Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-10-02

Bijau savęs - gyvenimo baimė

Publikuota: Liudijimai


Gyvename šią akimirką, o kitos negalim nuspėti. Netiesa? Gerai žinote, kur būsite ir ką darysite šiandien, rytoj ir po savaitės? Jeigu taip - būtinai paskaitykit šį straipsnį. Tai - apie jūsų baimes.


- Petrai, kaip galima pasikliauti savo širdimi? - pasibaisėjo viena mano skaitytoja ir pacitavo eilutę iš Evangelijos: - „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai“. Kaip galima ja pasikliauti?


Ji labai savotiškai perdirbo Jėzaus žodžius.


Jėzus nesakė, kad iš širdies išeina tik pikti sumanymai, tik žmogžudystės, tik svetimavimai, tik paleistuvystės, tik vagystės, tik melagingi liudijimai, tik pikžodžiavimai. O ji perskaitė būtent taip.


Bet ar verta diskutuoti su ja, pasiėmus tą patį Raštą?


Tai būtų beprasmiška, nes Raštą ji perdirbo pagal save, ir mes neberasim bendros kalbos, nes skaitom skirtingus raštus.


- Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis, - sakė Mokytojas. - Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.


Jeigu širdis pritvinkusi baimės, akys visur perskaito baimę.


Kas verčia moteriškę bijoti širdies? Kodėl širdyje ji mato blogio šaltinį?


Vis prisimenu, kokią audrą laikraštyje sukėlė viena diskusija apie šeimos likimą. Ko gero, tada pirmą sykį išgirdau, kad prasidėjo kažkokia šeimos krizė.


Mūsų pasaulis po truputėlį keičiasi, jis keičia ir mus, ir mūsų šeimas, milijonus metų tekančios upės irgi keičia savo vagas, bet dalis žmonių kažkodėl tai suvokia kaip krizę. Jie skausmingai žiūri į jaunus žmones, kurie rengiasi truputėlį kitaip, kitaip keikiasi ir kitaip dainuoja, kitaip flirtuoja ir kitaip atšoka vestuves. Tačiau vienas dalykas šeimą iš tiesų pakeitė: jos viduje prievartos varžtai šiek tiek atsileido. Nutrūkę nuo grandinės, kiti palieka vienas šeimas ir kuria naujas, o jų vaikai lieka be nieko. Kas galėtų pakeisti prievartą, ekonominį išskaičiavimą, kas sulaikytų žmones šeimoj?
Gal meilė?
Nemaniau, kad šis klausimas įpiltų tiek žibalo.
- Kaip galima propaguoti tokius dalykus? - šaukė telefonu į pensiją išėjusi mokytoja, nors iš tiesų tai buvo ne propaganda, o klausimas. - Ar nesuprantat, dėl ko griūva šeimos, genda visuomenė ir nyksta moralė? Kas rūpi dabartiniam jaunimui? Pasimylėti, pasiglamonėti, pasidulkinti. Jaunos merginos - kaip peteliškės. Šiandien meilė yra, rytoj nebėra. Kaip galima tokiu pagrindu kurti šeimas?
Taip sužinojau, kas yra didžiausias mūsų šeimos ir visuomenės priešas. Ogi meilė, simpatija, geismai, lytinis potraukis ir visa kita, kas natūraliai kyla žmogaus širdy ir traukia žmones vieną prie kito.
Bet jeigu meilė sujungia žmones, kaip ji gali išskirti šeimas?
- Suaugęs žmogus ir nesuprantat? - piktinosi pašnekovė. - Šiandien myliu Joną, vakar mylėjau Petrą, o rytoj užsigeisiu Povilo.


Ką daryti su meile, su geismais, su visais potraukiais, jeigu jie tokie nepastovūs?
Juos reikia valdyti. Tai viskas, ką toks žmogus gali daryti su kitais žmonėmis ir pačiu savimi, - valdyti. Valdyti jausmus, valdyti norus, valdyti aistras, valdyti visus kitus natūralius impulsus, kurie pulte puola tave iš kūno. Įveikti save, nugalėti save, peržengti save tarsi daiktą – tai bene pati šauniausia šitų žmonių pramoga.


