Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-04-19

Santechniko brolis

Publikuota: Liudijimai

- Trys idiotai, mokantys santechniko darbą! - išgirdęs tokią
komandą, drąsiai žengiau tris žingsnius į priekį. Mano logika buvo
labai paprasta - tarp dviejų mokančių toks vienas mulkis kaip
aš kompanijos nepagadins. O jei reikės, galėsiu išmokti. Dirbti
santechniku turėtų būti milijoną kartų geriau, negu tepaluotam knistis
po tanko vidų, karštą dieną duotis juo po tankodromą arba
kasti apkasą nuo tvoros iki pietų.

Kartu su manim žengė storulis estas ir prietranka Vania.

-
Vėl ta pati trijulė? - nusišiepė kopos vadas, pamatęs storulį ir tą
idiotą Nikulino veidu. - Atrodo, jūs mokat visus darbus?

Per
rikiuotę nuvilnijo draugiškas juokas, o aš mintyse pasakiau: “Apsišikit
visi aukštielninki!” Mes daug sykių dirbom kartu visokius darbus, ir ne
viskas išeidavo. Šį sykį Vania ir man atrodė įtartinas (iš kur tas
klounas gali būti santechnikas?), bet storulis Sildoja, šiaip ar taip,
rimtesnis žmogus ir meluoja gerokai rečiau. Ko gero, iš mūsų trijų
estas Sildoja buvo panašiausias į žmogų. Santechniko darbą jis tai
tikrai mokės.

- Nusispjauti toks darbas! - pasakiau išdidžiai. - Mano brolis šimtą metų dirba santechniku.

-
Oho,  santechniko brolis! - apsidžiaugė kuopos vadas ir paskyrė
mane vyresniuoju. - Dabar čiuožiat pas papulkininkį Timošenką ir
raportuojat, kad esate tie trys nepamainomi specai, kurių jis taip
reikalavo. Manau, senis labai apsidžiaugs, gavęs tokius inžinierius! -
pasakė kuopos vadas pavymui, bet iš akių buvo matyti, kad jis nelabai
liūdi, kuriam laikui netekęs tokių darbininkų kaip mes.

Kelias
valandas paslampinėjom po pulką, parūkėm už kampo ir nuėjom pas
papulkininkį Timošenką. Tas senas pirdyla ant mūsų kažkodėl
nerėkė, nusivedė į statybos aikštelę ir parodė kažkokius brėžinius -
tokį didelį lapą, kuriame buvo pribraižyta daugybė linijų ir
prirašyta kalnai skaičių.

- Na, jūs tikriausiai supratot,
montuosime degalinę, - pasakė papulkininkis kažkokiu nenormaliu, visai
nepakeltu balsu. Per visą pokalbį jis buvo ramus, nė karto
nepavadino mūsų aborto aukomis, kanalizacijos kamščiais arba idiotais.
Kitas galėjo pagalvoti, kad laiko mus žmonėmis, bet manęs taip lengvai
nepamausi. Panašius fokusus daro ir kuopos vadas. Pasiverčia
avinėliu, pažiūri gerom akelėm ir netgi paglosto, žmogus patiki ir
praskysta, atsipalaiduoja šiek tiek, o tada kai rėžia delnu į pasmakrę,
taip ir skrendi nustebęs į raštinės kampą. Iš visos kuopos tik aš
vienas nesu gavęs į snukį - kelis sykius, tiesa, užsimojo, bet aš
nebuvau praradęs budrumo, tai jis nusispjovė ir liepė dingti velniop,
nes jis negali pakęsti debilo žvilgsnio.

- Tai viskas, vaikeliai, aišku? - paklausė papulkininkis, kai baigė sakyti darbus. - Dviejų savaičių užteks?

- Kiek? - nustebau. Man kažkodėl atrodė, kad jis lieps padaryti per dvi arba tris dienas.

- Na, tegu bus trys… Spėsit per tris savaites?

