Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-04-21

Du bendraautoriai

Publikuota: Miniatiuros

Mano senutis jau buvo senas, ir visi sakė, kad jis greitai mirs.
- Kada tu  mirsi? – neiškentęs paklausiau jo paties. - Visi sako, kad žiemą. Tikrai?
- Žiemą – jokiu būdu! – pasipurtė senutis. - Žemė įšalusi, sunku duobę iškasti.
- Pavasarį?
- Ar aš kvailas, kad mirčiau pavasarį? Paukštukai parkelia, pražysta sodas, sužaliuoja miškas – kaip aš mirsiu tokiu laiku?
- Tai vasarą?
- Vasarą laiko nebus. Kada atšyla, man nebeskauda kojos. Mudu turėsim eiti už miško ieškoti laimės šalies.
- Dabar žinau! Tu mirsi rudenį.
- Rudenį tavo tėvai turi daug darbo. Aš negaliu jų trukdyti…
- Tai kada tu mirsi, jei vis negali ir negali?
- Tai
bus toks laikas, kai dar ne žiema ir jau ne ruduo, - pagalvojęs atsakė
senutis. - Žemė dar neįšalusi, o rudens darbai pabaigti. Pirmas sniegas
iškris – aš ir iškeliauju…
Vieną dieną senučiui pasidarė blogiau. Mama pasiuntė mus pas kaimyną, kad tas skubiai atvežtų daktarą.
Mes, keturi vaikai, bėgom pradėjusiais šalti arimo grumstais.
Pradėjo snigti. Didelės baltos snaigės nedrąsiai iš dangaus ėmė tūpti ant žemės.
Mama
ėmė šaukti kažką. Atsigręžę pamatėm, kad ji išbėgo į kiemą ir 
mojuoja rankomis tarsi vėjo malūnas. Mes negirdėjom, ką ji šaukė, bet
staiga supratau, kad laikas grįžti atgal.
Baltas sniegas pasakė, kad senutis ką tik iškeliavo ir dabar lekia su snaigėm tolyn.
Ilgai negalėjau šito suprasti.
Juk mums pasakyta: nežinai dienos ir valandos. Kodėl senučiui įvyko tarsi prieš Dievo valią?
Vieną sykį Dievas atsakė:
- Man patiko tavo senučio istorija. Jai betrūko gražios pabaigos.
Aha!..
Mano gyvenimą kuria du autoriai.
Vienas iš jų esu aš.


Atgal į: Du bendraautoriai