Jų kūnas blogas ir nedrausmingas, jį reikia apdengti ilgais drabužiais o viršuje susegti kietą apykaklę. Dar geriau - uniforma. Yra žmonių, kuriuos uniforma traukia kaip magnetas. Nesvarbu, ar stribo, ar miško brolio, ar pionieriaus, ar skauto - kad tik uniforma. Arba tamsus, gerai išlygintas kostiumas ir kaklaraištis, žinoma. Tinka ir juoda sutana su balta apykakle - irgi uniforma.


Uniformuoti žmonės mieliau paklūsta statutams ir kitokioms taisyklėms, todėl tai šen, tai ten valdingieji mokytojai sukelia diskusijas, ar nereikėtų mokiniams vėl įvesti privalomų uniformų. Dar geriau būtų, jei visi žmonės, žiūrint, koks luomas ir kokia profesija, turėtų savas uniformas.


Tuo geresnė tvarka, kuo paprastesnės taisyklės. Arba atvirkščiai - aiškios ir griežtos taisyklės, tikslios komandos yra tvarkos garantas.


Aldona nuvargsta, darbe telefonu tvarkydama visus šeimos reikalus. Ar sūnus paruošė pamokas? Ar duktė nepraleido repeticijos? Ką ji atsakė per geografijos pamoką? Ar vyras nepamiršo nupirkti elektros lemputės?..


Vakare ji eina į namus, vos vilkdama kojas. O namuose visi jai dar turi duoti ataskaitas, kas ką darė ir ko nepadarė, eidama gulti, ji paskirsto rytojaus darbus ir nustato, kas ką valgys pietums. Sūnus kartais ateina į darbą ir kaulija lito. Kaulyti turi ilgai ir metodiškai. Litą jis gauna tiktai data, kai atsiskaito, kur išleido vakarykštį, ir kai pasako, kur žada išleisti šį. Po ilgo zyzimo ir barnių vaikas pagaliau išeina, nešinas pinigą.


- Kad tu žinotum, koks nesavarankiškas mano sūnus, - sykį pasiguodė ji man.


- Kiek tau įdėti cukraus? - klausia Vacius.
- Šaukštelį, - sakau.
Kavą jis padaro saldžią kaip sirupą.
- Kiek dėjai cukraus? - klausiu.
- Du kupinus šaukštelius.
- O kiek prašiau?
Jis išsigandęs nutyla. Visada, darydamas kavą, jis paklausia, kam kiek įdėti cukraus. Vienas nori šaukštelio, kitas - pusantro, dar kitas gertų kavą be cukraus, bet Vacius visiems įdeda du kupinus šaukštelius - tiek, kiek dedasi sau.
- Brolis irgi pykta už tai, - prisipažįsta jis. - Atstumia puoduką ir sako: gerk tą sirupą pats!
- Ir kodėl taip darai?
Vacius patraukia pečiais.


- Nesuprantu, kaip galite gerti tokią kartybę, - sako užsigalvojęs.


Tai, kas pagal kitą modelį - ne jo supratimui.


Arūnas tiki, kad pasaulį valdo keletas žydų. Jis nežino jų pavardžių, bet puikiai nutuokia, kad keli turtingiausi žydai masonų tinklu yra apraizgę visą pasaulį, ir dabar visos nelaimės vyksta pagal tų žydų komandą. Anksčiau jis tikėjo, kad pasaulyje viskas vyksta pagal KGB nurodymus, bet slopstant Rusijos galybei, Arūnas pasaulio vadžias atidavė žydams.


Jis negali suvokti sudėtingesnio pasaulio – tik tokį labai paprastutį modelį, vieną vienintelį mechanizmą su nedideliu vairu arba pulteliu.


Sykį su draugu ėjom per kaimą, ir jis sustingo, pamatęs didžiulį, skardinį, blizgantį saulėje mano kaimyno traktorių ir kombainų garažą. Jis išsižiojo ir kelias akimirkas negalėjo ištarti nė žodžio.


- Patinka? - paklausiau.


- Ne, - atsakė jis susirūpinęs. - Dabar galvoju, gerai ar blogai yra toks didžiulis garažas…


Viskam jis turi nustatęs labai griežtus rėmus. Kaimo sodyba, jo supratimu, turi būti labai paprasta, senoviška, be moderniškų patogumų – be vandentiekio, be kanalizacijos ir be unitazo, žinoma.


