Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-02

Institucijos kultas

Publikuota: Straipsniai

Šiurpstu, skaitydamas bažnyčios tarnų pareiškimus. Neseniai vienas sektantas pranešė, kad mano ir Jėzaus draugystei yra būtina religinės organizacijos sankcija, kurią jis pavadino santuoka. Ignoruodamas jo bažnyčią ir neįregistravęs joje savo santuokos su Jėzumi, aš atsiduriu nelegaliuose santykiuose su Dievu, tarsi koks sugyventinis. Aš tampu Jėzaus sugyventiniu, o Jėzus – mano. Štai kur veda religinis mąstymas.


Dabar belieka laukti, kad Dievas, norėdamas parodyti man savo meilę, ateis į oponento sektą įregistruoti santuokos su manimi.


Tai, kad religinė struktūra pasikelia aukščiau Dievo, nėra jokia naujiena. Bent kiek susipažinę su religinių organizacijų istorija, netrunkame pamatyti, kad jos atlieka ne tik tarpininkių, bet ir Šventosios Dvasios operatorių funkciją, tarkim, savo nariams drausdamos o po to vėl leisdamos skaityti Šventąjį Raštą. Protestantai Rašto skaityti dar nedraudė, bet pasiliko sau monopolinę teisę jį aiškinti. Kas Raštą skaito be leidimo arba perskaito Dievo žodžius tokius, kokie jie parašyti, o ne tokius, kaip juos paaiškino sektos vyresnieji, tas negali būti Jėzaus kūno narys.


Beje, šitą narystę jie supranta labai panašiai, kaip ir partinę. Į krikščionis galima paprasčiausiai įstoti. Skirtumas toks, kad į partiją paprastai stojama savo noru, o į krikščionis gali būti įkrikštytas kūdikystėje – tam jokio apsisprendimo nereikia. Tie, kurie neįstojo į vieną ar kitą oficialią krikščionių organizaciją, nėra krikščionys. Juk komunistu tampama tik tada, kai įstojama į komunistų partiją. Panašiai, vadovaujantis religine logika, žemaitis tampa žemaičiu, kai įstoja į žemaičių draugiją, o žurnalistas – žurnalistu, kai įstoja į žurnalistų sąjungą.


Tarkim, aš kilęs iš žemaičių ir kalbu žemaitiškai, bet nesu žemaitis, nes nepriklausau žemaičių draugijai, daugybę metų dirbu žurnalistu, bet nesu žurnalistas, nes nepriklausau žurnalistų sąjungai. Nors tikiu Jėzumi ir gyvenu su Juo, bet pagal sektantišką logiką negaliu būti Jo kūno narys, nes nelaikau savęs katalikų ar kitos konkuruojančios partijos, atsiprašau, sektos, nariu.


Man visada atrodė, kad Dievo tauta – tai dinamiškas, nuolatos besikeičiantis darinys, kuriam gali priklausyti kiekvienas – svarbu, kad įtikėtum Jėzų ir apsisprendęs žengtum link savo Mokytojo. Kai žengi link Jėzaus, pakyli lyg ant sparnų, ir Jis ištraukia tave iš didžiausios duobės, iš juodžiausios depresijos, nusigręži – garmi žemyn, kaip ir Petras nugarmėjo į vandenį, suabejojęs savo Gelbėtoju.


Ir tikrai – kodėl mums neturėtų galioti Jėzaus žodžiai: “tegu tau būna taip, kaip tu tiki”?


Pasirodo – ne! Bažnyčios tarnas paaiškino, kad krikščionys yra atskira ir nekintanti žmonių rasė. O jeigu rasė, tai juk nesvarbu, kaip gyveni ir kuo tiki, svarbu, kad priklausai rasei. Juk negras yra negras visai ne dėl to, kad jis elgiasi taip arba kitaip – jeigu įstosi į negrų rasę, ir tu pagal tą pačią religinę logiką būsi negras. Lygiai taip pat suvalkietis taps žemaičiu, įstojęs į žemaičių draugiją, o mašinistas – žurnalistu, įstojęs į žurnalistų sąjungą.


Narystė yra absoliuti – niekam nerūpi, kas tu iš tiesų esi ir kuo tiki. Svarbu, kad pakrikštijo kūdikį ir priklausai struktūrai.