-
Spėsim! - sušuko Vania, kuris pirmasis atgavo žadą. - Draugas
papulkininki, Petro brolis - santechnikas! Ar samagono aparatą
padaryti, ar degalinę - jiems tas pats šūdas.

- Santechniko brolis? - apsidžiaugė papulkininkis. - Labai malonu, labai malonu! Štai jūsų įrankiai, galit pradėti.

Na,
pagalvojau, dabar jis pradės mus visaip gądinti. Girdi, taip ir taip,
jeigu laiku nepadirbsim, tai jis supūdys visus daboklėj, paskandins
šūdo duobėj arba išdulkins ir išdžiovins. Bet
jis išsišiepė tarsi distrofikas ir pasakė visai taikiai:

- Pailsėkit šiek tiek ir galit pradėti.

- Ką? - nesupratau.

-
Sakau, pailsėkit, - pakartojo papulkininkis. - Juk buvo mankšta,
rikuotė - visą rytą tebestovit ant kojų… Jauniems reikia pataupyti
sveikatą!

- Durnas, ar ką? - patraukė pečiais Vania, kai tas kvaiša karininkas nuėjo. - Arba gal pederastas?

- Kodėl pederastas? - suabejojo Sildoja. - Gal šiaip keistas žmogus? Jeigu trenktas šiek tiek - nebūtinai pederastas…

- Gerai, pradedam, - daviau komandą, nes man tie plepalai nepatiko. - Galim pradėti.

Mes stovėjome prie tokio metalinio ožio, šalia mėtėsi krūva vamzdžių ir kažkokios nežmoniškai didelės replės.

-
Tikrai, pradedam, - suplojo delnais Vania, bet liko stovėti.
Užmečiau akį į Sildoją - jis žiūrėjo į tvoros plyšį, tarsi ten būtų
matęs kažką įdomaus.

- Ko stovit kaip mulkiai? - paklausiau nekantriai, bet jie vis tiek nejudėjo.

Vania
pirštais parodė, kad pradėčiau aš, ir tada pasibaisėjęs supratau,
su kuo turiu reikalą - tie idiotai nė vienas nebuvo matęs santechniko
darbo!

Pasirodo, Vania galvojo taip pat, kaip
aš - tarp dviejų mokančių vienas nemokša tiks. O Sildoja pagalvojo
lygiai taip pat, kaip Vania. Be to, jie susimokę tvirtino, kad aš
pirmas žengiau iš rikiuotės.

Mes apsikeitėm keliais trumpais
keiksmažodžiais, tada atsisėdau ant žemių krūvos ir susiėmiau rankomis
galvą. Jeigu čia būtų ne tie du idiotai, o normalūs santechnikai, tris
savaites su jais tarsi kokioj graždankėj dirbčiau pakenčiamą darbą.
Dabar gaudyk vėją lauke. Ir viskas - per tuodu kvailius! Prieš
kariuomenę Vania dirbo šiek tiek vieno ansamblio juokdariu -
konkursą jis laimėjo tik dėl idiotiško snukio. Nikulinas
šalia tokio snukelio atrodytų genijus. O storulis estas
kvailas iš prigimties - jam ir apsimesti dažniausiai nereikia. Ką su
tokiais padarysi?

- Tu vyresnysis, tu ir galvok, - atsakė Vania, krapštydamas savo didelę nosį. - Be to, tavo brolis santechnikas…

- Asile,
gal tu manai, kad sumontuoti degalinę - tai kaime nudobti
vištą arba sandėly nušvilpti konservų dėžutę? - įsiutęs rėkiau,
bet Vania patraukė pečiais, o Sildoja kaltu snukiu kažką tyrinėjo po
kojom. Ant šitų kelmų tašyk netašęs - jie tarsi nejunta. Panašiai būna
ir su manim.

- Na, tu vis tiek išsisuki, - netikėtai pasakė Vania ir sukėlė kažkokią viltį. - Gal tavo labusai moka?..