- Et, sugadinai šitokią trobą… - nusivylė jis, pamatęs mano troboje dar ir radiatorius. „Tikra“ sodyba, pagal jo griežtus kanonus, turi būti dar ir be centrinio šildymo – tokia, kokioje jis gimė ir augo.


Pamatęs didžiulį blizgantį pastatą, jis sustingo bejėgis - tokiam didžiuliam garažui jis dar neturi savo šablono.


„Jeigu yra likimas, ar yra laisvė?“ - svarsto interneto mąstytojas. Jis jau nustatė, kad „yra likimas“, o dabar suklupo ties klausimu, ar jo pasaulyje dar gali būti ir laisvė.


Deja, dogmų suvaržytas žmogus negali stebėti ir priimti pasaulį laisvai.


Vacius nustebo, kai prisipirkau laidų ir pasakiau savo planus įvesti elektrą pirty ir dar pakabinti lempas sode.


- Ir kas tai vedžios? - paklausė jis. - Kur gausi elektriką?


Jis sunkiai susitaikė su tuo, kad viską darysiu pats – juk nesu baigęs elektrikų mokyklos ir netgi kursų. Kažkada paprasčiausiai žiūrėjau, kaip dirba elektrikai, ir viską dėjausi į savo galvelę.


O Vacius šitaip negali. Jis stebi, kaip jungiu laidus, ir sako:


- Ar izoliacijos ne per mažai? Gal reikėtų pavynioti daugiau?


Jis negali paprasčiau stebėti – būtinai privalo valdyti ir kontroliuoti. Atsimenu, taip darydavo ir mano tėvas. Menkiausiems darbeliams jis samdydavo mūrininką arba dailidę, o kai meistras pradėdavo dirbti, prilipdavo kaip vantos lapas.


- Ar čia skiedinio ne per daug? Ar čia klijų ne per mažai?.. - visur kišdavo nosį.


- Imtum ir mūrytum pats! - sykį vienas mūrininkas neištvėręs jam padavė mentę.


Tačiau mūryti tėvas taip ir neišmoko.


Vacius irgi turi rimtų išmokimo problemų. Nebuvo lengva, kol jam parodžiau, kaip įjungti elektrinį pjūklą, nors tam užtenka paspausti du mygtukus.


- Ne, ne, nežinau! - šaukė jis.


- Vaciau, žiūrėk, paspaudi tuos mygtukus, ir pjūklas sukasi.


- Vis tiek nežinau!


Kai stačiau pirtį, jis dirbo pagalbiniu darbininku. Pamačiau, kad jam linksta beveik kas antra vinis.


- Vaciau, žiūrėk, kaip geriausia kalti vinį, - pasakiau, norėdamas parodyti, kad plaktuką reikėtų laikyti už koto galo ir paleisti laisvai, nestumiant – tada jis stipriai ir tiesiai varo vinį į medį.


- Tu manęs kvailu nelaikyk! - sušuko jis netikėtai.


Nuo kiekvieno žodžio Vacius ginasi kaip nuo vapsvų. O vapsvos – skrajojanti Vaciaus baimė. Šitie maži, zyziantys, nenuspėjami padarėliai varo Vacių į paniką. Mėginau paaiškinti, kad tai - ne savo teritoriją ginančios agresyviosios bitės, o ramūs ir taikūs padarėliai, nekalti vabaliukai, kurie gelia tik tada, kai juos suspaudi arba imi draskyti lizdą. Bet nieko jai nedarysi, nesiblaškysi, nemuši – ir ji gyvens savo gyvenimą, dirbs savo darbą – ropos ant tavo obuolio, ateis į lėkštę paragauti uogienės, o jei uogienės būsi pats paragavęs, gal atpėdins palaižyti tavo lūpų, o tu galėsi jausti, kaip ji mažytėm savo kojelėm kutena tau odą. Priimk vapsvą tokią, kokia ji yra, ir nieko blogo ji tau nedarys.


- Nekenčiu, - sako Vacius, žiūrėdamas į mažytę nepaklusnią pabaisą, o jo akys kupinos baimės.


