Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-20

Nekaltųjų kaltė ir tobulas katinas

Publikuota: Liudijimai

-         Teta, ar aš esu blogas? – klausia berniukas.


-         Taip, - atsako teta. – Deja, tu esi blogas.


Vaikas apsipila ašaromis.


-         Neverk, - ramina teta. – Mes visi blogi. Aš irgi bloga.


Išgirdęs tokią paguodą, vaikas apsipila ašaromis dar labiau.


-         Štai matot, kaip sunku žmogui susitaikyti su tuo, kad jis yra blogas, - papasakojusi šią istoriją, sako išmintingoji teta, kuri, pasirodo, dar yra  sektos ganytoja. – Mums trukdo puikybė, kurią atsinešame nuo kūdikystės.


Truputėlį stabtelkim.


Štai mes turime tipišką religinį vertinimą, kuris pasakytas Dievo vardu Jėzaus vardo bažnyčioje: atseit, mes iš prigimties esam blogi, nes mūsų prigimtis sugadinta nuodėmės.


O dabar pamėginkim sugrįžti prie berniuko, kuris taip išsigando. Kas jis toks?


Aš to nežinau.


Kodėl jis pravirko, išgirdęs, kad yra blogas?


Irgi nežinau. Bet prisiminiau vieną istoriją, kurią kažkada girdėjau iš tokios alkoholikės.


-         Aš kekšė, aš nešvari, - sakydavo ji kitiems likimo broliams, o mes negalėdavome suprasti, kodėl ji save taip vadina. Kurį laiką maniau, kad tai iš tiesų kokia nors kekšė, tarkime, samdoma prostitutė, kuri prasigėrė, o po to atsipeikėjo ir norėtų išsivaduoti iš priklausomybės. Savo išpažintis ji pradėdavo maždaug tokiais žodžiais: “Aš ir dar keletas kekšių nuėjome ten ir ten, padarėme tiek ir tiek alaus…” Ji sakė bendraujanti su abejotino elgesio moterimis, tačiau pastebėjome, kad kekšėmis vadinti buvo linkusi absoliučiai visas. Gal kekšei lengviau, kai būna tarp kekšių?


Pasirodo, ne! Sunku apsakyti, kaip buvau nustebęs, kai sužinojau, kad ši jauna nelaiminga moteris jokia kekšė ir apskritai neturi jokių reikalų su vyrais. Tai kodėl ji vadina save kekše?


Pasirodo, ją vaikystėje prievartaudavo tėvas! Šiandien viskas, kas susiję su vyrais ir vyriškumu, jai primena skausmą, pažeminimą ir nesuprantamą kaltės jausmą.


-         Aš kekšė, aš nešvari, - sakydavo ji. – Aš sangulavau su tėvu!


Ištarusi žodį “tėvas”, ji visa persimainydavo iš skausmo ir imdavo drebėti, o mes išsigąsdavome, kad jai prasidės priepuolis.


Jeigu ji būtų sutikusi aną sektos ganytoją ir paklaususi: “Juk aš nešvari? Aš sutepta, ar ne?”, pastorė jai tikriausiai būtų atsakiusi:


-         Taip, tu nešvari. Mes visi sutepti nuodėmės…


Kiek žinau, su tėvo auka dirbo vienas psichologas. Tikiuosi, jam pavyko užgydyti vaikystėje patirtas moters žaizdas.


Taip pat tikiuosi, kad ši nelaiminga moteris nesutiko anos ganytojos ir nepapuolė į jokios sektos nagus.


Po pamišusio tėvo sektos pamišimas vienam žmogui būtų per daug.


Pažinojau kitą alkoholiką, kurį už akių, o kartais ir į akis vadindavome “gailestingąja sesule”. Sutikęs kokį nors žmogų, jis pajusdavo norą kuo nors jam padėti arba ką nors atiduoti. Jeigu jo paprašydavai paskolinti tris rublius, turėdamas jis mielai paskolindavo dešimt. Bet dažniausiai pinigų neturėdavo – pragerdavo arba išdalindavo, o paskutinę savaitę iki algos gyvendavo iš skolų arba pusbadžiu. Daug kas piktnaudžiavo jo minkštumu – skolindavosi iš jo pinigų ir niekada negrąžindavo, nes žinodavo, kad šis kvailys nereikalaus, o gal ir pamirš skolą. Buvo auksinių rankų meistras ir daug kam dirbo pusvelčiui, už butelį arba veltui – žiūrint, kiek kas duodavo.


Sykį vienas draugas pasiguodė, kad sunkiai susirgo jo vaikas. Mūsų “gailestingoji sesulė” labai susijaudino, sutriko, po to išsitraukė iš kišenės suglamžytą banknotą ir pasiūlė:


-         Gal nori 25 rublius?


