Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-07-26

Dievas: čia ir dabar ar ten kažkada?

Publikuota: Liudijimai

Po internetą klajoja Jėzaus vardu kažkieno parašytas “laiškas nuo draugo“, žmonės jį platina vienas kitam, nė neįtardami, kiek daug tokiu būdu pasako apie savo dvasinę būseną.

Pagrindinė laiško mintis - Jėzus kviečia į pasimatymą, o tu neateini, nors turėtum atsikelti ir eiti.

Tačiau kur?

Kur Dievas gyvena, kur Jo namai?

Tarkime, mano tėvui toks klausimas nė nekildavo. Jis puikiai žinojo, kad Dievas gyvena medinėje Kaltinėnų bažnyčioje, dar kapinių koplyčioje… Dievą jis dar sutikdavo kur nors Šiluvoje per atlaidus, buvo nuvažiavęs pas Jį į Kryžių kalną. O jeigu būtų galėjęs nuvažiuoti į Romą, jam tai būtų buvusi pati didžiausia laimė.

Bet nenuvažiavo…

Įdomu tai, kad religingas žmogus labai nesikišdavo į mūsų įsitikinimus. Jam rūpėjo, kad retkarčiais nueitume į bažnyčią, o du kartus metuose atliktume išpažinties ritualą. Kaip ir kiti mano pažįstami katalikai, jis niekada nebuvo atsivertęs Šventojo Rašto, o kasdieniniuose pokalbiuose tikėjimo temų neliesdavo. Jos buvo paliekamos kitam laikui - sekmadieniui, tam buvo nustatyta speciali vieta kažkur ten - bažnyčioje.

Vaikai labai greitai pastebėjome, kad visą savaitę gali likti laisvas nuo Dievo - svarbu nueiti sekmadienį ir atbūti nustatytą laiką.

Suprantama, visą savaitę pasaulis be Dievo negalėjo būti - jis būtų atrodęs per daug chaotiškas, tuščias, gąsdinantis. Dievo trupinių tėvas parsinešdavo su šventintos duonos pluta, Dievo galių turėjo už švento paveikslo užkišta šventinta kadugio šakelė, stalčiuje padėta juoda knygelė su kryželiu, šventinta žvakė, dar keli katalikiški fetišai. Turėjo žmogus ir rožinį, bet nemačiau, kad būtų kalbėjęs tokią gausybę poterių.

Tai buvo užimtas, tvarkingas žmogus, kuris laiku atlikdavo visas prievoles, įskaitant religiją.

Būdamas šalia tokio žmogaus, viduje lieki laisvas. Svarbu, kad paklustum išoriškai - nueitum, atbūtum, atliktum. Tokį žmogų lengva vedžioti už nosies - varomas nueinį į bažnyčią, sukandęs dantis atklūpi, o jis laiko tave tvarkingu kataliku. Paaugęs taip ir darydavau, kol atsibodo.

O ar toks “išoriškas” žmogus pats yra laisvas?

Daugybė mano pažįstamų katalikų, kaimynų ir giminių, iš pirmo žvilgsnio atrodo gana laisvi nuo religijos. Jų gyvenime Dievui skirta tam tikra vieta ir laikas, o visa kita - tavo paties valioje. Išėjęs iš bažnyčios, jis gali šaipytis iš kunigo ir net pasakoti anekdotus apie Dievą. Bet dažniausiai to nedaro - paprasčiausiai gyvena savo gyvenimą tarp nuosavų gyvulių, padargų, laukų, vaikų ir kitų rūpesčių. Visą savaitę iki sekmadienio jis turi kuo užsiimti.

Bet štai vėlų varakarą prieina pakelės kryžių ir susigūžia iš baimės. Pamato medinį dievuką ir nusilenkia žemai, pagarbiai nusiima nuo galvos kepurę. Tai, ką jis atėmė iš savęs ir sukėlė į išorę, kažkokiu paslaptingu būdu sulipo į mažą stabuką, į stebukligos duonos kriaukšlę, į plastmasinių rutuliukų vėrinį… Jo baimė, viltis, tikėjimas, bejėgiškumas dabar tikri kaip alavinis dievukas ir valdo iš TEN.

Ir dabar valdo, o KAŽKADA visai užvaldys…

Stabų link


Atgal į: Dievas: čia ir dabar ar ten kažkada?