Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-07-08

Du programuotojai

Publikuota: Liudijimai

Už Kryžkalnio mus sustabdė du patilčių plėšikai. Vienas jau sėlino link mūsų golfuko, o kitas pasiliko už krūmų žaisti fenu.


- Bene ką viršijai? - sunerimau. Kažkur prie Kyžkalnio mačiau ženklą 50, bet negalėčiau pasakyti, kurioje vietoje. Sunku patikėti, kad Vincas pažeistų tokius simbolius. Vincui kelio ženklai - tai kaip šventi paveikslai katalikų davatkai.


- Jūs viršijot leistiną greitį, - pasilenkęs prie pat langelio iššiepė dantis uniformuotas šakalas. - Matėte ženklą “maksimalus leistinas greitis - 50″?


- Mačiau… Toliau buvo saknkryža, - gynėsi Vincas kaip pelė nuo alkano medžioklinio šuns.


- Įvažiavimas į degalinę nėra sankryža, - šiepėsi plėšrūnas. Tai buvo iltiniai dantys.


- Buvo šalutinis kelias į greitkelį, - nepasidavė bejėgis vairuotojas, nors buvo aišku, kad jį tuoj tuoj sudraskys.


- O lentelė “Zona - penki likometrai”? Kam jinai? Ženklas galioja penkis kilometrus!


- Lentelės nemačiau, - prisipažino Vincas. Aš irgi nemačiau. Tai buvo keista. Kur nukišta lentelė? Juk turėtų būti su ženklu…


- Eime į mašiną, - įsakė plėšrūnas ir nusivedė Vincą egzekucijai.


- Neimk į galvą, - spėjau sušukti. Mielai sumokėsiu už jį.


Buvo apmaudu kaip niekada. Būtų sustabdę mane - sumokėčiau baudą ir žinočiau, už ką sumokėjęs. Aš nuolatos viršiju leitiną greitį. Vilktis 90 kilometrų per valandą galėčiau tik laidotuvių procesijoj. Bet manęs už tai dar nė sykį nenubaudė. O štai Vincas, mano sūnus, kelio žeklų ir apskritai taisyklių laikosi prietaringai. Pamatęs vidury plyno lauko “Stop” ženklą, jis būtinai sustos, nors aplink per 10 kilomertrų nebus nė vieno policininko. Sykį sėdėjau šalia jo golfuke, man atsibodo šliaužti kažkokiu juokingu greičiu, tai neiškentęs paklausiau:


- Ko taip lėtai?


Iš tiesų tai buvo ne klausimas, o priekaištas, bet Vincas apsimetė nesupratęs ir atsakė kaip į normaliausią klausimą:


- Todėl, kad tamsu ir truputėlį rūkas.


Atsidusau ir kentėjau toliau. Atsigriebsiu, kai bus mano eilė vairuoti!


O dabar nukentėti sunku. Ar gali būti, kad Vincas nepamatė tos sumautos lentelės? Net jeigu pražiopsojo, visa tai yra neteisinga. Aš nuolatos laužau taisykles, kai tik yra galimybė ir nėra pavojaus, tai būtinai ką nors sulaužau, kartais Vincas baisėjasi mano važiavimu, girdi, kaip galima per posūkį įsukti į kairę pusę, net jeigu iš priekio nieko nėra, važiuoti, matai, reikia savo puse, Lietuvos Respublikoj eismas vyksta dešine kelio puse, sykį jis pranešė man tokią naujieną. Vaikinas nežino, kiek traukia mūsų golfukas, nes Lietuvos keliuose daugiau 130 spausti negalima… O štai dabar pražiopsojo kažkokią sumautą lentelę, už tai gaus didelę baudą ir dar baudos balų prisiminimui.


Tfu, teisingumas!


Bet teisingumo auka sugrįžo iš pareigūnų irštvos nepaprastai greitai ir iš veido nepasakytum, kad labai sudraskytas.


- Avarija, - patenkintas pranešė. - Juos iškvietė per raciją į kažkokią avariją. Skubiai. Nespėjo surašyti baudos, paleido…


- Dievas yra! - padariau atradimą.


Mums bevažiuojant link Kaltinėnų, atkūriau siužetą, kaip viskas buvo. Dievui įkyrėjo mano lakstymai, ir Jis nusprendė progai pasitaikius truputėlį paauklėti. Šiandien pamatė, kad raudonas golfukas pamynė šventąjį ženklą, na, Petrai, gana, tarė Dievulis ir užsiundė ant mūsų golfuko du pakelės mentus. Jis gi iš viršaus nematė, kas sėdi prie vairo. Įsivaizduoju, kaip Jis nustebo, kai egzekutoriai pro golfuko duris išvilko ne nusidėjėlį Petrą, o nekalčiausią gerietį Vincą. Smigis pataikė ne tam!


Patį Dievą apmėmė apmaudas, bet Jis nepasimetė, čiupo raciją, pranešė mentams, kad tie paliktų pagautą žmogų, o patys neštų autus į avarijos vietą.


Taip viskas ir buvo, ar ne?


- Galėjo būti, - šyptelėjo Vincas. Sveiką kailį išnešęs iš tokių nasrų, jis su viskuo sutiks.


Rytą sužinojome, kad viskas buvo truputį kitaip.


Grįždami į Šiaulius, prie Kryžkalnio sustojome ir pažiūrėjome, kokie ten ženklai. Kaip ir maniau, Vincas buvo teisus. Čia stovėjo ženklas 50, už kokių 20 metrų - sankryža su šalutiniu keliu į greitkelį. Kelininkai apsiriko ir pastatė savo ženklą ne vietoj - už sankryžos jis nebegalioja. Ir neturi jisai jokios lentelės, kaip melavo pakelės plėšikai, tokia lentelė prikalbinta visai kitam ženklui - “Duobėtas kelias”. Ženklas apie duobėtą kelią galioja penkis kilometrus, o greitį ribojantis - tik iki sankryžos. Absurdiška, bet taip yra!


Negi mentai šito nematė? Negi mentai nepažįsta ženklų?


Jie matė ir žino - iš to juk gyvena…


Pavažiavo uniformuoti plėšikėliai toliau, užlindo už krūmų, nutaikė savo fenus ir reketuoja vairuotojus. Bene kas labai ginčysis su pareigūnais? O jeigu ginčysies - ką tu įrodysi uniformuotam reketininkui? Dar gausi desertui bananų ir galėsi laižytis kaip šuo.


Nežinau, kiek žmonių tą dieną pakliuvo į plėšikų nagus, bet kai jie sumedžiojo Vincą, Dievuliui trūko kantrybė. Pamatęs, kas atsitiko, Jis čiupo radijo stotį ir nuvijo abu į kažkokią avariją. Bris, šakalai, nuo žmogaus!


Mes važiavom toliau, ir man visa tai paliko dar didesnė mįslė.


- Išeitų, kad Dievas palaiko tuos, kurie laikosi kelio ženklų? - pradėjau svarstyti, bet Vincas nieko į tai neatsakė. Kelio ženklai yra tema, kuria jis nelinkęs juokauti.


Ak taip, jis programuotojas! Jo programoj ištrinsi bent vieną ženklą - visas darbas šuniui ant uodegos.


Turiu vilties, kad mano Kūrėjo programos geresnės.


Vienas kitas ženkliukas - buvęs nebuvęs…


Susitikimai


Atgal į: Du programuotojai