Šis žmogus jautė nenumaldomą pareigą kažkam atsilyginti, kažką išpirkti.


O išgėręs šnekėdavo, kad yra labai blogas žmogus. Kodėl – negalėjau suprasti. Na, yra paprasčiausias nevykėlis…


Keisčiausia buvo tai, kad šis talentingas meistras kartais imdavo šnekėti, kaip nieko nemoka daryti. Tiesą sakant, aš ir po to nesutikau kito žmogaus, kuris taip greitai būtų galėjęs perprasti bet kurį pirmą sykį pamatytą mechanizmą ir jį pataisyti, kaip šis auksarankis, o jis šnekėdavo, koks yra sugrubnagis.


-         Visa tai šūdas, ką aš darau, - sakydavo jis su apmaudu. – Aš esu šūdas, grynas šūdas…


Savo darbe ji ilgai tobulėjo, nes stengėsi bet ką atlikti gerai, tiesiog idealiai. Tačiau idealiai nepavykdavo, ir kitą dieną jis grauždavosi, kad galėjo ką nors padaryti geriau. Po to degtinėje skandindavo nesuprantamą skausmą, o pagiringam darbas tikrai krisdavo iš nagų.


Galų gale jį išmetė iš įmonės už girtavimą darbo metu.


-         Taip ir turėjo būti, - pasakė vargšas nevykėlis ir nė nemanė priešintis. – Mane turėjo išmesti.


Tai jai jam kartojosi nuo pat vaikystės.


Pasirodo, jo kažkodėl nekentė tėvas ir išmesdavo iš namų tarsi nereikalingą daiktą arba šunytį. Kartais jis miegodavo daržinėje ant šieno, kartais – didelėje kaimyno šuns būdoje, žiemą prisiglausdavo nakčiai pas gimines…


-         Aš esu blogas, - įsikalė sau į galvą berniukas. – Gero daikto niekas lauk nemes…


Kad ir ką dirbdamas, jis negalėjo įtikti tėvui. Ar skusdavo bulves, ar skaldydavo malkas, tėvas visada išjuokdavo, nes darbe rasdavo broko. Kitus vaikus tėvas mylėjo ir prie jų nesikabinėjo, todėl vargšas pastumdėlis įsikalė sau į galvą, kad yra už kitus blogesnis. Vėliau visą gyvenimą mėgino visokiausiai būdais išpirkti nebūtą kaltę, bet vis nepavykdavo, ir jis išgėręs sakydavo:


-         Aš šūdas, visiškas šūdas!


Gali būti, kad iš namų išvytas mažas berniukas kada nors sutiko kokią nors religingą tetą, išmintingą sektos vadovę ir nusiminęs paklausė:


-         Ar aš iš tiesų blogas?


-         Taip, tu blogas, - tikriausiai atsakė teta.


Kai pasaulis daro su žmogumi ką nors baisaus, jis turi pateisinti savo piktus darbus. Atseit, ne skriaudžia, o baudžia. Už ką?


Už ką bausti aną mergaitę, kuri gimė tyra kaip iš dangaus krintantis lašas? Už ką  ją prievartauti?


Už ką bausti aną berniuką, kuris gimė auksinės širdies, tačiau buvo mėtomas iš namų tarsi niekam netikęs daiktas?


-         Jie kenčia už nuodėmę, kurią padarė pirmieji žmonės Adomas ir Ieva, - seną Biblijos pasaką ima sekti smilkalų prisiuostę pasaulio tarnai. - Toji mergaitė ir tas berniukas tikrai nėra geri, nes visi žmonės blogi – jų prigimtis sugadinta nuodėmės…


Žmonės tokie blogi, kad nuo gimimo nusipelnę mirties. Jie beviltiški – tokie nešvarūs, kad negali patys stoti Dievo akivaizdon ir prašyti atleidimo. Tai kaip jiems išsipirkti kaltę? Na, reikaliuką šiek tiek pataisys tam tikri dileriai - tarpininkai kunigai. Jie moka ritualinius apsivalymus, todėl gali Dievui nunešti tavo auką kaip išpirką. Ne už dyką žinomą. Kunigas daro tau paslaugą, o už paslaugas reikia mokėti…


Dalį kūdikio kaltės galima nuplauti magiška krikšto apeiga. Bet ir po to jis visą gyvenimą turės eiti į šventyklą ritualiniams apvalymams, kuriuos jam atliks gerą gyvenimą mėgstanti Dievo tarpininkas.


Ką padarysi, jeigu žmogelis esi išvarytas iš rojaus – kaip tas vaikelis, kuris buvo nutvertas už pakarpos ir išmestas iš savo šiltų namų…


O siaube! Kiek dar ilgai turėsiu klausytis tos atgyvenusios pasakos?


