Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-03

Vaidmenų žmonės

Publikuota: Liudijimai

Iš pradžių pasikviečiau ją į kavinę, o iš ten, nusipirkę butelį, mes persikėlėme į jos nedidelį, nuotraukomis nukabinėtą butą. Tada jau stipriai išgerdavau, bet gėrimą vis dar suderindavau su žurnalisto darbu. Kartais, renkant faktus apybraižai, mano herojai išgėrę prasitardavo visai įdomių dalykėlių, o kitą dieną nebedrįsdavo jų paneigti.

Tada norėjau kažką parašyti apie įdomų, tada taip atrodė, senėjančios, bet dar neblogai atrodančios aktorės likimą. Anksčiau ji turėjo vaidmenų, kaip pati sakė, oho, o dabar tenkinosi viskuo, kas ką pasiūlydavo, mielai vaidindavo ir Kalėdų senelio Snieguolę.

- Kartais mąstau – ar nereikėtų nutraukti šito siūlo? - staiga ji prisipažino tragišku balsu. - Viskas, ką aš darau, išsprūsta iš rankų, rytą matau, kad patekėjusi saulė vakare leisis į nebūtį. Aš irgi norėčiau į nebūtį…

- Tu rimtai? - išsigandau.

- Ne, tai eilutės iš pjesės, - ji pasakė pavadinimą. - Mes dirbome su Miltiniu, ir pats Miltinis sakė, kad šis amplua atitinka mano charakterį.

Po to ji man iškrėtė dar kelis tokius pokštus, ir nebegalėjau suprasti, ką man dėtis į galvą, ką gal būt užsirašyti, o kas viso labo tėra citata ir kažkokio trečiarūšio vaidmens trupinys. Paveikta konjako, ji truputėlį paraudo, kartais pašokdavo ir nutaisiusi dramatišką balsą imdavo pompastiškai sklaidytis rankomis ir deklaruoti kažkokius jausmus, kurie buvo ne jos, kartais imdavo juoktis, bet juokas irgi buvo iš kažkokios man nežinomos pjesės.

Kai įpusėjome butelį, staiga supratau, kad iš tų pelų nebus grūdų – bandydamas rašyti apie šitos kvaišos gyvenimą, galiu įpainioti man nežinomų autorių gabalų ir apsijuokti, o jos tikro paveikslo ir tikro likimo vis tiek neįžvelgsiu. Velnias žino, ar ši sudegusio teatro aktorė apskritai turi ką nors tikro, ar ji visa – mintinai išmoktų citatų ir vaidmenų kratinys?

Egzistencinių klausimų tokioj aplinkoj nebuvau nusiteikęs spręsti, vaidinti bohemos flirtelio su nudėvėta kekše (Ach, mane vėl kadrino toks žurnaliūga!) irgi neturėjau potraukio, bet nutaisiau idioto snukį ir pasakiau pašnibždomis:

- Tu manai, kad aš atėjau apybraižos?

Ji pastatė akis:

- O ko?

- Net nežinau, nuo ko pradėti… Tas žurnalisto vaidmuo, butelis – tik butaforija. Šnekant rimčiau, jau keli mėnesiai stebiu tave, matau, kaip rytais išeini į darbą, kaip dieną sėdi kavinėj ir plepi su draugais, glostinėji taurės kotelį, o į mane nekreipi dėmesio. Gal aš atrodau grubokas, nes toks mūsų, žurnalistų, yra amplua, bet kartais verkiu iš nevilties, bijodamas tave pakalbint… Aš tik dabar, išgėręs konjako, šiek tiek pradįsau, - pasakiau ir nubraukiau ašarą.

- Tu rimtai? - nustebo aktorė ir pasislinko arčiau.

- Ne, - atsakiau jai vėl normaliu balsu. - Neimk į galvą. Kai mokėmės vidurinėje, vaidindavom visokias intermedijas, ir dabar man užplaukė ant smegenų vienas gabalas. Kietai duodu, ar ne?

Kad jūs žinotumėt, kas po to buvo! Juk iškrėčiau tai, ką ji išdarinėjo su manimi visą vakarą, bet po savo trumputės premjeros vos spėjau užsidengti ranka.

- Chamas! - suriko ji ir norėjo tėkšti antausį, bet spėjau atmušti smūgį.

