Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-15

Priklausoma aplinka

Publikuota: Liudijimai

Tarkim, jūsų gyvenime įvyko stebuklas, ir apsisprendėte šiandien pat vaduotis iš kokios nors priklausomybės – alkoholizmo, narkomanijos, lošimų, religijos ar dar ko  nors. Neužsinėrėte sau ant kaklo priesaikos, bet paprasčiausiai nebepaklūstate priklausomybei – nebegeriate alkoholio, nebevartojate narkotikų, nebevaikštote į bažnyčią, nebelošiate, neberūkote…


 


Jums  tai pavyksta, nes pramokote savistabos ir laiku pastebite priklausomo proto gudrybes, kuriomis jis norėtų vėl įsiūlyti lašelį, tik lašelį degtinės, žiupsnelį, tik žiupsnelį narkotikų, cigaretę (tik vieną pabandymui), nuvilioti prie lošimo automato arba į stabų prikrautą bažnyčią (tik per šventes, žinoma)…


 


Viskas labai puiku, bet po pirmųjų euforijos dienų susiduriate su netikėta kliūtimi – jūsų aplinka, visa bendruomenė, kurioje gyvenate, tarsi susitarusi stoja prieš jūsų apsisprendimą.


 


Kartais aplinkos pasipriešinimas atrodo logiškas – tarkim, jūs apsisprendėte nebegerti, todėl natūralu, kad šis jūsų žingsnis nugąsdino sugėrovus. Jie prarado patogų kompanijos draugą, kuris netikėtai tapo rakštimi minkštoje vietoje. Kompanijos draugo neteko ir bendradarbiai, su kuriais rūkydavote kur nors kieme arba ant laiptų. Buvote paklusni jahovistų arba katalikų sektos tarnaitė, ir staiga trenkėte bažnyčios durimis…


 


Natūralu, kad buvę bendratikiai pasistengs jus susigrąžinti prie butelio, prie lošimo automato, į rūkyklą, prie bažnyčios stabų.


 


Tačiau tai – dar ne viskas.


 


Jūsų apsisprendimui keisti gyvenseną ims priešintis ir tie, kurie su jumis nei gėrė, nei rūkė, nei vartojo narkotikus, nei lošė, nei vaikščiojo kartu į vieną bažnyčią. Tai labai keistas, tiesiog “mistiškas” aplinkos pasipriešinimas, kurį labai sunku paaiškinti.


 


Tačiau jis labai stiprus, ir kai kurie psichologai pataria savo klientams labai nesireklamuoti apie savo apsisprendimus. Aplinka sąmoningai ar nesąmoningai stengsis sukliudyti – pašiepti, sukelti abejonę, atvirai išjuokti, atkalbėti arba net varu nuvaryti prie senosios vergovės.


 


Atsimenu, kai mečiau rūkyti, mano apsisprendimui iš daugybės žmonių, su kuriais bendrauju, besąlygiškai pritarė tik trys. Kai mečiau antsvorį – irgi trys. Beje, tai buvo tie patys žmonės. Jų palaikymas buvo labai paprastas, bet stiprus ir reikalingas – šitie žmonės paprasčiausiai tikėjo, kad man pavyks. Kartais įtariu, kad juos pastiprinimui patyliukais pasiuntė ištikimasis Draugas. Tarkim, jaunėlis sūnus mano apsisprendimui net neskyrė ypatingo dėmesio. Kai paklausiau jo nuomonės, ar man pavyks mesti rūkyti, jis patraukė pečiais ir lyg niekur nieko atsakė: “Jeigu pradėjai  - tai aišku pavyks!”


 


Užtat visa kita aplinka, išskyrus tuos tris, atkakliai stengėsi įveikti mano apsisprendimą. Vieni tai darė primityviai, kiti subtiliau, stengdamiesi sukelti abejonę, bet visi vieningai pranašavo krachą. “Metei rūkyti? Savaitei ar dviems?”, “Mano tėvas nerūkė metus ir vėl pradėjo. Kam tas vargas?”, “Metei rūkyti ir gerti? Moterų irgi nebenori?” Jie tai darė ilgai, kol turėjo bent mažiausios vilties. O štai davatkos atakuoja ir šiandien, nors seniai esu nutraukęs ryšius su jų stabais ir sektomis.


