Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-26

Jėzaus laisvė ir institucijos prievarta

Publikuota: Straipsniai

Vakar gatvėje spontaniškai kilo trumpa diskusija tarp manęs ir vieno kolegos. Kodėl žmonės nesivažinėja šaligatviais, kodėl automobiliais netraiško vieni kitų, kodėl nedaužo vieni kitiems langų?


Kolega šventai įsitikinęs: jie to nedaro todėl, kad yra policija ir kalėjimai. Jeigu nebūtų policijos ir kalėjimų, kiltų toks chaosas, kad negalėtumei išeiti į gatvę, o ir namuose nesijaustum saugus, nes žmonės imtų laužti vieni kitų duris. Per televiziją visi matėme, koks prasidėjo chaosas Irake, kai įsibrovę amerikiečiai sunaikino Irako represines institucijas, o savų nesukūrė. Bankai buvo išplėšti per kelias valandas, žmonės iš įstaigų nešė viską, ką buvo įmanoma panešti.


Žodžiu, žmogus yra baisus gaivalas, ir suvaldyti jį galima tik ginklais, guminėmis lazdomis bei kalėjimais. Ramybę ir taiką gauname iš valstybinių ir socialinių institucijų, jos yra gėrio garantas.


Gėrio garantas yra prievarta.


Aš matau visai kitą garantą.


Mano supratimu, žmonės nesivažinėja šaligatviais, netraiško automobiliais vieni kitų ir nedaro kitokių nusikaltimų visai ne todėl, kad bijo policijos ir kalėjimų. Jie nedaro nusikaltimų todėl, kad jų paprasčiausiai nedaro. Važiuodamas savo golfuku, pėsčiųjų netraiškau visai ne todėl, kad tai draudžia kelių eismo taisyklės. Patikėkite, aš jų netraiškyčiau ir tada, jei nebeliktų eismo taisyklių, o kelyje nebudėtų griežtas policininkas.


Negi skerstumėm savo vaikus, draugus ir pažįstamus, jeigu nebeliktų baudžiamojo kodekso?


Pagal institucijos logiką – skerstumėm.


Pagal mano vidinį įsitikinimą – ne.


Štai du keliai, kuriais traukia žmonės: išorinė institucijos prievarta ir vidinis laisvo (atsakingo) žmogaus įsitikinimas.


Jie vienas kitą papildo ar vienas kitam prieštarauja?


“Tu esi protingas žmogus ir nevažiuotum šaligatviais, - padarė malonią išimtį kolega. – Bet sutik – policija drausmina, baimė gali būti motyvas nenusižengti…”


Išeitų, kad giliai širdyje vis dėlto turiu norą golfuku nutrėkšti kokį praeivį arba brūkštelti savo kolegai peiliu?


O taip, kalėjimo tvora, antrankiai, grandinės, guminė lazda man padeda laisvai apsispręsti!..


Kai pasižiūri geriau, tų dalykų niekaip negali sudėti į gretą. Už kalėjimo grotų laisvės nėra, kaliniams pasisprendimas nereikalingas. Ne jie apsisprendę pasirenka – teismas nustato katorgos terminą. Apsispręsti gali tik laisvas žmogus.


“Gerai, tu apsisprendęs, bet ne visi tokie, - institucijų vartus toliau gina kolega. – Kas negali protingai elgtis laisva valia, tam, sutik, guminė lazda reikalinga…”


Aha, žmonės yra dviejų rūšių: vieniems – laisvas apsisprendimas, kitiems – guminė lazda. O kas talžys lazdomis tuos kvailelius? Laisvieji?


Argi laisvieji iš tiesų nori ką nors priversti, uždaryti, aptalžyti?


Negi gumine lazda priversi ką nors laisvai apsispręsti?


Atrodo, priėjom absurdą.


Guminė lazda ir laisvė viename delne tilpti negali.


Vadinasi, reikia rinktis.


Žmonija nuolatos tai ir daro. Vieni renkasi laisvę, kiti – institucijų prievartą.


“Netikėčiau Evangelija, jeigu neverstų bažnyčios autoritetas”, - prisipažino katalikų tėvas Augustinas.


Šis prisipažinimas reiškia, kad Augustinas tiki savo bažnyčia, o ne Jėzaus žodžiu.


Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”, - sakė Jėzus. (Jn 8:31, 32)


Tai – visai kitas kelias.


Augustinas nebuvo laisvas, jis buvo priverstas.


Jėzus mokė kitaip: “Tiesa padarys jus laisvus”.


Į laisvę kviečiantis Žodis Augustino ir jo bažnyčios nepalietė.


Šiandien visuomenė tebesvarsto, kodėl žmonės turėtų gyventi kartu: ar dėl to, kad vienas kitą myli, ar dėl to, kad nesugriūtų šeima?


Institucijos šalininkams nekyla jokių abejonių: šeima – Dievo įsteigta institucija, sako jie, todėl svarbiausia išsaugoti instituciją. Myli – nemyli yra pašalinis dalykas, savotiškas priedas prie algos. Bažnyčia niekada meile labai nesirūpino, tėvų užsakymu ji sėkmingai kergė nepažįstamus vaikus, o iš meilės be tėvų sutikimo tuokė tik Valentinas ir dar vienas kitas didvyris. Visai nesvarbu, kaip sukergtieji toliau gyvens. Jeigu vienas kitą dar ir pamils – puiku, bet svarbiausia – ne tai. Mylės ar nekęs vienas kito, padės vienas kitam ar skaldys galvas, jeigu sukergti, - turi gyventi kartu. Nesvarbu, praskeltomis kaktomis ar nepraskeltomis, išmuštais dantimis ar sveikais – juk svarbu ne žmonės, ne meilė, o institucija.


Kalinius viename būryje išlaiko kalėjimas, nelaimingus sutuoktinius – šeima.


Tačiau yra kitas būdas gyventi kartu.


Celibato iškankintiems kunigams gal sunku patikėti, tačiau du žmonės į vieną lovą gali sugulti ir be prievartos. Instinktas? O taip, Dievas tikrai sukūrė mums tokį instinktą. Ir ne tik jį – Jis dar atsiuntė meilę, nes pats yra Meilė.


Meilė yra tas cementas, kuris išlaiko žmones kartu be jokių tvorų ir kalėjimų. Meilė - tai ta vidinė jėga, kuri stumia padaryti ką nors gero savo vaikui, draugui ar broliui. Ne iš prievartos, ne iš pareigos, bet iš meilės. Ne sukandus dantis ir rūškanu veidu, bet laisvai ir džiaugsmingai. “Mano jungas švelnus ir mano našta lengva”, - sakė Jėzus apie meilės naštas. Mt 11:30


Meilės našta – tai dovana, ji ne slegia, o pakelia.


“O taip, pasikliaukime meile, - girdžiu, kaip ironizuoja kolega oponentas. – Išgaravo meilė – griaukime šeimą, išvaikykim vaikus, gyvenkime palaidai…”


Institucijos tarnai nepasitiki meile.


Jų dievas yra ne Meilė, o neapykanta.


Iš neapykantos kyla tik prievarta, o iš prievartos nuosekliai seka religija. Jeigu žmogus yra bjaurus ir sunkiai suvaldomas gaivalas, tai tikriausiai pats Dievas sukūrė bažnyčią, valstybę ir kitas institucijas tarsi reples, kuriomis jis suspaudžia ir suvaldo gaivalą. Būtų gerai, jei žmogus spaustų ir pats save – niekintų, žemintų, kaltintų, plaktų rykštėmis, marintų badu ir kitaip represuotų, bet jokiu būdu nepradėtų mylėti savęs.


Mylėk savo artimą kaip save patį” – tai tik Jėzaus tušti plepalai. Šventosios institucijos logika – visai kita.


Ar blogieji žmonės tikėtų į Dievą, jeigu nepriverstų bažnyčia? Ar jie mylėtų Jėzų, jeigu nepasuktumei jų inkvizicijos ratais ir neįpiltumei į gerklę išlydyto alavo? Ar tėvai mylėtų savo vaikus, jeigu nebūtų kalėjimų, ar vaikai mylėtų tėvus, jeigu negautų guminių lazdų?..


O siaube, jie tai darė ir tebedaro Jėzaus vardu!


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Jėzaus laisvė ir institucijos prievarta