Jau 2000 metų, kai atėjo pats Dievo Sūnus ir pasiūlė grįžti atgal. Visi galime grįžti, nes visi esame mylimi, ir Tėvas apsidžiaugs kiekvienu grįžusiu sūnumi paklydėliu. Laikas mesti ritualinius žaidimus, nes gimstame švarūs, o kūdikiai yra lyg angelai, kurie regi Dievą. Kam švariam kūdikiui magiški krikšto ir kitokie apvalymai?


-         Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo, - šaipėsi Jėzus iš ritualų. Mt 23:25


-         Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!  šlavė Jis grįžtantiesiems Dievo vaikams nuo kelio religijos papročius. Mk 7:9


Jėzus nebuvo naivus ir matė, su kokiu bizniu susidūrė. Tačiau neišsigando – čiupo botagą ir ėmė vaikyti prekijus iš savo Tėvo namų.


Kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos už tai negalėjo atleisti.


Prikalė Dievo Sūnų prie kryžiaus ir manė atsikratę visiems laikams.


Bet iš kažkur atsirado kitas pasiuntinys ir ėmė skelbti religijai paskutinį nuosprendį:


-         Dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia. 1 Kor 6:11


Įsivaizduojat? Jeigu esame nuplauti kunigų nužudytojo Jėzaus krauju ir patys galime drąsiai stoti Tėvo akivaizdon, tai kam mums tarpininkai kunigai ir visa jų religija?


Kuo dabar religija pateisins piktus darbus, kuriuos pasaulis išdarinėja su nekaltais Dievo vaikais?


Vaikai nekalti, kad atsidūrė į neteisingą pasaulį.


-         Vaikai gal nekalti, - girdžiu sakant kažką. – O jų tėvai? Ar jie prievartautų savo vaikus, mėtytų juos kaip sugedusius daiktus, jeigu būtų sveikos prigimties?


Jėzus sako, kad jų prigimtis sveika – juk sveikojo Dievo vaikai.


Tačiau niekas nežino, kokia buvo tėvų vaikystė, kas juos mėtė pačius lyg daiktus ir kas prievartavo kaip gumines lėles.


Tuos žmones irgi sužeidė neteisingai sukurtas pasaulis. Ne Dievo – žmonių susikurtas pasaulis.


Todėl neieškokim pasauliui jokio pateisinimo.


Pasaulio brokui pateisinti neieškokim aukos kalčių ir “nešvarumų”.


Dievo vaikai tobuli tarsi gamta.


Prisimenu katiną, kuris naktį prisvilo prie mūsų. Mes ėjome su mama iš laidotuvių, o jis sekė per speigą iš paskos ir verkė kaip vaikas. Tai buvo mažas kažkieno išmestas kačiukas, ir jeigu būtų mokėjęs kalbėti, jis tikriausiai būtų pasakęs:


-         Aš esu blogas. Jeigu būčiau geras, manęs nebūtų išmetę…


Kad jūs žinotumėt, koks tai užaugo katinas! Didelis, gražus ir drąsus – jis gaudė ne tik peles, bet ir žiurkes, kurių kiti katinai paprastai privengia. Tai buvo pirmas katinas, su kuriuo taip artimai susidraugavau.


Labai nustebau pamatęs, kad katinas – visai ne šuo.


Mūsų šuo Bobikas buvo paties Dievo atsiųstas ištikimybės ženklas, jis laukdavo manęs grįžtančio iš mokyklos, pripuolęs šokinėdavo iš laimės ir glėbėsčiuodavo savo purvinomis letenomis. Vaikai dalindavomės su juo visais skanėstais, įskaitant ir saldainius, kurių nelabai daug turėjome, o jis leisdavo iš savo dantų paimti kaulą…


Katinas buvo kitoks. Net nežinau, ar jis manęs pasiilgdavo – kai pareidavau iš mokyklos, jis paprastai gulėdavo ant kėdės prie pečiaus, išgirdęs žingsnius, pramerkdavo akį ir toliau parpdavo į sveikatą. Kai jam būdavo šalta, įsiropšdavo pas mane po patalais ir garsiu murkimu neduodavo užminti, bet kai aš pasiilgdavau švelnumo ir pašaukdavau jį, tas savanaudis dažniausiai papūsdavo uodegą ir išdidžiai nueidavo. Ne sykį yra nunešęs iš mano lėkštės dešros ar mėsos porciją, bet kai Bobikas per arti prieidavo prie jo lėkštutės, tuoj pasišiaušdavo visas, atsistodavo ant dviejų kojų ir imdavo spjaudytis.


Nesu matęs didesnio egoisto už jį.


Praėjo daugybė metų, o aš jį prisimenu.


Kito tokio katino nesu turėjęs.


Nuostabus katinas – tiesiog idealas.


 


Religija prieš Jėzų


 


 



Atgal į: Nekaltųjų kaltė ir tobulas katinas