Jos pasiūlytas chamo vaidmuo tai akimirkai buvo pats tinkamiausias – kai ji bejėgė susmuko į fotelį ir pradėjo bliauti gerai treniruotu balsu, aš atsistojau, pasiėmiau nebaigtą gerti butelį, dar sugriebiau nuo stalo užkandos ir susigrūdau į kišenes. Niekada taip nedarydavau, bet tada tai buvo geriausia atomazga.

Kitą dieną mes susitikom mieste, ir ji bėgte perbėgo į kitą gatvės pusę.

Atvirai sakant, nuo to sykio vengiu prasidėti šitais teatralais – aktoriais, kunigais, proginės poezijos deklamuotojais ir tostų sakytojais. Jie mane varo į neviltį, nes niekada negaliu žinoti, kada jie – normalūs žmonės, o kada – kalbantys automatai. O gal jie niekada nekalba savo kalbų ir nevaidina savęs paties?

Vienas reikaliukas su kunigu irgi įsiminė. Tai buvo senas, pilkas žmogelis - šiek tiek prisidirbęs užkampios parapijos „dvasinis tėvas“. Kažkokia banali istorija, gerai jos nė neįsidėmėjau – atrodo, žmogelis išleido ne ten avelių suaukotus pinigus, o kažkokia anoniminė davatka papasakojo apie tai telefonu. Kai pradėjau skambinėti į tą kaimą ir klausinėti žmonių apie nedažytą bažnyčios sieną ar kažkokį kitą neatliktą darbą, labai greit supratau, kad sensacijos iš to neišspausiu – iššvaistyta sumelė menka, o prietaringi žmogeliai bijo sakyti tiesą apie kunigėlį ir jo darbelius. Visą reikalą būčiau užmetęs į stalčių, bet kunigėlis nugirdo, kad telefonu renku apie jį kažką „šmeižikiško“, ir žmogeliui po sutana, matyt, sudrebėjo kojelės.

Vieną popietę, per patį darbų įkarštį, į mano kabinetą įėjo, ne, plaukte įplaukė juodai apsirengęs žmogus.

- Tegu būna pagarbintas Jėzus Kristus, - pasakė iškilmingai, o po to pabėrė kažkokių man nežinomų lotyniškų žodžių kratinį, kuris nuskambėjo, tarkime, taip:

- Dominus cistus kam spritus samtis fekalijus!

Kol aš priblokštas žiūrėjau į jį iš apačios, deklamuotojas išvertė frazę ir pasakė, kad tai esąs kažkoks „šventojo tėvo“ palaiminimas, po to solidžiai prisistatė, kad yra tokios ir tokios parapijos kunigas klebonas toks ir toks.

Prisiminiau jo reikaliuką ir širdyje apsidžiaugiau, kad dvasinis teveliukas atėjo pats pasiaiškinti. Man būtų užtekę paskelbti davatkos skundą ir kunigo paneigimą, kad viskas buvo ne taip ir apskritai nieko panašaus nebuvo – vis šis tas iš mistifikuojamų bažnytėlės užkulisių. Bet niekaip negalėjau pradėti dalykinio pokalbio, nes dvasinis tėvelis pavarė dar vieną lotynišką palaiminimą, po to – dar vieną… Supratau, kad klausydamas jo pliurpalų, nepaimsiu iniciatyvos į savo rankas – kunigėlis juk žino, kad mirusios lotynų kalbos nemoku, todėl gali pliaukšti bet ką ir vis sakyti, kad tai – šventojo tėvo žodžiai.

- Kokio tėvo? - apsimečiau idiotu ir paklausiau lyg niekur nieko: - Jūsų tėvas dar gyvas?

- Tai Romos popiežiaus šventojo tėvo tokio ir tokio ir tokio žodžiai, - pasakė jis beveik įsižeidęs.

- Sakai, šventojo? - nutraukiau jį grubiai. - Žinok, kunige, esu liuteronas ir dėjau skersą ant tavo popiežiaus. Jūs kokiu reikalu?

