Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-28

Išpažinties parodija

Publikuota: Straipsniai

-         Kaip tu žiūri į išpažintį? – klausia sutrikę katalikai, ir dažniausiai atspėju, kokio jie laukia atsakymo. Bet atsakau, kad išpažintis – nuostabus dalykas, ir jie nelaimingi susiraukia.


Išpažinties parodija – bene pats nemaloniausias ritualas, kuris nubloškia katalikus į kitas sektas, kur nereikalaujama atsivėrinėti nepažįstamam žmogui arba jam meluoti į ausį.


Būdamas vaikas, aš irgi labai rimtai žiūrėjau į šį ritualą ir su vaikišku patiklumu kankindavausi, kai sekmadienį neturėdavau ko pasakyti kunigui. Nežinau, ar kas mane paprotijo, ar pats sumąsčiau, bet pradėjau kalbėti tokias nesąmones: mamos neklausiau, mušiausi, melavau… Nei mušiausi, nei melavau, o ir mamos klausiau, bet kad išpažintis, tai juk turiu ką nors pasakyti!


Galėjau tas kvailystes kunigėliui šnekėti visą gyvenimą, bet labai kankinausi, kad negaliu ko nors pasakyti rimtai ir meluoju.


Sykį, eidami į Jono atlaidus, įsišnekome su kaimo vaikais, ir labai nustebau sužinojęs, kad ir jie kunigui šneka tas pačias nesąmones: mamos neklausiau, mušiausi, melavau…


“O siaube! – pagalvojau tada. – Juk kunigas nėra kvailys, jis puikiai supranta, kad mes visi lyg susitarę pudruojam akis!..”


Kaip išsisukti iš tokios keblios padėties?


Reikia pasakyti kokių nors tikrų nuodėmių, ką nors tokio, kad klebonas matytų, jog neblefuoju kartu su visais.


Tačiau ką gali pasakyti vaikas, kuris tebegyvena kaip vaikas, ir, Jėzaus žodžiais tariant, jo angelai regi Dievo veidą?


Nieko geriau nesugalvodamas, pasakiau visus tuos “melavau, neklausiau”, o pabaigoje pridėjau, kad po praeitos išpažinties nesukalbėjau visų poterių, kuriuos kunigas buvo paliepęs.


Kai pasakiau tuos žodžius, nematytas senis būdelėje sudrebėjo visas, pabudo tarsi išgąsdintas šernas ir pradėjo rėkti ant vaiko:


-         Kaip tu drįsai?! Ar tu žinai, kas būtų buvę, jeigu būtumei miręs? Tu būtumei nugarmėjęs į pragarą, ir niekas tavęs nebebūtų išgelbėjęs!..


Už bausmę baisusis kunigas uždavė kažkiek rožinių. Neprisimenu – du ar tris, bet vis tiek tai buvo labai arti begalybės. Iki tol fetišų vėrinio nebuvau įveikęs nei sykio, neįveikiau ir vėliau, o tada visu rimtumu kibau į kunigo užsakytą ritualinį daugiažodžiavimą. Malu, malu visus tuos “Sveika Marija”, susipainioju, pradedu iš naujo…


Štai jau ir stebuklingų mišių laikas. Tiek to, sukalbėsiu vėliau, juk atidėti galima….


Suprantama, tas mano “nesukalbėjau poterių” buvo tokia pat nesąmonė, kaip ir “mušiausi, melavau” bei visos kitos, bet po kunigo riksmų mane apėmė tokia baimė ir prispaudė tokia kaltės našta, tarsi tų poterių tikrai nebūčiau sukalbėjęs.


Pasidarė ramiau tik po to, kai pasibaigė visi ritualai, ir mes su vaikais išmovėme iš niūrios bažnyčios į saulėtą vasaros dieną.


Dar buvau sveikas vaikas ir iki kitų švenčių gyvenau kaip vaikas.


Atėjo kažkokia kita svarbi katalikų diena, ir tėvai vėl liepė eiti išpažinties ritualo.


“O siaube! – prisiminiau tada. – Juk dabar tikrai nesukalbėjau rožinių!”


Negi vėl išpažinti tokį dalyką?


Išpažinčių kioskelyje piktojo kunigo nebebuvo – sėdėjo vietinis klebonas, kiek prisimenu, tylus ir ramus žmogus, ko gero, jis nebūtų rėkęs ir už tai, kad praeitą sykį tikrai neapsukau rožinio, o ir kiekvieną kartą meluoju per išpažintis, išsigalvodamas nebūtas nuodėmes. Bet nedrįsau rizikuoti.


Ne, antrą sykį ant to paties grėblio nelipsiu!


Įsimaišiau į maldininkų minią ir nnenuėjau visai.


Mama nė neklausė – ji manė, kad viskas buvo kaip visada.


Ir taip – visus kitus kartus, kai tėvai varydavo išpažinties.


Mano vidiniai ryšiai su katalikų stabmeldykla nutrūko.