Ta pati moralės norma taikoma ir pačiai organizacijai. Visai nesvarbu, ar bažnyčia lupinėjo gyviems žmonėms nagus, ar nelupinėjo, laužė jiems kaulus, ar nelaužė, draudė skaityti Dievo Žodį ar nedraudė, garbina dabar stabus ar negarbina – jeigu religinė organizacija visus tuos nusikaltimus daro Jėzaus vardu, tai ji yra Kristaus kūnas ir abejoti jos nekaltybe niekas neturi teisės.


Institucija yra šventa pati savaime ir reikalinga pati dėl savęs – net tada, kai daro atvirkščiai, negu turėtų pagal savo prigimtį.


Beje, o kokia institucijos prigimtis?


Praėjusio amžiaus pabaigoje amerikiečių psichologai atliko eksperimentą, kurio rezultatai nustebino demokratinį pasaulį.


Tirdami, kaip žmonių elgseną veikia socialiniai vaidmenys, jie imitavo įstaigos darbą. Grupė savanorių buvo įkurdinti viename pastate ir turėjo atlikti įstaigos darbuotojų vaidmenį – kas vadovo, kas pavaduotojo, kas paprasto klerko. Pagal tipiškus įstatus įstaiga buvo padalyta į padalinius, kurie sąveikavo tarpusavyje – kontroliavo vienas kitą, vadovavo, vedė apskaitą, atsiskaitinėjo ir atlikinėjo kitus įstaigų skyriams būdingus darbus.


“Įstaiga” veikė kaip savarankiška struktūra – eksperimento organizatoriai stebėjo vykstančius procesus, bet į juos nesikišo. Jokio kito ryšio su išoriniu pasauliu “įstaiga” neturėjo. Įdomu tai, kad jai nebuvo pavesta atlikti jokios funkcijos – “įstaigos” darbuotojai turėjo paprasčiausiai veikti pagal savo pareigybines instrukcijas.


Ar gali veikti tokia struktūra?


Pasirodo, gali. “Įstaiga” pradėjo po truputį įsivažiuoti – vyko pasitarimai, vadovai dalijo užduotis, reikalavo ataskaitų, kontroliuojantys skyriai sekė, kad viskas vyktų pagal instrukcijas, pažeidusieji nustatytą tvarką ar pavėlavę atlikti darbą turėjo aiškintis, specialios komisijos tyrė…


Kaip manote, ar žmonės nepajuto beprasmybės dirbti kažkokį tuščią, tiesiog absurdišką darbą? Pasirodo, ne. Jie neturėjo laiko apmąstymams – iš vadovaujančių padalinių ėjo vis nauji nurodymai, kontroliuojantys padaliniai reikalavo ataskaitų, nurodymai kartais prieštaravo vienas kitam, suderinti padalinių veiklą buvo sunku, eksperimento savanoriai per dieną labai pavargdavo.


Nežiūrint į tai, kad “įstaiga” neturėjo jokio ryšio su išoriniu pasauliu ir neatliko jokios funkcijos, skyrių darbuotojai pradėjo reikalauti… daugiau etatų. Jie iš tiesų nebepajėgė susidoroti su didėjančiomis užduotimis!


Atsimenu, kai išgirdome apie šį eksperimentą uždarame tarybinių žurnalistų seminare, mes pirmiausia pagalvojome apie partinę ir tarybinę biurokratiją. Aha, štai kaip pučiasi mūsų valdininkija!


Taip, šis eksperimentas iš tiesų atskleidė biurokratijos pūtimosi mechanizmą. Struktūra iš prigimties turi polinkį augti. Tačiau kita išvada buvo ne mažiau svarbi – pasirodo, struktūra gali egzistuoti pati dėl savęs, tarnaudama savo interesui ir neatlikdama jokios funkcijos! Demokratiniam pasauliui tapo akivaizdu – iš savo “demokratinių” institucijų turėsim naudos tik tiek, kiek išreikalausim ir kaip sugebėsim jas kontroliuoti. Arba mes priversime tarnauti savo institucijas, arba patys tarnausime joms.


Kai prisimenu sovietinių laikų biurokratiją, mane ima juokas. Stodami į Sąjūdį, turėjome naivią viltį pažaboti biurokratiją, nes ji mums atrodė per daug išsikerojusi, o dabar nebegalime suskaičiuoti, kiek kartų ji išaugo per nepriklausomybės metus. Tai atsitiko dėl dviejų priežasčių – nebeliko partinės ir KGB kontrolės, kuri akylai sekė kiekvieną biurokrato žingsnį, o visuomenė kontroliuoti savo institucijų dar neišmoko. Visa šalis tapome vis labiau augančių biurokratinių institucijų tarnais.