Tikrai,
tai buvo puiki idėja! Reikia nueiti į remonto dalį pas labusus, tai yra
lietuvius, kur jie užėmę visas geriausias vietas, ir paklausti,
kas  tai per santechniko darbas, kaip nupjauti ir kaip
sujungti tuos velnio vamzdžius. Vania teisus - aš visada išsisuku. Kai
prisidirbu velnių, atsitinka kas nors netikėto, ir bėdos tarsi nebuvę.

- Sildoja, duok cigarečių, - mano galvoje ėmė rastis keli planai. - Už estišką “Taliną” jie bet ką pasakys…

Kišenėj
turėjau savo “Kastyčio”, tada jis irgi buvo elitas, bet tegu duoda
estas. Pasiėmiau iš Sildojos nepraimtą “Taliną” ir pamojau ranka, kad
eitų abu paskui mane. Remonto dalyje pasigavau mažą tepaluotą
lietuviuką, pasitaikė net žemaitukas, mudu paplepėjom šiek tiek
žemaitiškai, jis net susigraudino, atsipalaidavo visai, sako, šimtą
metų negirdėjau žemaičių kalbos, nes aplink vieni aukštaičiai, rusai ir
čiurkos, o žemaičiai - kas kita , jie tikri broliai, dėl žemaičio jis
gali ką nors padaryti dykai, jeigu reikėtų, jis man nušvilptų iš
sandėlio kokią detalę ar ką.

- Dykai nereikia, - užtikrinau
brolį žemaitį, o kad jis visai ištirptų, pakišau užrūkyti “Kastyčio”. -
Pasakysi, kaip reikia sujungti vamzdžius - atiduosiu visą pakelį…

- Kaip tau, pasakysiu dykai! - pasakė naujasis bičiulis ir čiupo už cigarečių, bet spėjau atitraukti pakelį.

- Ne, pirmiau pasakysi!


broliškumo ar dėl naudos mums buvo atskleistos pačios didžiausios
santechnikos meno paslaptys. Pasirodo, tas metalinis ožys, kurį mums
davė papulkininkis, skirtas nupjauti vamzdį ir įrėžti sriegiaus,
po to dar reikia pavynioti pakulų, dėl gražumo ar dėl ko patepti dažų
ir užsukti tokias suknistas movas arba alkūnes… Na, vis tiek
nesuprasit - ne jūsų galvai.

- Būtinai patepkit dažų! - dar sykį perspėjo mane žemaitukas. - Nueikit į sandėlį ir pasiimkit dėžikę.

- Žinoma, pasiimsim, - nuraminau jį ir atsisveikindamas paplojau per petį. - Iki, broli žemaiti, rašyk laiškus tėvams!

-
O cigaretės? - paklausė tarpdury brolis žemaitis. Jis buvo toks mažas,
o akys didelės tarsi veršiuko - manęs vos nesuėmė juokas.

-
Ak taip! - sušukau, tarsi kažką prisiminęs. - Vakar skaičiau, kad
liliputams pavojinga rūkyti. Kai gausiu algą, nupirksiu verčiau
bambonkių. Kokius penkis kilogramus!

Žemaitukas loštelėjo - jis
negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Po to įkvėpė oro ir pradėjo šaukti
tarsi pablūdęs. Galite įsivaizduoti, kokiais žodžiais jis palydėjo iš
dirbtuvių mus - savo svečius, su kuriais prieš minutę taip
maloniai šnekėjo. Keiksmai buvo žemaitiški, bet estas viską
suprato ir šoko man į akis, kai atsidūrėm už durų:

- Petrai, tu jam pažadėjai? Pažadėjai visą pakelį, ar ne?

- Kas, kad pažadėjau? - patraukiau pečiais, o Vania susijuokė. - Tas kvailys viską susakė ir taip!

