Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-16

Kaip mes kalbėjome kalbomis

Publikuota: Liudijimai

Visą dieną girtavau su Martynu. Iš pradžių jis suveikė butelį naminės, kaip pats sako, samagono, po to nuėjo pas močiutę ir išreikalavo, kad ta padarytų valstybinės. Buvome susimetę kieme, bet visi ėjo pro šalį ir vaipėsi, Martynas suprato pašaipą ir pasiūlė persikraustyti į svečių namelį.

Vaišintojas parūpino tinkamos užkandos: atnešė gabaliuką lašinių, atpjovė kelis griežinėlius dešros, nuėjęs į daržą paskynė svogūnų laiškų.

- Dabar visko turime per akis, - pareiškė. - Gersim iš vieno ar kiekvienas iš savo?

Niekas daugiau nenorėjo su jo girtauti – aš vienas turėjau atidėti visus darbus. Bet nieko neveiksi – kompanija yra kompanija.

    - O siaube! - įkišusi galvą, sušuko Lineta. - Neturiu aparato – nufotkinčiau tuodu pijokus!

    Mes tikrai jau buvom šiek tiek apspangę nuo šulinio vandens su serbentų uogiene, bet argi tai – bobų reikalas?

    - Vienas jau negeria, o kitas – dar ne, bet latrų kompanija, - kikeno kažkas už durų. Tarsi patys vaikystėj nebūtų žaidę latrų!

    Mėginau Martynui sakyti, kad gėrimas nėra geras dalykas, bet jis pareiškė, kad vyrai geria visi. O mes juk – rimti suaugę vyrai. Martynas – remontininkas, pats susimūrijo židinį ir susikalė stalą, aš – Martyno senutis. Kaip tokia proga neišgersi?

    Vaikystėje prie butelio aptardavome pačius svarbiausius reikalus. Viena sesuo būdavo Zenius, kita – Vacius, o aš, atrodo, būdavau Pranius. Mes keikdavome brigadininką, kuris yra šmikis, nes pagailėjo geresnės ganyklos, burbėdavome ir prieš pirmininką, kam sumažino pievą, bet negailėdavome pagyros žodžių vienas kitam.

    - Zeniau, - sakydavau aš, - argi aš šmikis?

    - Ne, Praniau, tu vyras, - įsiterpdavo Vacius.

    - Zenius irgi ne šimikis, - sakydavau. - Pažadėjo suvežti šieną ir suvežė.

    - Aš irgi ne šmikis, - kartodavo Vacius. - Nemėgstu žmonių, kurie pažada ir nepadaro. Kam žadėti geresnę ganyklą, jei negali?

    Kartais tiek prisigerdavom, kad vos nusilaikydavom ant kojų, bet spausdavom šeimininką, kad jis nuėjęs paieškotų dar buteliuko.

    - Dabar tikrai paskutinė, - pagaliau nusileisdavo šeimininkas mūsų tėvo balsu. - Turėjau užsispaudęs juodai dienai…

    O kartais susėdę šnekėdavom vėjus. Nebūdavome nei gėrę, nei persigėrę, bet įsijausdavom į kažkokį nesuprantamą vaidmenį ir atsipalaidavę paleisdavome iš savęs negirdėtų žodžių virtinę.

    - Ahdži machal dzudzu fakatala karetdegi? - klausdavo vienas.

    - Džingil bularda! - atsakydavo kitas tokiais pat beprasmiškais žodžiais.

    Tą žaidimą itin dažnai žaisdavau su pusbroliu. Sutrynę sudžiūvusių lapų saują, susukdavome juos į laikraščio skiautę, užsidegdavome tokias cigaretes, godžiai rūkydavome ir šnekėdavome nesuprantamais žodžiais. Tai buvo net lengviau, negu žaisti latrus – nereikėdavo kurti visokių istorijų apie šmikį brigadininką. Leidi iš burnos kažkokius žodžius, įsivaizduoji kažką, bet susišneki su kitu, kuris irgi bala žino ką įsivaizduoja.

    Kai patekau į kariuomenę, pirmą sykį išgirdau kalbant miegančius žmones. Patekę į nepažįstamą aplinką, iš jaukių savo namų atsidūrę žiauraus muštro ir patyčių malūne, naujokėliai iš visokių kraštų naktinis sapnuodavo savo namus, rūkytas dešras ir kitokius skaniausius valgius, pabėgę nuo išprotėjusios realybės jie vėl nukeliaudavo sveiką fantazijų šalį pabūti tarp normalių žmonių.

    - Kilmulkina in kilmulkin!- uždainuodavo koks nors siauraakis.

    - Ant kalno mūrai! - pritardavo jam lietuvis.