Aldona kelias dienas blaškėsi, negalėdama išsirinkti tapetų. Pagaliau ryžosi kreiptis pagalbos į vyrą. Tas nenoromis paliko darbą ir pusę dienos malėsi su ja po parduotuves. Pagaliau jie kartu išsirinko.
Grįžęs į namus, vyras apstulbo. Tapetai buvo nupirkti visai ne tie, kuriuos jie išsirinko. Jie buvo išsirinkę lygius, švelnių pustonių, o čia - ryškūs, gėlėti.


Likusi viena parduotuvėje, Aldona viską apkeitė. Staiga ji suprato: gyventi bute, kur tapetus parinko ne ji, o kitas žmogus, būtų per daug baisu.


Iš šalies tie žmonės gali atrodyti stiprūs, nepalenkiami ir grėsmingi, bet atimk iš jų viršininko kėdę, antspaudą, guminę lazdą, iškrapštyk juos iš tribūnos arba sakyklos, nuvilk uniformą arba sutaną, ir viduje rasi didelę krūvą baimių.


Lidija visur mato apokalipsės ženklus. Pasaulis morališkai pūva ir nesustabdomai garma bedugnėn. Kažkada jis buvo pastatytas gerai, tvirtai sudėtas pagal visas taisykles - pamatai sutvirtinti įstatymo cementu, kiekviena plyta surišta moralės taisyklėmis. Pasaulis stovėjo patikimai, nejudėdamas, kiekvienas akmuo, kiekviena plyta žinojo savo amžiną vietą. Bet atsitiko kažkas nepataisomo, tvirti pamatai ėmė irti, moralės cementas trupėti. Dabar sienos ne tos, vietomis plytos visai ištrupėję, atrodo, juda ir pamatai. Kiekviena karta vis žiauresnė, blogesnė, viskas ne taip, kaip mūsų jaunystėj, jaunimas sugedo visai. Kas bus labai artimoj ateity? Žinoma, kad pabaiga!


Vakarais Lidija bijo nueiti į parduotuvę. O jei sutiks būrį jaunuolių? Juk užbadys peiliais, suspardys kojomis, žiūrėk, dar išprievartaus ant šaligatvio!


Vacius irgi negali pakęsti jaunų žmonių. Išgėręs pradrąsėja ir ima gatvėje kibti prie vaikinukų. Ko, mat peremat, keikiatės? Ko žiaumojate gumą? Ko spjaudote sėmočkas?.. Suprantama, už tokius pamokymus Vacius kartais gauna į akį, ir dabar jo kūne nebėra sveikos vietos, nė vieno kaulo, kurio kas nors nebūtų sulaužęs. Bet žmogus išsilaižo, grįžta iš ligoninės, išgeria „ant drąsos“ ir vėl eina prie aludės daryti tvarkos.


- Kam tu lendi prie jų? - sakau jam.


- Man jie neduoda praeiti!


- O kodėl man duoda? Visas miestelis praeina, tik tu vienas – ne?


- Aš negaliu praeiti, kai tie piemenys šitaip elgiasi, - prisipažįsta jis. - Mes taip nedarydavom!


Vacius negali suprasti, kad pasaulis truputį ne toks, kaip vakar. O jeigu keičiasi, vadinasi, genda.


Manote, Vacius - tvarkingas žmogus, kvailokas, bet pavyzdingas miestelio pilietis? Ne, tai bene pats didžiausias miestelio latras. Kažkada buvo mokytas vyras, veterinarijos gydytojas, o dabar nebegauna nė sargo darbo, jo girto vengia ir šunys, net policija nebenori vežti daboklėn – visiems šis girtuoklis taip įkyrėjo.


Tačiau biografija – ne kliūtis visur matyti chaosą.


Chaosas atsiranda dėl to, kad pasaulis nesilaiko svarbiausių taisyklių. O kokios taisyklės svarbiausios? Pavartykite laikraščius ir panaršykite internetą – rasite krūvas kertinių akmenų.


„Reikalinga atgaivinti tris kultus, - tvirtina laikraštyje nusenusi mokytoja. - Tai Knygos, Mokyklos ir Mokytojo kultai. Be šitų trijų banginių dvasinio atgimimo nebus“.


Religijos verslo atstovas atranda kitą vienintelę sąlygą: „Jeigu Lietuva negrįš į bažnyčią prie Dievo, ji neprisikels“, - perspėja jis.