Žinoma, pamelavau. Nei aš koks liuteronas, nei man užkliūva nukaršęs Romos burtininkas. Bet tikslą pasiekiau – senukas staiga supliuško visas, gal net per daug. Ko gero, jis man buvo paruošęs daugiau lotyniško teksto, bet vadžios netikėtai išsprūdo iš rankų, ir ritualų meistras nebežinojo, pagal kokį scenarijų dabar elgtis.

Aš jam pradėjau davinėti klausimus, o jis, kaip ir tikėjausi, paneiginėjo, kad viskas buvo ne taip ir apskritai nieko nebuvo. Pokalbiui pasibaigus, jis išėjo, manęs net nepalaiminęs. Padavė ranką ir skubiai iškiūtino kaip paprasčiausias sukčius. Senas manipuliatorius nebuvo toks kvailas ir puikiai matė, kad tokios istorijos man jokia naujiena ir aš netikiu nė vienu gudručio žodžiu.

Bet tam sykiui užteko atsakymų, kurie buvo šiek tiek panašūs į tiesą.

Turiu vieną senų laikų pažįstamą, su kuria susitinkam retai, bet tie susitikimai visada būna lyg nuotykiai. Pamačiusi mane, ji kažkaip egzaltuotai išskėčia rankas, (Petrai, kaip tavęs pasiilgau!), pabučiuoja į žandą (O, kaip tave myliu!), bet kartais sumaišo vardus ir ima vadinti Povilu. Nei ji manęs myli, nei pasiilgsta, tačiau taip sveikinasi su visais seniai nematytais draugais ir pusdraugiais – ji „tokia yra“, taip turi daryti jos rato „meninės pakraipos“ žmonės.

Kartais man gaila tos pakraipos žmonių, bet dažniausiai nuo jų susierzinu. Kiekvienai progai jie turi išmokę po sentimentalų posmelį, net savo tėvus jie sveikina nuo kitų nurašytais „gražiais ir prasmingais“ žodžiais, bet niekada negaliu būti tikras, ar po šitom grožybėm iš tiesų yra kokia nors prasmė. Dažniausiai, žinoma, nieko nėra.

Kai buvau vaikas, ir tetulė vakarais nusitempdavo mane į miestelio bažnyčią, išpūstomis akimis žiūrėdavau į visus kunigo, zakristijono ir klapčiuko tūpčiojimus, klūpčiojimus, skambinėjimus varpeliu ir žvakių degiojimus. Žmonių būdavo mažai, ir aš viską kuo puikiausiai matydavau, o kunigo tariami lotyniški burtažodžiai man atrodė kaip nepaprasta paslaptis.

Sykį vieno buvusio klapčiuko aludėj paklausiau, ką reikškia visi tie ženklai ir simboliai.

- Kokie simboliai? - nustebo jis.

- Na, nekaltos baltai aprengtos mergaitės procesijoj eina prieš kunigą ir deda jam po kojų gėles. Ar kunigas čia simbolizuoja Dievą, ar tai paprasčiausias ženklas, kad mes garbinam bažnyčios atstovą?

- Gėlės? Mergaitės? Iš kur aš žinau? - patraukė pečiais buvęs klapčiukas.

- Jūs darėte visa tai, ir tu nežinai? - nustebau.

- O kam? Juk paprasčiausiai gražu!

Lietuvoje pristatyta daugybė gražių ir net nuostabių bažnyčių. Kai atvažiuoju į kokį miestelį, visada apeinu šventorių, o jei randu atrakintas bažnyčios duris, užeinu ir į vidų. Paprasčiausiame kaime – didžiausia meno galerija! Įsivaizduoju, kaip užguitą ir vargo suriestą kaimo žmogelį tokia aplinka turėtų gaivinti. Bent sykį savaitėj gali apsirengti švaresniais drabužiais, nueiti į salę, kur niekas tavęs nestumdo ir nesikeikia, kur viskas švaru, blizga, o raudona lempelė altoriaus dėžutėj šviečia paslaptimi.

Kokia tai paslaptis? Kas slypi po šitais didžiuliais kupolais – didžiulis tikėjimas? Ar tai nėra tik žaidimas – kuo aukštesnę ir gražesnę suręsim bažnyčią, tuo didesnį ir gražesnį pasidarysim tikėjimą? Bet negali būti, kad po tokiais nuostabiais skliautais ir nušlifuotais ritualais nieko nebūtų!