    Iš pradžių mane tai gąsdino. Buvo nejauku girdėti, kaip jaunų miegančių vyrų salė ima kalbėti kiekvienas savo kalba, bet visi susikalba. Būna, kad sapnuodami susiginčija: vienas replikuoja gruziniškai, kitas atsikerta rusiškai, pagaliau įsiterpia estas. Vieni lunatikai!

    - Neimk į galvą, - sykį nuramino sargybinių vadas. - Kai miegi, tu irgi ne kitoks…

    Sykį nuėjau pasiklausyti, ką šneka lietuviai. Ar tai – nepavojinga? Gal miegodami išpliurpiam kokias nors asmenines paslaptis?

    - Saulė jaunų leidi sapnavo laikraščio negerai, - malė kažką vaikinukas nuo Kvėdarnos. Visa tai, ką jis sakė, buvo palaidų žodžių kratinys be jokio ryšio. Bet žodžiai turėjo eiti iš jo, nes negalėjo tilpti viduj.

    Praėjo nemažai laiko, ir susidomėjau vadinamuoju kalbėjimu kalbomis. Apie tai radau parašyta ir Naujajame Testamente. Apimti Šventosios Dvasios, Jėzaus mokinai imdavo kalbėti kalbomis. Tačiau iš teksto neaišku, ar jie iš tiesų įgydavo sugebėjimą kalbėti kitomis pasaulio kalbomis, kurių aplinkiniai nesuprasdavo, ar tai buvo patiems nesuprantamas žodžių rinkinys. Ko gero, tai nebuvo kažin kas, nes apaštalas Paulius tai vadino mažiausia iš visų dovanų. Gaila, į anuos laikus nesugrįšim, nesužinosim, kas ir kaip.

    Užtat galim nueiti į bet kurią „šventųjų“ sektą ir pasiklausyti, kaip įsijautę žmonės kalbasi su anuo pasauliu.

    Buvau pradėjęs svarstyti, kodėl niekas neįrašo šitų kalbų ir neiššifruoja? Kompiuterių eroje būtų vienas juokas surinkti lietuviškų, latviškų, rusiškų, vokiškų ir kitokių žodžių derinį ir išskaityti iš jo darnų sakinį. Juk ir buityje kartais šnekame skirtingų kalbų rinkiniais. Pavyzdžiui, sakom „man nesvarbit“ vietoj „man nesvarbu“ arba „idite velniop“ vietoje „eikite na…“ ir t.t.

    Koks nuostabus dalykas būtų suprasti įkvėpto žmogaus kalbas, kokia naujiena būtų išgirsti jo sakomų žodžių prasmę!

    O gal nueiti pas tiesažodžius, nusinešti po skvernu diktofoną ir pabandyti?

    Pradžiai nuėjau be diktofono.

    Užgrojo muzika, prasidėjo apeigos. Visi atrodė normalūs, kalbėjo suprantama lietuvių kalba, bet po pirmosios giesmės viena moteriškė parkrito ant kelių, pakėlė į viršų rankas ir pradėjo šaukti niekam negirdėta kalba.

    Įtempiau ausis.

    - Ahdži machal dzudzu fakatala karetdegi! - pasigirdo žodžiai. - Džingil bularda!

    Tai buvo labai panašu į mūsų vaikystės kalbėjimus. Tą pačią akimirką praėjo noras neštis čia diktofoną ir vargti su žodžių kratiniu.

    Psichologijos vadovėlyje radau parašyta, kad savo kalba neištarsi be ryšio nė 10 žodžių – jau nuo septintojo pradės atsirasti kažkoks ryšys ir prasmė. O štai nežinomus žodžius moteris mala nesustodama – tarp beprasmiškų garsų neatsiras jokio ryšio ir jokios prasmės.

    Viena mergina atsigręžusi žiūrėjo į klūpančią moterį ir pagarbiai klausėsi nesuprantamų žodžių. Tikriausiai ir aš kažkada panašiai žiūrėjau į kunigą, kai jis prie altoriaus prabildavo nežinoma lotynų kalba. Kada popiežius liepė kunigams kalbėti suprantamai, dalis katalikų atskilo nuo motinėlės bažnyčios – be nesuprantamų žodžių jų tikėjimas neteko prasmės.

    Žodžiai, kurių negalim suprasti, tegu ir patys tuščiausi, visada dvelkia kažkuo, kažkuo labai dideliu, kažkuo paslaptingu.

    - Martynai, o gal nusišnekam? - pasiūliau, kai jau buvom įpusėję antrąjį butelį.

    - Aha! O kaip?

    - Matula beki dardzigu fata lapertum? - paklausiau jo, bet jis patraukė pečiais.

    - Nesuprantu… - prisipažino.

    Mano anūkas dar per mažas į sekmininkus.


Atgal į: Kaip mes kalbėjome kalbomis