„Mintis yra ta didžioji jėga, kuri sukuria viską, - daro atradimą internautas, kuris laiko save didžiu mąstytoju.- Mintis perskelia atomą, mintis aplenkia šviesą, minties nenugali laikas. Valdydami mintį, mes galėsim valdyti visatą“.


Sena apybraižos herojė močiutė žino paprastesnį pasaulio pamatą: „Pasaulis laikosi ant pagarbos. Kol vaikai neišmoks gerbti tėvų, mes negalime tikėtis ateities“.


O štai pilkas savivaldybės valdininkas nustebina dar paprastesniu banalumu: „Kol neišmoksim rašyti projektų ir parsitempti Europos pinigų, mes taip ir vilksimės visų uodegoje“.


Laima gerbia visas taisykles, kurias atranda kalendoriuose, paskutiniuose laikraščių puslapiuose, aforizmų knygelėse. Pačius gražiausius, kaip ji sako, išminties perlus ji lyg mokinikė persirašo į sąsiuvinuką. Jau turi keturis tokius ranka prirašytus sąsiuvinius. Kai pamačiau, buvau nustebęs. Išleista daugybė patarlių, priežodžių, aforizmų knygelių - kam reikalingas toks darbas?


- Tu pažiūrėk, kokia išmintis! - ji susižavėjusi atvertė vieną dailiai prirašytą sąsiuvinuką. - Štai apie darbą: ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj. Ar netiesa? Kai palieki nenudirbtą darbą, ar jis tavęs nevargina? Liaudies išmintis – didžiulis dalykas.


- Taip, - atsakiau jai. - Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.


- Ką nori tuo pasakyti? - sutriko ji.


- Ne aš, o liaudies išmintis. Sakoma ir grubiau: darbas – ne pimpapalas, gali pastovėti.


- Aš tavęs nesuprantu, - išsigando ji, nes pradėjo suprasti.


- Kiekvienai taisyklei liaudis sukūrė antitaisyklę. Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas. Visa tai – muilo burbulas. Absoliučių taisyklių nėra, - pasakiau neatsargiai ir tapau jos amžinu priešu.


Iki tol nė neįtariau, kad banalybių prirašytas sąsiuvinukas, kurį Laima išsigandusi prispaudė prie savo krūtinės, galėtų būti galaktikos pamatas.


Kurį laiką mūsų miestelis svarstė Andriaus lovos reikalus. Andrius buvo ne tik girtuoklis, bet ir kvailys, kuris iš namų į aludę išnešdavo visas paslaptis. Taip sužinojome, kad jo žmona, tvarkinga moteris, iškėlė griežtas gulėjimo sąlygas: jeigu Andrius nori „to reikalo“, jis turi būti savaitę negėręs, namuose kruopščiai atlikti visus darbus – kiekvieną dieną pašerti kiaules, karves, prinešti vandens, išvalyti grindis ir dar priskusti cepelinams bulvių.


- Viską padariau, - aludėje pasakojo Andrius, o jo balse džiaugsmo nebuvo.


Jis visą savaitę negėrė, o šįryt prinešė vandens, pašėrė kiaules ir karves.


- Ir bulvių priskutai? - paklausė žmona.


- Priskutau…


- Tai einam, - pasakė pati ir pravėrė duris į miegamąjį.


- Nebnoriu!.. - numojo ranka Andrius. Kol viską padarė, jam išgaravo noras, kuris buvo užėjęs anksti ryte, kai jis pabudęs pamatė šalia baltas ir minkštas savo Valės krūtis.


Kas žmogų verčia taisykles kurti ten, kur geriau pasikliauti instinktu?


Ar ne instinkto baimė?


Tačiau visas kūnas – vieni instinktai. Kaip juos suvaldysi? Ar tai įmanoma?


Ko gero, ne, todėl kūnas paskelbiamas žmogaus priešu. Jis nešvarus, nes pilnas instinktų.


Kūnas baisiau už Dievą.


Dievą šitie žmonės pažįsta kaip Aukščiausiojo teismo pirmininką, o Šventasis Raštas jiems – tai storas Baudžiamasis kodeksas.


