Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-04-26

Dievo vaikas ar institucijos tarnas?

Publikuota: Straipsniai

“Iš kur man žinoti, kad tu nesi sektantas?” - paklausė aršus mano kritikas, paskaitęs, kad sektų vadų ir vadukų apreiškimai man neprivalomi.


Kol gyvas, kiekvienas žmogus gali pats nustatyti savo tapatybę. Bet ar galėtume padėti klausiančiam žmogui? Ar įmanoma nustatyti kokius nors kriterijus atkirti sektantą nuo paprasto tikinčiojo, institucinę religiją nuo individualaus tikėjimo?


Pradėkim nuo to, kodėl praėjusią savaitę susierzino keletas katalikų ir jų  konkurentų iš mažesniųjų sektų. Jie paskaitė keletą liudijimų, kad mane išgelbėjo Dievas ir tik Dievas.


Kaip gali gelbėti Dievas be jų bažnyčios leidimo?


Štai jums pirmasis skirtumas: Dievo tarnui svarbu yra Dievas, Jam vienam žmogus yra linkęs tarnauti ir Jį vieną tegarbinti. Institucijos tarnas pirmiausia tarnauja savo organizacijai ir klauso jos nurodymų. Ilgą laiką katalikų bažnyčia savo tarnams draudė skaityti Šventąjį Raštą, ir katalikai tokiam sektos draudimui pakluso.


Atsidūręs sunkioje situacijoje, tarkim, įklimpęs į alkoholį arba narkotikus, Dievo vaikas supranta, kad nieko pakeisti pats nebegali, jis kimba į ranką savo tikrajam Gelbėtojui, ir tas jį ištraukia iš prarajos. O institucijos tarnas nesijaučia toks bejėgis: jis turi savo žinioje įvairių priemonių, tokių, kaip stebuklingi ritualai, mirusiųjų kaulai ir paveikslai, gydančią galią turinčios statulos ir ypatingos vietos, tarpininkas kunigas ir visa institucija su savo “gerų darbų lobynais”. Štai jums antrasis skirtumas: Dievo vaiką gelbsti Dievas, jam vieno Dievo gana, bažnyčios vaikus gelbsti jų motina bažnyčia.


Neseniai dalyvavau laidotuvių rituale, ir buvo keista girdėti, kai katalikų kunigas brolį Aleksandrą patikėjo ne Jėzaus, bet “dangaus karalienės” Marijos globai. Dangaus karalienė, kunigai ir visa jų organizacija yra tarpininkai, be kurių bažnyčios vaikas neturi teisės kreiptis į Dievą. Tai - savotiški advokatai, makleriai, Šventosios Dvasios operatoriai. Protestantai taip nesilaiko įsikibę pastatų ir asmenų, kaip katalikai, tarpininkės funkciją jiems atlieka pati institucija su savo įstatymais.


Štai jums trečiasis skirtumas: Jėzaus mokinys paklūsta savo Mokytojui ir į Tėvą kreipiasi betarpiškai, užsirakinęs savo kambarėlyje, institucijos mokinys į Dievą kreipiasi tik per instituciją.


Liuteronai, rašydami apie vieną savo vyskupą, taip apibūdino jo išmintį sovietiniais metais: kas  bažnyčios - bažnyčiai,  o kas ciesoriaus - ciesoriui. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad pamatytum, jog yra perdirbta Jėzaus pasakyta frazė: kas Dievo - Dievui, o kas ciesoriaus - ciesoriui. Vietoj Dievo pastatyta bažnyčia, ir iš to matyti, kam žmogus tarnavo ir ką mylėjo. Jėzus mokė mylėti savo artimą kaip save patį, bažnyčia moko šitaip mylėti savo instituciją.
 