- Ne, aš taip negaliu, - ėmė burbėti Sildoja. - Aš negaliu!

- Tai pabučiuok į subinę, kad negali, - atšoviau piktai. To betrūko, kad kiekvienas suknistas estas mane mokys gyventi.

Sildoja
apsisuko, grįžo į dirbtuves ir pasišaukė mano išdurtąjį draugą. Šis
pasiėmė į rankas didelį raktą ir grėsmingai priėjo artyn.

- Petras visai ne toks, - malė storulis estišku akcentu. - Jis negerai pajuokauti… Štai cigaretės!

Sildoja
įkišo ranką į savo kišenę ir ištraukė pakelį “Talino”. Storulis estas
visada turi kelis pakelius. Žemaitukas žybtelėjo baltomis akimis,
matydamas naują klastą, po to staigiu judesiu čiupo pakelį ir susigrūdo
į savo kišenę. Tada paleido gerklę ant savo geradario:

-
Dink iš akių, estiška kiaule! Arba neši savo subinę, arba gauni į
galvą! Nė vienas iš jūsų trijų savo smarvės daugiau čia
neatneš!

Žemaitukui pasivaideno, kad mudu susimokėm su
estu ir darom iš jo dvigubą kvailį. Bet išnešėm sveiką kailį. Man
liko pakelis “Talino”, o tas geraširdis kaimietis irgi neliko be
cigarečių. Estui kas dvi savaitės vis tiek atsiunčia bloką…

-
Gerai, tebūnie, kad aš idiotas, - lauke murmėjo Sildoja, jis
buvo kažkoks susijaudinęs, tai mudu su Vania nieko nesakėm.

Kitą
dieną pradėjom kasti vamzdynui griovį. Tiesą sakant, kasti pradėjo
Sildoja, o mudu su Vania daugiausia laiko lošėme kortomis. Kartais
pasidarydavo gaila storulio esto, tai sakydavom jam:

- Ateik, paloši ir tu! Darbas ne villkas, į mišką nepabėgs. Kareivis sėdi - tarnyba eina!

- Ne, aš taip negaliu, - atsakydavo estas. - Aš taip negaliu visą dieną sėdėti be darbas!

Visą
dieną ir mudu su Vania nesėdėjom be darbo. Lošdami kortomis, iš savo
slėptuvės užmesdavom akį į kelią, ir kai pasirodydavo papulkininkis,
tuoj čiupdavom už kastuvų ir varydavom žemę tarsi pamišę.

- Kaip
jūs dirbat, vaikinai! - stebėjosi senasis papulkininkis, vėl radęs mus
išsijuosusius. Jis taip ir nepasiūlė mums išspardyti subines arba
padaryti ką nors panašaus. Paprasčiausiai ateidavo, atsisėdavo ant
smėlio krūvos ir pasakydavo kaip koks civilis žmogus:

- Pailsėkit, vaikeliai, pavargsit!

Tada
atsisėdavom su leidimu. Sykį jis atėjo tuo momentu, kai Sildoja
pavargęs prisėdo šiek tiek atsipūsti, o mudu su Vania buvome ką tik
nutvėrę už kastuvų.

- Prisėskit, vaikinai! - pasakė jis tokiu
geraširdžio balsu, kad vos nesusijuokėm. - Kada ateinu - judu kasat ir
kasat lyg ekskavatoriai. Sustokit - ne mašinos esat.

- Estai
pavargsta greičiau, - Vania prodė į Sildoją, o šis
skausmingai susiraukė. - Jie ne tokie darbštūs, kaip mes,
lietuviai, - įsijautęs ėmė blefuoti Vania, kuris apsimesdavo tai
lietuviu, tai latviu, tai estu, tai ukrainiečiu, tai dar kokiu
velniu. Vania neturėjo tėvo - vadinasi, jo tėvas galėjo būti
bet kas, kad ir mongolas.