Taisyklių prikrautoj galvoj natūraliai kyla mintis: o jeigu Dievą supainiojus Jo Paties išleistais įstatymais? Tarkim, įvykdau tam tikrus Dievo įsakymus, išpildau tam tikras sąlygas, atlieku tam tikrus ritualus, tai juk ir Dievas bus priverstas suteikti man atlygį? Bažnyčios išleido daugybę taisyklių, ką ir kaip turėčiau daryti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Tarkim, sekmadieniais reikia nueiti į bažnyčią, kelis kartus per metus atlikti išpažinties ritualą, tam tikra tvarka sukalbėti tam tikras maldas… Viena mano giminaitė rytą pabudusi sukalba tris Sveika Marija, per pietus – vienus poterius, vakare prieš miegą apsuka porą rožinių. Prieš valgydama būtinai persižegnoja, sekmadieniais lanko bažnyčią, per metus dalyvauja bent keliuose atlaiduose.


Ką Dievas jai padarys?


Šitie žmonės pastato Dievui namus ir ten Jį užrakina, jie turi apmokytus burtininkus, kurie specialiais burtažodžiais visų akivaizdoj iššaukia Dievą kaip spritistai bejėgę dvasią. Kažkada jie pasmerkė Jėzų siaubingai mirčiai visų akivaizdoje, o ir po tūkstančių metų tebelaiko jį prisikalę prie kryžiaus. Kol jų Dievas negyvas ir dar prikaltas, Jis neateis ir neišmėtys storiausių kanonų, neišjuoks jų tradicijų, nepaims botago ir neišvaikys didžiausios dykaduonių hierarchijos, neatmes negyvų taisyklių, kaip tai padarė prieš du tūkstančius metų.


Negyvas, prikaltas Dievas, negyvi šventųjų stabai, mirusiųjų kaulai, švytintys kapinių miestai – štai kas teikia ramybės iliuziją šitiems žmonėms.


Tačiau kur pasaulyje būtų vieta, kad nebūtų gyvenimo?


Gal po kanono viršeliais, gal už storų vienuolyno sienų?..


Kartais mąstau: ar galima būtų padėti mirties garbintojams? Ar galima būtų juos išvaduoti nuo gyvenimo baimės?


Jų nuostatos tokios pat kietos, kaip širdys. „Klausysite, bet nesuprasite, žiūrėsite, bet nematysite“, - numojo ranka Dievo Sūnus.


Nors, atrodo, reikėtų šitiek nedaug – pasijusti savo kūne kaip valty, patogiai įsitaisyti joje ir pasileisti laiko tėkme tarsi upe į būties vandenyną.


Žiūrėkit, štai taip!..


Bent minutei, bent sekundėlėi paleidi irklus, nečiumpi nei už pakrantės krūmų, nei už žolių, paprasčiausiai leki kartu su srove, nesuki galvos, kas ten, už posūkio, tiesiog būni kartu su srove, ir ateina iš kažkur supratimus, kad tu pats ir esi Kūrėjo paleista srovė. Arba strėlė, paleista iš lanko į nežinomą taikinį.


- Ne! - surinka žmogus ir čiumpa už krūmų. - Ten gali būti krioklys!


Alksnio šaka neatlaiko ir lūžta, žmogus pablykšta iš baimės.


- Ar nesakiau! - rėkia jis man ir čiumpa už irklų. - Kaip gali pasikliauti tokia upe!


Aš palieku savo valtelėj, o jis bando irkluoti prieš srovę, visas išpiltas prakaito, jis kapsto ir kapsto irklais, tikisi išsilaikyti toje pačioje vietoje, bet srovė per stipri, neša ir jį.


- Liaukis, - šaukiu jam. - Tai beviltiška!


Bet jis negirdi manęs, irkluoja dar atkakliau.


Man atsibosta šaukti, krentu ant valties dugno ir žiūriu aukštyn, nustebęs matau, kaip tyliai ir kaip ramiai keliauja kažkur baltų debesėlių banda.


Kur patraukė jinai?


Kas žino!


Aš ir pats nežinau, kas laukia už ano akmenuoto posūkio. Gal tai – iš tiesų krioklys, ir aš nugarmėsiu į mirtį, o gal – Vandenynas?


- Tegu būna tavo valia!.. - dar spėju sušukti.


Atgal į: Bijau savęs - gyvenimo baimė