Praėjo daugybė metų, o aš vis prisimenu šį savo vaikystės nuotykį. Ko gero, tai buvo pats šauniausias mano religinis nuotykis. Pats Tėvas per Joninių atlaidus atsiuntė į Kaltinėnų bažnyčią isteriką kunigą, kažką iš senosios kartos svarinskų, kad tas nuvytų mane kuo toliau nuo statulų, stebuklingų paveikslų, magiškų ritualų ir religinės veidmainystės.


Atėjo laikas - subrendau. Pradėjau skaityti Dievo Žodį savo akimis - jų nebuvo aptraukusi smilkalų migla. Galėjau viską dėtis į galvą - joje nebuvo prikrauta teologinio šlamšto. Pats Dievas apsaugojo.


Išgirdęs Žodį, sužinojau ir apie išpažintį. Gaila, kad protestantai ją išmetė į sąvartyną kartu su gerais darbais, ir į religiją įklimpę žmonės nebegali pasinaudo šia sielą gydančia procedūra. Dabar ji naudojama tik per grupinės psichoterapijos seansus, psichologų kabinetuose, anoniminių alkoholikų, narkomanų, lošėjų ir kitų priklausomybes besigydančių žmonių klubuose.


Kartais atsiveriu savo draugams, kartais draugai atsiveria man.


Kokių išgirsti istorijų, kaip palengvėja žmonėms, kai jie ištraukia iš užančio sunkius akmenis, kuriuos nešiojosi visą gyvenimą! Tarsi židinyje būtų pajudinę karštas anglis. Gavusios oro, jos vėl suliepsnoja ir skausmingai, bet sudega!


Daug lengviau, kai netenki naštos.


Per giminių laidotuves nueinu su visais į katalikų bažnyčią. Matau, kaip suklupę maldininkai laukia eilės prie atkleidimų kiosko. Eilė paprastai būna ilgoka, o laikas ribotas, tai nusidėjėliai paskubomis sumurma kažką Dievo tarpininkui į ausį, tarpininkas dar greičiau kažką sušnabžda, pamojuoja ranka magišką kryžiaus ženklą ir pabeldžia į kiosko sieną - sekantis!


Visa tai jie vadina išpažintimi, atsivėrimu, susitaikymu.


Vaikai sėdi prie kompiuterinio simuliatoriaus ir imituoja karą, jų tėvai klūpo prie išpažinčių būdelės ir imituoja atsivėrimą.


Katalikų ideologai paprastai remiasi šiais Evangelijos žodžiais:


Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”. Mt 18:18


Mokydamas savo sekėjus gyventi bendruomeniškai, Jėzus ragino atleisti nusižengusiems, o nusižengusius pratino atleidimo prašyti. Juk turime atsiskaityti su ieškovu dar pakeliui į teimą, nes teisėjas gali priteisti per didelį ieškinį. Ieškovas turėtų atleisti savo kaltininkui ne du ir ne tris, o begalę kartų - jam pačiam atleistos daug didesnės skolos.


Šitaip gyvenant, pasaulis būtų kitoks.


Tačiau jis tebėra koks buvęs.


Praktiškus Jėzaus pamokymus kunigų organizacija pasičiupo saviems ritualams ir pritaikė savo tariamai galybei sustiprinti. Girdi, teisę surišti bei atrišti Jėzus suteikęs tik kunigams.


Tarsi kunigai būtų buvę jo didžiausi draugai, o ne priešai, kurie vėliau išreikalavo Jėzaus mirties ant kryžiaus!


Šventajame rašte yra dar kelios eilutės apie tikėjimo brolių išpažintis, tačiau tikėjimo “tėvai” jų nenori girdėti.


“Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti”, - mokė Jėzaus brolis Jokūbas. Jok 5:16


To betrūko, kad dvasiškieji tėvai, jų ekscelencijos ir jų eminencijos pradėtų atvirauti kiekvienam paprastam ir kunigų seminarijos nebaigusiam parapijoniui!


Taip, atsiverti kitam nėra paprasta, ypač tada, kai veja į kampą baimė ir vienu metu slegia kaltė. Kai žaizdos dar neužgijusios ir labai gilios, jų ne tik paliesti, bet ir parodyti kitam negali.


Kaip tai padaryti per prievartą?


O kas verčia per prievartą?


Negi prievartauja pats Daktaras? O gal - tik jo tarpininku pasiskelbęs tarnautojas, kuris bijo, kad nesibaigtų eilė prie tleidimų kioskelio?


Daugybę kartų sutikau patį Daktarą ir savo kailiu patyriau - jis neverčia, negąsdina, neisterikuoja.


Pats buvau, tai galiu rekomenduoti kitiems - kai pasidaro sunku, ir neįstengi atsiverti jokiam žmogui, visada gali nueiti pas jį.


Jis sako labai paprastai:


Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu”. Mt 11:28


 


Religija prieš Jėzų


 



Atgal į: Išpažinties parodija