Kad ir kaip mane gąsdintų auganti lietuviška biurokratija, aš nežinau pasaulyje didesnės struktūros už katalikų bažnyčią. Įdomu, kiek žmonių ši sudėtinga hierarchinė struktūra apima per visą pasaulį? Dar įdomiau būtų žinoti, kam ji tarnauja…


Sakote, Dievui?


O taip, daugelis žmonių šventai tuo tiki. Gali būti, imperatorius Konstantinas šitą sudėtingą šventyklų sistemą tikrai kūrė tarnauti Dievui. Nesigilinkim, kokiam – Saulei, Venerai ar kokiam nors nežinomam Dievui, tarkim, tai buvo kažkoks abstraktus Dievas, kuriam ši struktūra turėjo tarnauti.


Tačiau kas mums iš to, kad “turėjo”?


Institucija tarnaus tiek, kiek ją privers žmonės.


Dabar aš matau, kaip žmonės tarnauja hierarchinei savo struktūrai.


Institucijai rūpi tik institucija. Šiandien matome, kaip bažnyčios institucija yra susirūpinusi kita - šeimos institucija, kurioje dėl meilės deficito ir sumažėjusios išorinės prievartos kilo sunki krizė. Tačiau institucija nepajėgi ką nors pakeisti, nes jai rūpi tik pati institucija, bet jokiu būdu – ne svarbiausioji Gerosios naujienos dalis, dėl kurios šeima ir sukurta, o būtent – meilė. Šimtus metų bažnyčios institucija tuokė žmones be meilės, galima sakyti, ji paprasčiausiai sukergdavo du vaikus, kai jų tėvai nuspręsdavo tokiu būdu sujungti šeimų žemes arba kapitalą, o meilė jai niekada nebuvo rimtas motyvas. Kaip institucijai gali rūpėti meilė, jeigu žmonių sukurtas darinys gyvuoja pats dėl savęs ir mylėti negali?


Meilė gali būti panaudota kaip priemonė ir naudinga tik tiek, kiek gali padėti išsilaikyti pačiai institucijai.


Ar ši struktūra mato amžių sandūroje pasimetusį žmogų, mažiausiąjį Jėzaus brolį, kuriam kiekvienas esame pašauktas tarnauti? Ar ne iš tų brolių sudarytas Jėzaus kūnas, ar ne jie Jėzaus valia turėtų būti VIENA? Irgi ne!..


Neseniai vienas bažnyčios tarnas išaiškino, kad iš mažiausiųjų Jėzaus brolių sudarytas Jėzaus kūnas - tai kažkas mistiško, kažkokia vizija ar miražas, tarsi konkretūs žmonės iš kūno ir kraujo būtų kokie vaiduokliai. Bažnyčios garbintojo supratimu, konkretus Kristaus kūnas – tai bažnytinė organizacija, kitaip sakant, abstrakti struktūra, kuriai privalom tarnauti.


Štai kaip viskas apvirsta.


“Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.


Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.


Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.


Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.


Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,


mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų 'Rabi, Rabi'.


Bet jūs nesivadinkite 'Rabi', nes vienas yra jūsų Mokytojas - Kristus, o jūs visi esate broliai.


Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.


Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas - Kristus.


Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.


Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas”, - perspėjo Jėzus, kalbėdamas apie religijų lyderius. (Mt 23:12)


Dievas perspėjo, nes matė į priekį.


Kai skaitau tas eilutes, dažnai pagalvoju: juk tai – apie mūsų dienas!


P.S. Beje, o kaip su ta privaloma santuoka, kurią man ir Jėzui nustatė teisingumo ministerijoje sektą įregistravęs žmogus?
Daug apie tai galvojau ir nusprendžiau: geriau liksiu sugyventinis, bet – su Jėzumi ir jo mažiausiaisiais broliais, negu oficialiai susituokęs, bet – su labai įtartinu ir nuodėmės suteptu sektos kūnu. Vis dažniau išgirstu siūlymų įkurti savo nedidelę religinę instituciją ir jai vadovauti, bet aš su tikėjimo broliais verčiau lieku toje, kurią įsteigė namo Viešpats ir pats vienas jai vadovauja.


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Institucijos kultas