 


Viskas vyksta taip, kaip aprašyta Evangelijoje – patraukęs paskui savo Gydytoją, turi nusigręžti nuo savo artimiausiu žmonių – tėvų, brolių, vaikų seserų… Jie tampa tavo didžiausiais priešais,  kuriuos privalai mylėti.


 


Kai mečiau gerti, aplinkos pasipriešinimas buvo kur kas silpnesnis. Priežastis labai paprasta – tuo metu mano Draugas taip sudėliojo aplinkybes, kad turėjau pakeisti gyvenamą vietą. Su daugeliu buvusių sugėrovų paprasčiausiai nebesusitikdavau.


 


Vadinasi, vaduojantis iš priklausomybės, reikia pakeisti aplinką?


 


Atsakyčiau – taip, bet nenoriu savo skaitytojų įvilioti į kitas pinkles.


 


Lemiamą įtaką vis dėlto turi ne aplinka, bet jūsų apsisprendimas vaduotis ir laikytis įsikibus į Gelbėtojo ranką. Jeigu nebus apsisprendimo, jūs galėsit pakeisti šimtus gyvenviečių ir darboviečių, bet vis sugrįšit į tą pačią aludę arba į bažnyčią prie tų pačių stabų. Beje, gyvenamąją vietą buvau pakeitęs ir anksčiau, bet naujoje pradėjau gerti iš naujo. Gal tada patikėjau, kad nuo savęs pabėgti pavyko?


 


Bet jeigu esate apsisprendęs ir jau gyvenate pagal savo apsisprendimą, aplinkos pakeitimas gali būti puiki pagalbinė priemonė.


 


Žinoma, apsisprendimo teks laikytis ir naujoje vietoje.


 


Nors kai kurie psichologai pataria savo ketinimų dėl šventos ramybės labai neviešinti, aš iš savo patirties patarčiau labai nesislapstyti. Geriau iškart ir be dvejonių seniesiems bei naujiesiems draugams pasakyti, kas toks esate ir kaip elgsitės. Nesuteikite jiems nė mažiausios vilties jus vėl paklupdyti! Neapgaudinėkite nei jų, nei savęs. Nemeluokite, kad negeriate ir nerūkote dėl ligos, kad nueiti į kazino neturite laiko, o į sektos ritualus nebeleidžia eiti žmona arba vyras.


 


Paprasčiausiai sakykite – ne! Ne piktai, bet tvirtai. Na, jeigu priešas bus labai įkyrus, nieko baisaus, jeigu jį pasiūsit šiek tiek tolėliau… Jėzus dar ne taip pykteldavo, kai prie jo kibdavo kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos.


 


Bet vis dėlto… Kodėl jie puola? Kodėl aplinka individui neleidžia keistis?


 


Mano nuomone, kalti tie patys prisirišimai , kurie veda ir į alkoholizmą, narkomaniją, religiją, lošimus bei kitas priklausomybes. Gyvendami bendruomenėje, prisirišame vienas prie kito. Mes prisirišame prie aplinkos, bet ir aplinka prisiriša prie mūsų! Jeigu keičiasi individas, gali pasikeisti ir aplinka. Pavojus! Įprastą aplinką reikia išsaugoti ir dar sutvirtinti.


 


Štai kodėl Jėzus stengėsi savo mokinius ištraukti iš šeimos, kaimo, religinės bendruomenių, kodėl laužė religijos papročius ir tradicijas, kurias šių dienų kunigai, beje, teberašo didžiąja raide. Palik viską ir sek mane… Palik mirusiesiems laidoti jų mirusiuosius… Įsivaizduojat? Vienam mokiniui jis net neleido sugrįžti ir palaidoti tėvą!


 


Tiesą sakant, aš tų eilučių ilgai negalėjau suprasti – jos man atrodė žiaurios.


 


Užtat kai patekau į vergiją ir pradėjau teirautis, kur kelias į laisvę, Jis man lyg niekur nieko atsakė:


- Aš ir esu kelias. Jn14:6


 


Priklausomybės


Atgal į: Priklausoma aplinka