- Iš visų tinginių šis estas - darbščiausias, - apibendrino Vania, o papulkininkis šoko teisinti mūsų bičiulio:

-
Ne, estai ne tinginiai! Sutikau nemažai estų - visi jie buvo tvarkingi
ir darbštūs! Lietuviai - irgi. Lietuviai labai sąžiningi…

Vania susiėmė už burnos ir nusisuko, o senis papulkininkis toliau šnekėjo nesąmones:

-
Visi žmonės, kuriuos sutikau, buvo geri… Kiek aš žmonių mačiau! Kiek
gerų žmonių žuvo fronte! Ir dabar žmonės geri - tik šita tvarka… Iš
kur ta prakeikta dedovščina? Vaikeliai, fronte šitų dalykų tikrai
nebuvo! Kareivis buvo toks pat žmogus, kaip ir kiti. Štai ir jūs -
darbštūs, nuoširdūs vaikinai. Labai nuostabi trijulė. Kas pasakys,
kad esat blogi?

Atidžiai pažiūrėjau į senio akis - jis
šnekėjo rimtai. Vėliau sužinojom, kad šitas papulkininkis - labiau
inžinierius, negu karininkas. Jis vadovavo remonto daliai, rūpinosi
varikliais, kroviniais ir visokiais vamzdynais, o dabar laukė
pensijos. Ta degalinė - jo paskutinis darbas. Būtų išėjęs
anksčiau, nes širdis senokai šlubuoja, bet nori gauti daugiau už
ištarnautus metus. Bet šį rudenį jis nusivilks uniformą, nusipirks
kolektyvinį sodą, ten augins agurkus ir žais su anūkais. Žodžiu,
nukvakęs senelis, kuriam prieš pensiją galvoje atsisuko porą
varžtų.

Mane jo pezalai apie žmonių gerumus varė iš proto, o
Vanią irgi kažkaip negerai paveikdavo. Kartais mes pasiimdavom įrankius
ir dirbdavom kaip kokie Sildoja. Geriau kasti griovius arba sriegti
sriegius, negu klausytis tų kliedesių apie kareivių darbštumą. Tik
Sildoja su seniu plepėjo mielai - jiedu pasidarė tarsi kokie
draugai ar giminės.

- Kodėl karininkas negali būti žmogus? -
sykį paklausė Sildoja, tačiau tai buvo tokia nesąmonė, kad mudu su
Vania nieko jam neatsakėm.

Darbas ėjo visai neblogai. Pasirodo,
santechniko amatas - tai grynas juokas. Pasimatuoji vamzdį, atpjauni,
galuose irėži sriegius, po po pamozoji dažais, pavynioji šiek tiek
pakulų ir sujungi movomis. Dėl dažų buvo kilęs ermyderis, nes sandėly
niekas negalėjo pasakyti, kokių mums reikia - aliejinių ar acetoninių.
Nueiti į dirbtuves ir pasiklausti jau negalėjau, o Vania su
Sildoja išdrįso protauti, kad reikia, matyt, aliejinių… Mano
autoritetas buvo visai susisiūbavęs, tai pasakiau sandėlio žiurkei
žinovo tonu:

- Neklausyk šitų kvailių. Mano brolis santechnikas. Aliejiniai džiūsta ilgai. Duok acetoninių!

- Koks mano sušiktas reikalas? - patraukė pečiais sandėlininkas. - Pasirašyk!

Žodžiu,
mes viską padarėm gerai ir laiku, išvedžiojom  vamzdžius ir
prijungėm siurblius, net ir pats stebėjausi, iš kur manyje šitiek
gabumų. Vieną rytą pripylėm į cisterną vandens, užsukom kranus ir
įjungėm siurblį. Įsivaizduojat, šitoks spaudimas, o kad nulašėtų bent
lašas!

- Na, mes tikri santechnikai! - apsidžiaugė Sildoja
ir norėjo užkasti vamzdynus, bet atėjo senis papulkininkis ir paklausė,
ar sistema išbandyta.