Jėzus tarnavo ne institucijai, ne tradicijoms ir ne taisyklėms, jis laužė religines dogmas (tarkime, šabą), gelbėjo kiekvieną sutiktą žmogų ir to mokė savo mokinius, tvirtindamas, kad pasitarnauti Jam įmanoma tik pasitarnaujant sutiktam broliui. Institucijos tarnai pirmiau mato instituciją ir jos interesą. Kada katalikų popiežiui iškilo sunki dilema pasisakyti prieš holokaustą ir surizikuoti bažnyčios saugumu arba patylėti ir išsaugoti instituciją sveiką, jis pasirinko gelbėti instituciją.


Iš šiandien matome, kaip religinių organizacijų tarnai gelbsti savo institucijos “garbę”, iki paskutinės akimirkos gindami girtuoklį ar pedofilą kunigą bei kardinolą, o savo “principingumą” parodo tik tada, kai nebėra kur dėti akių po viešo skandalo. O aršiausios davatkos puola teismus, prokurorus bei žurnalistus ir po to, kai institucijos tarno kaltė įrodyta, jos apsiramina tik tada, jei pati institucija nuo nusikaltėlio numauna sutaną.


Šiandien retas bažnyčios tarnas išdrįsta su žurnalistais kalbėti aktualesniu klausimu. Bijodamas prasitarti ar šiaip ką nors leptelėti, kas mestų šešėlį ant institucijos nekaltybės, jie siūlo gauti leidimą iš vyskupijos.


Jėzaus mokiniai turi tam tikrų sunkumų. Jų Mokytojas - ne parapijos klebonas ir ne bendruomenės pastorius, nenueisi pas jį į kleboniją ir negausi instrukcijos, kaip veikti konkrečiu atveju.Turi pats skaityti Jo mokymą, stengtis suprasti ir spręsti savo galva. Institucijos tarnui tuo požiūriu šimtą sykių lengviau - daugeliu atveju už jį sprendžia institucijos vyresnieji.


Neseniai perskaičiau Eltos žinutę, kad aukšto katalikų bažnyčios valdininko teigimu Vatikanas netrukus pakeis savo požiūrį ir leis AIDS sergantiesiems naudotis prezervatyvais.


Tačiau tai nereiškia, kad perskaitę šią naujieną, AIDS sergantys katalikai turėtų bėgti į parduotuvę pirkti prezervatyvų. Kol kas tai - tik prognozė, o ne valdančios institucijos sprendimas.


O Jėzaus mokiniai, kurie pasikliauja ne organizacijos nutarimais, bet Dievo žodžiu, patys savo galva turi nuspręsti, ar Jėzus jiems draudžia prezervatyvus, ar nedraudžia.


Pasirodo, skirtumas yra ir lovoje…


Jeigu norit, galite priimti kaip pokštą, bet tai joks pokštas: institucijų vergai negali patys vieni užsidėti prezervatyvo - tam yra reikalingas senuko popiežiaus ir nukaršusių jo kardinolų sprendimas. O Jėzaus mokinys yra laisvas, todėl atsakingas - spręsti turi jis pats. Tai labai didelis skirtumas, kuris skatina žmones vergijai - bijodami atsakomybės, jie mielai atsisako laisvės.


Būna, kad ir pačiam žmogui neaišku, kieno jis tarnas - Dievo ar institucijos? Galima savęs pasiklausti: Kam aš tarnauju? Sutiktam broliui ar abstrakčiai brolijai?


“Tačiau brolija nėra abstrakti, tai konkrečių žmonių bendruomenė”, - pareiškia oponentas, tarsi būčiau pasisakęs prieš bendruomeniškumą.


Aš visada tvirtinu, kad žmonės yra bendruomeninės būtybės, kad jie vieni niekaip negalėtų išgyventi. Mes visi, o taip pat aš, priklausome įvairioms bendruomenės. Mano pažįstami net teigia, kad esu labai “bendruomeniškas” - kaip ir tas anekdoto žydas, kuris pasikorė dėl kompanijos…


Turiu draugų, tikrų sielos brolių, kurie Evangeliją supranta taip pat, kaip ir aš. Mes Gerąja naujiena pasidalijame ir betarpiškai, ir laiškais. Kai mes du arba trys kalbamės Jėzaus tema, tada pats Jėzus būna tarp mūsų - aš ir mano draugai kartais stebimės, kaip mums ateina į galvą panašios mintys ir asociacijos…


Tai kur problema?


