Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-28

Nei tikėjimas, nei žinojimas

Publikuota: Straipsniai

“Tai tu tiki ar žinai?” - klausia žmogus, išgirdęs, kad mano tikėjimas nesipjauna sužinojimu. Jam pačiam kartais atrodo, kad jis 120 procentų žino tai, kuo tiki. Neseniai kita mano skaitytoja prisipažino, kad ji netiki jokiu Dievu - paprasčiausiai žino, kad jis yra.


Sakyčiau, painioti tikėjimą su žinojimu gali būti taip pat pavojinga, kaip ir priešpastatyti tuos dalykus vienas kitam.

Kai tikėjimas priešpastatomas žinojimui, imama tikėti su sveiku protu nesuderinamais dalykais: juodos katės “nešamais pavojais”, horoskopais, kortomis, ekstrasenasis, užkalbėtų akmenukų, pakabukų, kryžiukų ir kitų fetišų “galia”, gyvų žmonių “ėmimais dangun”, rasistiniu bažnyčios mokymu apie žydų - “Kaino palikuonių” - kolektyvinę “kaltę” ir panašiomis beprotybėmis. Žmogus net nesistengia tų dalykų derinti su protu - kam derinsi, jeigu tai vis tiek “nesuderinama”? Jis netgi dižiuojasi tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu, kurio neįveikia net protas. Religijos profesionalai ir nepriklausomi šarlatanai palaiko tokią prieštarą, nes minta iš jos.

Ne ką geriau, kai tikėjimas supainiojamas su žinojimu - tada einama į fanatizmą, o kraštutiniu atveju pasiekiama riba, už kurios prasisdeda kliedesiai. Juk šizofreniko neįtikinsi, kad jis įsivaizduoja persekionatį šetoną - jis paprasčiausiai “žino” apie šėtoną, nes jį “mato” ir “girdi”.

Kai dvasingumas būna ne toks ūmus, žmogus dar nemato davasių, bet “puikiai žino”, kad velnias apsėda, o Marija apsireiškia. Pagyvenusią moterį išprievartavusio paauglio motina “žino”, kad šito paprasčiausiai “negali būti”, tikinčioji dauguma kažkada irgi “žinojo”, kad sukasi ne žemė, bet susisuko kvaišos Galilėjo galva. Iš dokumentinių kronikų matome, kad ir naciai, perėmę bažnyčios rasistinį mokymą bei suorganizavę dar baisenį žydų genocidą, puikiausiai “žinojo” apie žydų “nevisavertiškumą” ir net moksliniais eksperimentais mėgino įrodyti savo katalikišką kliedesį.

Gal tai stiprus tikėjimas, kai jį pasidaro sunku atskirti nuo žinojimo?

Ko gero - atvirkščiai. Jeigu tikėjimas tvirtas, kam jį painiosiu su žinojimu?

Skiriamąją ribą matau kitur.

Žinojimas nėra asmeninis. Mažai ką atradau pats - daugiausia žinių apie pasaulį gavau iš aplinkinių. O ką žinau aš, galiu pasakyti ar parodyti ir kitam. Jeigu tau kyla abejonių, galiu įrodyti. Juk gamtoje nėra “individualių” gamtos dėsnių ar kitų “individualių” tiesų. Juk negali būti, kad mano paleistas akmuo kranta žemyn, o musulmono kiltų į viršų. Bažnyčia degino raganas - tai irgi visuotinai žinomas istorijos faktas. Jeigu katalikai nori paneigti šį faktą, jie turi rasti konkrečių, visiems suprantamų įrodymų - Marijos “apsireiškimai” ir “pareiškimai” kur nors Šiluvoje ar Fatimoje šiuo atveju nepadės.

O tikėjimas - priešingai. Tai subjektyvus dalykas. Viena mano kaimynė po šiai dienai tiki, kad akmenys, kurių kiekvienais metais nurinkus vis atsiranda, paprasčiausiai auga. Visi aplink juokiasi, o ji viena tiki.

Reikia manyti, pirmykšiais laikais žmonės negalėjo skirti žinojimo nuo tikėjimo. Prietarai - tiek religiniai, tiek socialiniai, tiek paprasčiausi buitiniai - yra tokio “tikėjimo-žinojimo” atavizmas. Juk tikėjimas - individualus, jis atspindi subjektyvų pasaulio suvokimą, o tada individas dar nebuvo atsiskyręs nuo bandos. Jis gyveno ne asmeninį, bet bendruomeninį, religinį gyvenimą. Jam nereikėjo kuo nors tikėti ar netikėti - nuo gimimo jis paprasčiausiai “žinojo”, kad perkūnas saugo žemaičius, o kitus muša, kad žaltys yra šventas ir garantuoja namų gyvybę, kad mėnulio fazės sukelia vėjus ir keičia metų laikus…

Ir tik tada, kai vienais dievais tikinti bendruomenė susidūrė su kitą religiją “žinančia” bendruomene, bendruomenės nariui galėjo kilti abejonė: kuriuo žyniu man tikėti? Mūsų ar jų?..

Suabejojusiam senovės medžiotojui ar maisto rinkėjui teko apsispręsti.

Tikėjimas - tai apsisprendimo vaisius. Apsisprendimas - laisvės šauklys, o laivė visada susijusi su rizika. Žodžiu, apsispręsti ir būti laisva gali tik atsakinga, brandi asmenybė.

Kolektyvinis religijos kelias yra kur kas lengvesnis. Eini su visais ir tiek. Žinai, kad taip darė tėvai, taip darysi ir tu, ir tavo vaikai… Minia slopina sąmonės šviesą ir pajudina pasąmoninius tamsos demonus. Asmeninį tikėjimą pakeičia kolektyvinis religinis “žinojimas”. Štai kodėl įtūžusi katalikų minia galėjo pulti žydus - asmeniškai nė vienam tos minios padarui žydai nebuvo nieko padarę, bet visi “žinojo”, kad bažnyčios tėvas Augustinas teisus, o visi žydai - prakeiktieji žudiko Kaino vaikai.


Mus visada veikia kelios jėgos.

Nuo minios atsiskyrusią asmenybę baimė likti vienam traukia atgal į minią ir “nusisasmeninti”. Iš religijos kilusį tikėjimą ta pati rizikos baimė traukia atgal prie netikro “žinojimo”. Sumaištis - tiek moralinė, tiek pažinimo - yra bene pats ryškiausias nebrandaus žmogaus skiriamasis bruožas.


Štai kodėl niekada negali tikėti, ką tau sako religingas žmogus - minioje jis gali prabilti visai kitaip.


Kaip Jėzus vadindavo kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus?


Veidmainiai - tai pats dažniausias epitatas, kurį Jėzus skirdavo religingiems miniažmogiams.


Kaip aš tikėsiu jais, jeigu jie patys netiki?


Ne tiki, bet žino.


Netiki.


O kaip su tikėjimu?


Tikėjimas gali būti toks stiprus, kad žmogus sutiks žūti dėl jo.


Pats žus dėl savo tikėjimo, o ne žudys kitus.


Pažiūrėkit į Jėzų.


Jėzus ne žudė - Jis žuvo pats.


Kunigai žudė - jie netikėjo.


Manė, kad žino.


“Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”, - žūdamas sakė Jėzus.


Taip, tai ne žinojimas.


Nežinojimas ir netikėjimas.


Pirmapradis sielos chaosas.


Religija.


Atgal į: Nei tikėjimas, nei žinojimas