudo, kur čia realybė, o kur imitacija. „Gyvenimas – tai misterija, o misterija – tai gyvenimas“, - rašo savo knygelėje vienas katalikų vienuolis, kuriam parūpo iš savo sumaišties sukurti visiems prieinamą ideologiją.

    Neseniai sutikau vieną buvusį ateizmo mokytoją, kuris kažkada per pamoką patampė už ausų vieną klapčiuką ir nuskambėjo per Vatikano radiją. Apie jį buvo paruoštas straipsnis ir tame laikraštyje, kuriame dirbau aš, bet partijos draugai, įvertinę jo „pasiekimus ir tam tikrus perlenkimus“, paliko ateistą ramybėj.

    - Vis mokytojauju… - pasakė jis man.

    - Mokytojauji? - apsimečiau durneliu. - Vis dar yra ateizmo pamokų?

    Taip tyčia sakiau, nors puikiai žinojau, kad žmogus įstengė prisiderinti prie naujų aplinkybių ir dabar dėsto tikybą.

    - Jūs buvot puikus redaktorius, - kažkaip nuolankiai susigūžė buvęs ateistas, kuriam po šiai dienai atrodo, kad tai aš sulaikiau ir neskelbiau to straipsnio, kurį tada atsiėmė patys partkomo autoriai.

    - O jūs gerai parašydavot tikybos klausimais, - kankinau jį toliau, kol akyse pamačiau kažką panašaus į ašarą.

    Ar šitie žmonės moka pravirkti, pamatę save? Ar jie turi drąsos pažvelgti į savo tuštybę? Kas jie yra? Ateistai, kurie giliai širdyje buvo tikintys, tikybos mokytojai, kurie giliai širdyje tebėra ateistai? O gal nei tie, nei anie – tik vaidmuo, kuris tenka vis kitame spektaklyje?

    Kaip nuraminti baimę, kuri juos ištinka, kai išvysta savo atminties redaktorių? Gal pasakyti: „Neimk į galvą, gyvenimas – tai vaidinimas, o vaidinimas – tai gyvenimas“?

    Visi tie keliai, kurie veda į užsimiršimą draugų būryje, kurie sulipdo du žmones lyg siamo dvynius, kurie išmoko nesuprantamų vaidmenų arba sugundo valdžios galia – visa tai kelionė tolyn nuo savęs.

    Pats ėjau tuo keliu ir žinau, kaip sunku grįžti atgal.

    Atgal link savęs.

    Savęs?..

    Prieiti prie to drebančio žmogaus, kuris vakar patraukė į parduotuvę nupirkti vaikams lauktuvių, bet užkliuvo kažkur, jau ir pats neprisimena – kur, kuris širyt pabudo be pinigų, be vaikų, gal ir be darbo, velnias žino, kiek jį laikys kontora, prieiti ir pasakyti, kad tas pasmirdęs žmogus, kuris rankoje vėl laiko stiklinę, o akys išsprogę iš baimės, nes žino iš anksto, kokiu galvos skausmu tai pasibaigs, prieiti ir pasakyti, kad tas menkysta – tai aš?

    O siaube!

    Vaikystėje nebuvo gėda draugauti su klišais ir mikčiais, tais, kurie netiko komandai, man nė kiek nekliudė jų trūkumai. O kai kildavo kiemo konfliktų, man daug maloniau būdavo stoti kokio mikčiaus ar snarglino pusbrolio pusėn, atsistoti į tarpą ir pasakyti: „Nori turėti reikalų su manimi?“ Kartais jie norėdavo turėti tokių reikalų, ir mes rimtai susipešdavom, bet ir tada, kai gaudavau miltų, aš nebuvau suminkytas – visada už nugaros stovėjo gauja žioplesnių ir bailesnių, kurie palaikydavo.

    Kiti mano draugai stebėjosi, kam su šitais prasidedu, bet man niekada nebuvo gėda žaisti su mažesniaisiais smėlio dėžėj arba kelti miške karus. Gal patiko užtarti, kad norėjau būti stiprus?

    O kaip užtarti save?

    Kaip prieiti prie to menkystos ir išdaviko, kaip pasakyti:

    - Vyručiai, nelieskite jo – tai aš!

    Kaip žengti šį žingsnį?

    Bet pasakai, ir karas kažkoks pasibaigia.

    Suskilę du žmonės – vėl vienas žmogus. Jokio konflikto.

    Girdėjau sakant: nebūk pavargęs, ištroškęs, alkanas ir piktas, - prisipažįsta Valdas. - Gaila, kad niekas negali paaiškinti, kur tas mygtukas ar sensorinis - programinis valdymo pultas, kad galėtum žmogus užsiprogramuoti kokiai savaitėlei į priekį. Paspaudei mygtuką - džiugus. Atsibodo - paspaudei kitą, ir tapo liūdniau. Pagalvojai, kad būtų gerai užmigti, - spust mygtuką, miegi….“

    Iš vieno nedidelio epizodo sunku spręsti, kaip žmoguje gimė toks noras valdyti save lyg kompiuterį. Kažkas per daug reguliavo vaikystėj: nebūk piktas, nebūk alkanas, nebūk toks, nebūk anoks? Tarsi jis mašina, kuri galėtų valdyti save mygtukais…

    Kiti Valdo sakiniai išduoda didžiulį vidinį konfliktą:

    Galvojant žemišku, pragmatiniu ir loginiu protu, matome daug neteisybės, skriaudų ir nelogiškumo. Ne kiekvienas stengiamės įžvelgti Dievišką logiką ir Dievišką tikslą pačiame, iš pirmo žvilgsnio niekingiausiame poelgyje…Galbūt koks pavargėlis aukoja savo kūną ir intelektą vardan sielos ir dvasios poreikių?“

    Taigi kūnas ir siela Valdui yra skirtingi ir nesuderinami dalykai. Kūnas yra tam, kad paaukotumei jį vardan sielos ir dvasios poreikių.