Visa problema yra tai, kad religingi žmonės natūralių bendruomenių, kuriose gyvename, nelaiko bendruomenėmis. Jomis laiko tik formalias struktūras. Formali struktūra negali egzistuoti be savo įstatymų, kurie laikui bėgant tampa žmonių našta, o į neformalią bendruomenę žmones suburia viena idėja arba interesas. Žvejai mėgėjai neturi savo vyriausiojo žvejo, tokio lyg popiežiaus, bet visi vieningai tupi prie eketės ir laukia laimikio. Jų rietenos kils tik tada, kai ims steigti savo draugiją ir suskaus dėl valdžios joje.


Žmones gali suburti vienas interesas, viena idėja, vienas asmuo, toks, kaip Jėzus, juos gali suskaidyti daugybė draugijų, jeigu į pirmąją vietą bus iškelta draugija su savo įstatymais, o ne bendra idėja, bendras interesas arba visų pamiltas asmuo.


Štai jums atsakymas, kodėl krikščionybę deklaruojantys žmonės čiumpa už ginklų ir puola vieni kitus. Ar jiems vadovauja tas pats Jėzus, kai katalikai skerdžia protestantus arba protestantai - katalikus? Ar taip sakydami nepareikštume, kad Jėzus - kažkoks šizofrenikas? Ar ne teisingiau būtų sakyti, kad katalikams vadovauja popiežius, o protestantams - Liuteris, Kalvinas ir kiti mažesni mokytojai, kurie vėlgi tarp savęs neišlaikė vienybės?


O Jėzaus mokiniai tokie pat vieningi, kaip ir žvejai, sutūpę prie eketės. Žvejai ir patys yra pagauti žvejybos idėjos, kaip ir Jėzaus mokiniai pagauti Jėzaus. Kažkada Jėzus liepė Petrui žvejoti jam žmones, o dabar sektų tarnai mėgina įrodyti, kad Jėzus liepęs Petrui verbuoti mokinius į tam tikras struktūras.


Užverbuotieji struktūrai yra pasmerkti vergovei, sužvejotieji Jėzui yra pasmerkti laisvei. Laisvas žmogus yra atviras, jo nevaržo šventorių sienos, sutanos, neslegia žmonių susikurti kanonai, o pavergtasis linkęs užsidaryti savo rate, apsistatyti negyvomis schemomis ir kitų žmonių nutarimais. Laisvą žmogų gali sutikti visur - ir kelyje vieną, ir būryje, kai jis vienas stoja prieš pavergtųjų minią. Manau, Dievo tarnai gali atpažinti vieni kitus ir tada, kai Dievas juos nusiunčia į skirtingas šalis, kur skiriasi ne tik kultūra, bet ir religijos.


Vieni Dievą vadina Jahve, kiti - Alachu, tretieji paklūsta Jėzui, bet susitikę sako: “Atrodo, mūsų visų šeimininkas tas pats…”


“Kur šitie žmonės? - paklausit. - Ar tai - kažkokia atskira rasė?”


Ne! Tai - ne rūšis, ne rasė, ne nauja negyva schema. Tai kryptis, ėjimas, dinamika. Vieną akimirką Tėvo dvasios įkvėptas Petras pavadino Jėzų Dievo Sūnumi, kitą jau ragino Jėzų nepaklusti Jo valiai.


Rasė visų ta pati, aš manau, jai priklausot ir jūs. Kai paklūstate Jėzui, esate Jėzaus tarnai ir būnat laisvi bei atsakingi, kai Jėzų pakeičiate kažkuo kitu - tampate kito vergais.


Mes patys turim nuspręsti, kas tokie būsim.


Religija prieš Jėzų



 


Atgal į: Dievo vaikas ar institucijos tarnas?