Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-07-10

Interviu “Suvalkiečiui”

Publikuota: Straipsniai

„Kas tikisi šioje svetainėje rasti šventų paveikslėlių, stabų, smilkalų, magiškų ritualų aprašymus, tam geriau grįžti atgal. Aš liudiju, kaip mane gelbėjo Jėzus, kuris viską daro iš meilės, savo valia, nepaveiktas magijos ir be kunigų leidimo“, - taip pristatydamas internete savo svetainę  http://www.blogas.lt/Petras/ rašo žmogus, su kurio kūryba šio mėnesio „Ieškojimuose ir  Atradimuose“ norime supažindinti ir mūsų laikraščio skaitytojams. Taigi pirmiausia keletas klausimų mūsų kolegai ir bičiuliui, dienraščio „Šiaulių kraštas“ redaktoriaus pirmajam pavaduotojui Petrui DARGIUI.


 


 - Prisistatykite „Suvalkiečio“ skaitytojams. Kokį savo biografijos faktą Jūs galėtumėte išskirti?


- Būdamas šešerių, patraukiau į pirmąjį savarankišką žygį - laukais ir keliais nuėjau pas savo pusbrolį, kuris gyveno už 5 kilometrų. Gyvenome pačioje Žemaitijos aukštumoje, prie Kaltinėnų, labai klaidžiose vietose. Suprantama, namuose kilo panika, kai jie manęs pasigedo. Aš ir pats žinojau darąs sunkų nusikaltimą. Todėl pavakare grįžau slapta, avietynais ir puoliau prie savo senučio, kuris šiltomis vasaros dienomis sėdėdavo už trobos galo ir kažką vienas mąstydavo. Pamatęs mane, jis be galo apsidžiaugė ir apsikabino. Laikydamas mane glėbyje, jisai sakė:


- Dabar nelįsk į akis mamai, nes tikrai gausi į plutą. Ji visus durpynus išmaišė, šulinius išmatavo…  Verčiau būk pas mane - aš tau paseksiu pasaką.


Tada mes susitarėme, kad daugiau neiškeliausiu į kaimą niekam nieko nesakęs. Kadangi mama vis tiek neišleis, tai geriau jai nė nesakyti. Išeidamas pasakydavau senučiui, o jis visada ir visur išleisdavo - senas gudrus lapinas matė, kad vis tiek iškeliausiu - tai juk geriau, kad išeinu su kieno nors žinia.


Bet svarbiausia ne tai, kad mane vaiką nuo to sykio kažkas išleisdavo į tolimiausius žygius. Aš supratau, kad visada esu laukiamas savo senučio. Kad ir ką iškrėsdavau, visada bėgdavau pas jį ir jam prisipažindavau, o jis ramindavo ir sakydavo, kad esu jo mylimiausias anūkas.


Užaugęs sužinojau, kad mano dvi sesės ir brolis senučiui buvo tokie pat „mylimiausi anūkai“…


Ko gero, tai pats svarbiausias mano gyvenimo įvykis. Senutis man labai panašus į Evangelijos Tėvą, kuris laukia savo sūnaus paklydėlio ir su džiaugsmu sutinka kiekvieną sugrįžusį.


Dabar kitiems liudiju pačią geriausią Naujieną - mes visi esame mylimi ir laukiami. Jeigu neturime tokio senučio, kokį man davė Dievas, mes visi turime tikrąjį Tėvą. Tai ko mums bijoti? Kodėl mums nebėgti pas Jį, kai pridirbam kvailysčių? Kam mums ieškoti tarpininkų ir advokatų?


Apie tai rašau savo puslapyje http://www.blogas.lt/Petras/. Kita mano užduotis - ginti Jėzaus mokslą nuo religijos, nuo klastočių, kurias jau beveik 2000 metų skleidžia jo pikčiausi priešai.


- Jūsų interneto svetainėje pirmiausia į akis krinta užrašas „Liudiju Jėzų”. Kokie  gyvenimo įvykiai paskatino tokių žodžių atsiradimą?


-Kai pradėjau leisti savo internetinį puslapį, keletas religingų žmonių, iš jų vienas teologas  norėjo įpiršti mintį, kad internetinio puslapio pavadinimas „Liudiju Jėzų“ yra „nereklamiškas“ ir gali „atbaidyti“ skaitytojus. Jie man siūlė pasirinkti kokį nors neutralesnį arba patrauklesnį pavadinimą. Bet labai greitai įsitikinau, kad Jėzaus vardas yra labai „reklamiškas“ ir traukia interneto skaitytojus.


Nereklamiška ir nepatraukli yra tik religija, o su ja Jėzaus vardą painioja absoliuti dauguma žmonių. Bet jeigu žmonės perlus maišo su šiukšlėmis, tai negi turiu atsisakyti perlo?