    Žmogus norėtų gyventi be kūno, tarsi vaiduoklis?

    Tikriausiai ne… Kaip jis sprendžia savo problemą?

    Kol kas – sunkiai. Vos tik prabyla apie save (bet jau prabyla!), mintys tuoj patraukia kažkur tolyn link globalių dalykų, link kažkokių abstrakčių žmonių ir prasmių:

    Mes galime padėti suvokti žmogui savo gyvenimo prasmę, nes kiekvienas kenčiantis apdovanotas malone savo nelaimes, skausmą, bėdas ar priklausomybės ligas paversti laiptais į laisvę ir nepriklausomybę…“

    Daug lengviau kalbėti apie tai, kad turim padėti kitam „suvokti jo prasmę“, negu atsigręžti į save ir pamatyti nuosavą beprasmybę. Tokią, dėl kurios esi atsakingas pats ir tik pats, ir niekas daugiau – ne tėvai, ne draugai, ne aplinka, ne gyvenimo sąlygos, o tu pats pasirinkai kelią, kuris atvedė į akligatvį.

    Jūs nekalti dėl to, ką aš sau padariau.

    Ne, mes esame kalti dėl to, kas vyksta šalia, - prieštarauja Akela. - Ir dėl tų, kas prasigėrė esame kalti irgi. Mūsų kultūrą (ne tik gėrimo) formuojame patys. Ji nėra nuleista iš dangaus. Priklausomybės yra visos kultūros vaisius, o ne individų susigalvotas pasimėgavimas“.

    Kitame sakinyje Akela patraukia link indėnų kultūros, dėl kurios sužlugdymo esame kalti visi europiečiai, įskaitant mane.

    O taip, daug lengviau plepėti apie kažkieno išpjautus indėnus, negu atsakyti už savo paties kvailystes.

    Iš tokių žmonių išeina uolūs misionieriai. Geriau mokslą nešti kitiems, nei priimti pačiam. Vienos sektos vasaros susibėgime susipažinau su tokiu misionieriumi, kuris atvyko iš Pietų Korėjos į Lietuvą. Jis atsikėlė skleisti Evangelijos ir kažko gelbėti, bet apie Evangeliją nieko iš jo negirdėjau. Žmogus prastai kalbėjo lietuviškai, užtat puikiai virė ryžius, buvo rytietiškai paslaugus ir maloniai aptarnavo kiekvieną.

    Kai pagalvoju – ryžių išsivirti galėjom ir patys… Argi dėl to vertėjo leistis į šitokį kelią?

    Nuo kokių problemų žmogus pabėgo už tūkstančių kilometrų?

    - Nesuprantu, kam tas anoniminių alkoholikų pliurpimas apie save, - prisipažino vienas prasigėręs kunigas, kai mudu įsišnekome apie bendrą problemą.

    - Na, aš nežinau kito būdo pažinti savęs, tik per save, - mėginau jį tikinti, bet jis atkakliai purtė galvą:

    - Ne, tai kažkoks mazochizmas.

    Apeigų meistras puikiai žino, kas yra išpažinties ritualas, bet negali suprasti, kas tai - atsivėrimas.

    Kiek žinau, kito kelio jis taip ir nerado – vis eina į tą pačią gėrimų krautuvę, o išsipagiriojęs toliau sako pamokslus. Girdėjau, jo pamokslai būna įdomūs.

    Bet jie – kitiems…

    O sau?

    Koks „sau“, jeigu savęs kaip ir nėra!

    Įdomu, o kaip tie, kurie pasirinko save? Ar jie angelai?

    Deimantukas išsiskyrė, subiro ir Antano šeima. Ne tada, kai gėrė, bet vėliau, kai gyvenime prasidėjo dideli perversmai. Buvę girtuokliai pradėjo keistis, o aplinka liko kaip buvusi. Jie dar nemokėjo prisitaikyti. Arba nenorėjo.

    Deimantukas dabar ruošiasi mesti rūkyti, bet vis nesiryžta, Antanas vis rengiasi mesti nemėgstamą darbą, bet kažko abejoja.

    - Vis dar blaivėju, - sako Deimantukas.

    - Laisvėju, - pripažįsta Antanas.

    Aš, jų likimo draugas, irgi dar nesu laisvas.

    Mes visi apsisprendę – dar kelyje.

    Atgal link savęs.

    Ten, kur gyvena Dievas.

    Stabų link


Atgal į: Atgal link savęs