- Aišku, išbandėm, ar mes kokie idiotai? - pasakiau beveik įsižeidęs.

- Bandėte benzinu? Aviaciniu?

- Kokiu benzinu? Vandeniu!

Senis
kantriai paaiškino, kad degalinės vamzdžiais tekės ne vanduo, o
degalai, todėl sistemą reikia patikrinti benzinu, ir ne bet kokiu, o
aviaciniu. Tada nuėjo, suveikė visą benzinvežį superbenzino, pripylė į
cisterną, o mes sėdėjom ant griovio kranto ir abejingai žiūrėjom, kaip
karininkas kvailioja. Senis gerai užsuko kranus, įjungė
siurblį. Ir vėl - nė menkiausio lašelio, niekur, per jokį sudūrimą!

-
Tai kasam! - sukruto Sildoja, bet senis liepė pasėdėti kelias minutes.
Susėdom visi keturi tarsi kokie draugai, kartais aš netgi pamiršdavau,
kad tas nukvakęs senis yra karininkas, o jis mus vadino vaikeliais,
sūneliais, berniukais ir niekada nepriminė, kad esam idiotai ar
subingalviai. Neatsimenu, apie ką tą sykį plepėjom, bet jis buvo
kažkoks neramus, staiga atsistojo ir parodė pirštu:

- Kas ten?

Vienoje
vietoje truputį lašėjo. Iš pradžių labai mažai, po to - truputėlį
daugiau, po kelių minučių pasileido čiurkšle, o dar po
minutės benzinas bėgo kitur, vėl kitur! Visa sistema, visi
sujungimai buvo kiauri kaip rėtis. “Na, dabar šakės!” - pagalvojau ir
užsimerkiau. Senis turėjo man drožti į snukį, juk degalinė nuėjo
velniop, bet jis susiūbavo ir susiėmė už galvos.

- Vaikeliai, kodėl nepamokiau? - ėmė jis rautis plaukus. - Aliejiniais tepėt dažais?

Sužinojęs, kad acetoniniais, jis čiuposi už širdies, paskui išsitraukė iš kišenės didžiulę piliulę ir prarijo be vandens.

- Acetoniniai tirpsta! - šaukė ne savo balsu. - Ir kodėl aš, senas kvailys, vaikams nepaaiškinau?

Sildoja
puldinėjo šen ir ten, norėjo pašaukti daktarą, bet senis pasakė, kad
viskas praeis. Po to ėmė dejuoti, kad poryt atvažiuos generolas,
pamatys, jog degalinė negatava, šauks ant jo prie visų ir vadins
idiotu. Buvo visai sušiktas reikalas. Mielai nueičiau į remonto
dalį,  pasikviesčiau visus lietuvius, atiduočiau pusę algos ar
visą, ir jie būriu sumontuotų degalinę iš naujo. Bet remonto dalis
dabar man užtrenkta, geriau ten nekišti nosies, o tas senis sėdi ir
verkia, kad iki pensijos jam liko vos keli mėnesiai!

Viskas buvo šitaip bjauru, kad neištvėriau ir pasakiau:

- Neimkit į galvą. Mes sumontuosim iš naujo.

- Kaip? - nustebo papulkininkis. - Kaip sumontuosit per dieną?

- Yra ir naktis, - atsakiau. - Naktį pabaigsim, o dieną galėsim nusnausti… Garbės žodis - bus padaryta!

Įsivaizduojat
- jis ir vėl patikėjo! Nuo mano žodžių jis visas praskydo, nutvėręs
vamzdžio galą parodė, kaip geriau patepti ant sriegio dažų ir
apvynioti pakulas, tada apsisuko ir svyruodamas nuėjo į štabą.

- Ką tu padarei? - sušuko Vania. - Juk tas senis kojas užvers!

- Koks tikslas meluoti, kam visa tai? - šaukė ir Sildoja.