Visą gyvenimą dirbau žurnalistu, prieš pat sovietijos griūtį spėjau keletą metų pabūti rajono laikraščio redaktoriumi, po to kartu su kurso draugais ėmėmės steigti „Šiaulių krašto“ dienraštį, kuriame sutikau būti redaktoriaus pavaduotoju. Idėja mums pavyko, laikraštis labai greitai įsitvirtino rinkoje ir dabar tarp didžiausių šalies dienraščių yra penktas. Tačiau mano gyvenimas lėtai, bet užtikrintai pasviro žemyn.


Ši liga vadinama alkoholizmu, bet tai yra ir moralinė degradacija. Pajutęs, kad nebegaliu vadovauti kitiems, išėjau dirbti „Lietuvos ryto“ korespondentu Tauragės apskričiai. Nesuprantu, kodėl jie mane laikė?.. Gailėjosi?..


Grįžau į “Šiaulių kraštą” paprastu reporteriu. Man nebebuvo galima patikėti elementariausios užduoties - išėjęs rinkti medžiagos svarbiausiai numerio publikacijai, galėjau netyčia užsukti į aludę ir prasmegti savaitei. Tai suprasti gali tik tie, kurie patys yra patyrę kažką panašaus arba turi panašia liga sergantį žmogų.


Buvo baisiausia, kad puikiai mačiau savo moralinę degradaciją ir viską supratau. Norėjau nusižudyti, bet nepavyko - tikriausiai pritrūko drąsos…


Nuo tada - viskas kitaip. Apsisprendžiau mesti. Vienam buvo nebeįmanoma, bet susiradau Gydytoją. Apie tai ir liudiju - kaip Jis mane gydė ir tebegydo. Ko gero, jau 10 metų, kai nebegeriu. Tarsi savaime atsistatė ir sveikata, ir karjera, ir normalus gyvenimas. Argi nepuikus Gydytojas? Aš ir kitiems Jį rekomenduoju. Tam yra skirtas mano puslapis.


Kartu žinau - vos tik paleisiu savo Gelbėtojo ranką, nugarmėsiu kur buvęs ir dar giliau. Todėl laikausi įsikibęs Jėzaus rankos ir nesidairau į šalis, nepuolu į jokias religijas.


 -Kur rašydamas straipsnius tikėjimo temomis semiatės patirties? Kokia naudojatės informacija?


 - Liudiju tai, ką pats patyriau ir ką mačiau ar matau. Tikėjimas, skirtingai nuo religijos, kyla iš asmeninės patirties, jis labai individualus. Daugybę gyvenimo faktų tenka nusijoti ir sumauti ant vienos ašies. Mano svarbiausias sietas - Dievo Žodis. Savo išvadas patikrinu Biblija. Būna, kai kurių jos vietų nesuprantu. Ateina laikas - pasidaro aiškiau… Dievas pats veda ir moko, tik nereikia pasikliauti jokiais kitais mokytojais.


Ačiū Dievui, religijos mokytojų kaip ir neturėjau, jie man nespėjo įpiršti savo ideologijos, todėl Evangeliją suaugęs pradėjau skaityti savo, o ne kunigų, pastorių, ar teologų akimis. Kartais stebiuosi, kodėl daugelis žmonių neįstengia matyti labai aiškiai parašytų kai kurių Šventojo Rašto eilučių. Man lengviau - netrukdo nei religiniai, nei ateistiniai prietarai.


Esu skaitęs nemažai teologinės literatūros, bet religijų ideologija manęs nežavi. Kur kas patikimesnis dalykas - religijotyra. O dar geriau - psichologija. Ji labai arti Evangelijos. Jėzus gydė žmonių sielas, o psichologija daro tą patį. Daugelis XX amžiaus psichologų atradimų iš tiesų nėra tokie nauji - jie buvo pasakyti prieš 2000 metų. Mane tai žavi. Tai, ką psichologai aprašė storiausiose knygose, Jėzus pasakė keliais labai trumpais ir aiškiais sakiniais. Jokiu būdu nenoriu neigti psichologijos. Atvirkščiai - aš matau, kad šiuolaikinė psichologija turi labai tvirtą pagrindą, o Jėzus man yra didžiausias visų laikų psichologas.


Gal todėl Evangelijai ir psichologijai skiriu bene daugiausia laiko. Aš tuos dalykus nuolatos studijuoju.


“Suvalikietis”, 1996 07 08


Kartu su interviu buvo paskelbti mano kūrinėliai “Apie mano šventyklą“, “Du bendraautoriai“, “Knyga kartais nepadeda“, “Gerieji tarp blogųjų“, “Stebuklinga riekė“.


 


Atgal į: Interviu “Suvalkiečiui”