Įdomu, ar bažnyčios lankytojams ateina į galvą, kad visos šitos statulos ir paveikslai yra ne tik meno kūriniai, bet ir stabai, kuriuos draudė garbinti jų minimas Dievas?

Ar šitie žmonės nutuokia, kodėl jie garbina saulę ir suklumpa, kai kunigėlis jos auksinį maketą pakelia virš galvų, ar jie pagalvoja, kurių galų apie bažnyčią jie eina saulės ratus, nešdami saulės simbolį – visai ne tą kryžių, prie kokio buvo prikaltas Jėzus?

Pagaliau, ar jiems svarbu, koks žmogus slepiasi po prašmatniai išsiuvinėtais ritualiniais drabužiais? Padorus, nelabai, o gal pasileidęs?.. Ar ritualų užburtam žmogui svarbu, iš kokių rankų jis ima komuniją – iš normalaus žmogaus ar vagies, o gal iš bažnyčios keikiamo homoseksusualo ar net pedofilo? Ar magiškas ritualas privalo turėti bent kokį moralinį turinį?

Pasirodo, ne!

- Aš, pavyzdžiui, manau, kad ir koks geras ar blogas būtų kunigas, ar jis to nori, ar ne, mišių metu per jo rankas į žmones plūsta Dievo malonės, - rašo man viena bevardė katalikė. - Ir man nė kiek neįdomu, koks tas kunigas.

Ar reikia geresnio prisipažinimo?

Iš pedofilo rankų plūsta tokia pat malonė, kaip iš vagies…

Tikrai, negi žiūrovams svarbu, su kuo šiąnakt gulėjo ir ką gėrė artistas, kuris dabar scenoje vaidina vyskupą, kardinolą ar popiežių?

Neseniai darbo reikalais buvau užsukęs į vieną bažnyčią ir suklusau, išgirdęs Gerosios Naujienos kelias eilutes. Tai buvo eilutės ne iš juodos kryželiu pažymėtos knygelės, bet iš paties mano gyvenimo. Kai buvau visai susmukęs ir nebeturėjau jėgų išsipagirioti, tos eilutės, galima sakyti, prikėlė iš kapo. Jos mane traukė kaip magnetas, kaip pati saldžiausia viltis, kaip nesuprantama jėga, kuria pasižymėjo ir mano senutis, kai jis vienas sėdėdavo už trobos galo ir laukdavo manęs valkatuko pareinant iš kaimo. Tose eilutėse Dievas man pasirodė geras ir artimas, toks, kaip vaikystės senutis, aš tas eilutes nusirašiau ir keleris metus nešiojausi užrašų knygutėje, nors seniai jas mokėjau ir mintinai.

- Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu, - skaitė kunigas, nutaisęs ploną pederasto balselį, tačiau pižono poza manęs nesuerzino. Juk tai – tos pačios eilutės, kurios pakeitė mano gyvenimą: - Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą…

Girdint tokius žodžius, galima pamiršti bet ką. Bala nematė tų stabų ir ritualų magijos – juk, šiaip ar taip, mokomės iš tos pačios knygos, mūsų kelius taiso tas pats gerasis Ganytojas, mūsų gyvensena keičiasi iš tos pačios malonės…

Sulaikiau kvapą.

Ką apie tai pasakys katalikų ganytojas? Kaip jo gyvenime suveikė, tos, tikrai žinau, stebuklingos eilutės?

- Tiai biuvio Dievio žiodis, - laužyta pižobo maniera pasakė jaunas kunigėlis, pabučiavęs padėjo knygelę į vietą ir pradėjo kalbėti apie kažką, kas neturėjo nieko bendro nei su gaivinimu, nei su švelniąja Jėzaus našta.

Po to jie kartu žegnojosi, klaupėsi, stojosi, ir pagaliau supratau, kad visas šis skaitinys, iš kurio kažko dar tikėjausi, - viso labo magiško ritualo, kaip jie sako, liturgijos, sudėtinė dalis, tarsi trumputis preliudas prieš mišių kulminaciją.

- Tfu, - nusispjoviau, išėjęs už vartų.

Senas vilkas, bet užkibau.

Kaip ta nugyventa artistė už mano kabliuko…

Stabų link


Atgal į: Vaidmenų žmonės