- Ša! - sušukau. - Mes iš tiesų padarysim!

- Per vieną naktį? Montavom savaitę, o perdirbsim per vieną parą?

Tiedu
kvailiai nesuprato labai paprastos paslapties - dabar
mums nereikės nei matuoti, nei pjauti, nei sriegti vamzdžių - viskas
juk gatava! Ardom sistemą nuo galo, tepam kitokiais dažais ir montuojam
iš naujo. Negi jie visai be smegenų, kad negali šito suprasti?

- Petrai, tu tikras santechniko brolis! - staiga jie sušuko, kai viską paaiškinau.

Antrą
sykį darbas ėjo netgi greičiau, negu tikėjausi. Vania ardė vamzdius, aš
juos stropiai tepiau dažais ir vyniojau pakulomis, o storulis Sildoja
veržė iš naujo didžiulėmis replėmis. Nėjome net vakarienės -
neprisimenu, ar buvau kada šitaip dirbęs anksčiau. Naktį jau
pailsėdavom po kelias minutes - buvo aišku, kad iki ryto suspėsim.

Po
vidurnakčio prie mūsų prisikniso sargybinis. Jis atėjo tamsoj, atsisėdo
ant griovio krašto, pasidėjo šalia automatą ir iš viršaus žiūrėjo, kaip
mes pasišviesdami murdomės duobėje.

- Gavot naktinio darbo? - paklausė su užuojautos gaidele. - Už ką šitaip dulkina?

- Niekas mūsų nedulkina, - pasakiau išdidžiai.

- Tai ko čia krušatės? - netikėjo sargybinis.

-
Mes savo noru, - pasakiau teisybę. - Supranti, jeigu rytoj nepabaigsim,
atvažiuos generolas ir duos Timošenkai velnių. O mes žmonės geri
ir jautrūs, mums karininko gaila, tai pasisiūlėm padirbėti ilgiau, ir
Timošenka leido. Ir apskritai žmonės geri, kiek jų sutikau, visi buvo
auksiniai - ar lietuviai, ar rusai, ar estai…

- Na, tik nekabink makaronų… Šūdą dirbtumėt patys!

- Še, užrūkyk! - atkišau pakelį. Sargybinis suabejojo, bet ištiesė ranką.

-
Netiki, kad žmonės geri? - provokavau toliau, bet jis neatsakė ir ėmė
ieškoti degtukų. Kai užsibėžė, degtuko šviesoje pamačiau, kad tai - tas
pats tupkis remontininkas, kuris neseniai mokė jungti vamzdžius. Staiga
jis pašoko, numetė uždegtą cigaretę ir įsižeidęs sušuko:

- Susikišk į subinę! Tyčiosis dar.. Niekas tavęs neprašė!

- Tu netiki, kad žmoniškumas - vertybė?

- Tfu, degradas! - nueidamas nusispjovė sargybinis, ir jo balse buvo girdėti nuoširdus pasišlykštėjimas.

Pasiėmiau numestą cigaretę ir užtraukiau dūmą. Storulis estas krizeno, o tas benkartas duso nuo juoko.

- Svarbiausia - jis sakė teisybę! - springo Vania juoku. - Dieve, aš to neužmiršiu, ką girdėjau iš Petro lūpų!

Jie
dar šiek tiek pasismagino, o aš netikėtai pajutau nuovargį. Darbas buvo
beveik padarytas, viskas atslūgo, Timošenka tikriausiai sulauks
pensijos, o aš ilgai prisiminsiu šią naktį, kuri taip neblogai
pasibaigė.

- Petrai, tu iš tiesų santechniko brolis? - tyliai paklausė geraširdis Sildoja, ir aš supratau, kad jis klausia rimtai.

- Pabučiuok į subinę, - atsakiau nepiktai. Viskas buvo taip keista, kad tą naktį visai nenorėjau meluoti.


Atgal į: Santechniko brolis