Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-04-23

Kam padeda Dievas?

Publikuota: Liudijimai

Pagaliau mano gyvenime įvyko stebuklas.


Įsivaizduokite žmogų, kuris lėtai, bet užtikrintai brenda į gilėjančią kanalizacijos duobę. Nuo jo seniai sklinda nepuikus kvapelis, o jis vienas nejaučia. Ne tik iš burnos, kuri rytais trenkia raugu per kelis metrus – šis žmogus vis rečiau prausiasi, prieš šimtą metų lygintos kelnės darosi vis panašesnės į sukumpusį varžtą, o pro neskalbtas kojines jau lenda vienas kitas pirštas…


Ar jis negalėtų nusipirkti naujesnio drabužio? Darbdaviai jam dar moka fantastiškai, nors vis dažniau duoda suprasti, kad moka už ankstesnius darbus, kai jį mėgo skaitytojai, o dabar jis nieko daugiau nebeišstena, tik varganas žinutes. Baisiausia, kad juo nebegalima pasitikėti – išėjęs rinkti medžiagos labai svarbiam užplanuotam laikraščio straipsniui, jis gali kelioms dienoms prasmegti kur nors pilstuko taške.


Kaip toks žmogus nusipirks naujesnį drabužį?


Ir štai vieną dieną šis progresuojantis degradas žmonėse pasirodo visai kitoks. Jis nusiprausęs, nusiskutęs, apsikirpęs, švariai išskalbtais senais marškiniais ir išlygintomis kelnėmis. Atrodo, ir dantis išsiplovęs, nes iš burnos nebesklinda puvėsių ir raugo kvapas, o akys, Dieve, jo ir akys nebeparaudusios!


Darbdaviai į jį tebežiūri įtariai, jie vis užsuka į kabinetą pažiūrėti, ar tas latras vėl neišmovė aludėn, palikęs nebaigtą darbą, bet randa jį ramiausiai kažką rašantį ir net nesidairantį į laikrodį.


Kas čia yra?


Kol kas pasikeitimą pastebėjo tik moterys, bet po kelių dienų ir vyrai susidūrė su visai kitu žmogumi. Jie lyg tarp kito pasiūlė nueiti po darbo kavinėn, o tas skėstelėjo rankomis:


         - Ne, aš esu alkoholikas. Nebegaliu…



Atsimenu, kai kam tai sukėlė juoką. Alkoholikas, kuris negeria? Tada dar ir mano kolegos ne visi žinojo, jog alkoholizmas – liga.


Pačių akyliausių moterų žvilgsniai užkliuvo už rieše atsiradusio nedidelio rando, kurį šiek tiek dengė laikrodžio apyrankė. Ar tik jis nemėgino persipjauti venas?


Buvo aišku – su tuo žmogumi atsitiko kažkas labai keisto, o gal ir baisaus.


Kas?..


Įsivaizduoju, kaip sunku šia pasaka patikėti mano skaitytojams. Sunku buvo ir tiems, kurie savo akimis matė akivaizdų pasikeitimą.


Viena techninio personalo darbuotoja mėgino paleisti gandą, kad Petras įsisiuvo į raumenis kažkokią ampulę ir dabar bijo gerti. Nežinau, ar patikėjo mano kolegos, bet ji pati savo melu patikėjo tikrai. Kaip ir dera fix idėjos užvaldytam žmogui, apie tą ampulę ji ėmė įtikinėti… mane patį.


Prisimenu, nuo ko tai prasidėjo.


Mes stovėjome rūkykloje (tada dar rūkiau) ir plepėjome šį bei tą.    


      - Petrai, o kaip tu metei gėręs? – ji paklausė kažkaip netikėtai ir labai nuoširdžiai.


      - Dievas padėjo, - atsakiau tuo pačiu.


       - Dievas? – ji išsprogino akis. – Bet juk tu, Petrai, nesi religingas!


       - Nereligingas? – nusijuokiau. – Katedroje užpirkau trejas mišias po 200 litų už kiekvienas, sukalbėjau 26 poterius, tris sykius keliais apėjau Kryžių kalną, pusantro karto pabučiavau stebuklingą Marijos paveikslą, o tu sakai – nereligingas! - ėmiau varyti prietaringo žmogaus parodiją, nė neįtardamas, kad kalbu su didele parapijos aktyviste ir, kaip netrukus pamačiau, labai aršia davatka.



Jos veidas staiga persimainė, jis tiesiog pablyško, o pro sukąstus dantis pasigirdo jau visai kitoks, neapykantos kupinas balsas:


          - Įsisiuvai ampulę ir nevaidink!



Po to ji ėmė lakstyti po kabinetus ir skelbti apie tą ampulę.


Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su priešiška aplinka, kuri visais įmanomais būdais stengiasi nuneigti Dievo darbą. Vėliau labai artima giminaitė, pamaldžioji tetulė, paskaičiusi kelis mano liudijimus apie pagijimą, nė kiek nesidrovėdama į akis pareiškė, kad visa tai – išprotėjusio žmogaus paistalai.


Nemanau, kad tokia reakcija – kažkas išskirtinai “katalikiško”. Mano nuomone, priešiškumas Dievo darbams būdingas visoms davatkoms, jeigu tie darbai nestiprina jų organizacijos ir prieštarauja susikurtoms dogmoms.


Prisimenu ne tokį konfliktišką, bet gana keistą susidūrimą su vienu protestantų sektos nariu.


      - Petrai, kokioje bendruomenėje tu įtikėjai? – paklausė jis, kai papasakojau kelis savo liudijimus.


      - Kaip tai – kokioj? – nustebau. – Aš juk sakiau – valkatų, latrų, kekšių bendruomenėj. Aš įtikėjau toje bendruomenėje, kurioje gyvenau!


       - Geras bajeris, - nusijuokė sektantas, o aš negalėjau suprasti, apie kokį jis bajerį… Juk kalbu visai nuoširdžiai!



Vėliau supratau, ko jis iš tiesų klausė. Jo klausimas turėjo skambėti taip: Petrai, kokia bažnyčia tave atvertė?


Pagal sektantišką logiką viskas turėjo vykti taip: pirmiau mane užverbuoja kokia nors sekta, aš imu lankyti sekmadieninius renginius, ten klausausi ganytojo pamokslų, pastoriaus žodžiai mane įtikina, aš atsiverčiu, tampu sektos aktyvistu, o Dievas už tai atsilygina, išgelbėdamas mane nuo alkoholizmo.


Naivumas žmonių!


Jie vis dar tiki, kad išsigelbėti galime patys – jeigu ne po vieną, tai didelėmis atlaidų miniomis arba mažomis sektų bendruomenėmis. Mes tai galime padaryti, atlikinėdami magiškus ritualus, mokėdami mokestį (10 procentų), vykdydami aukštųjų hierarchų arba ambicingųjų sektos vadukų politiką ir pasidarę geri.


Kokia siaubinga klaida!


Milijonai žmonių šiandien pat ryžtųsi mesti degtinę, narkotikus, lošimus, šventuosius bei kitus stabus, įsikibtų Dievui į ranką ir taptų laisvi, jeigu patikėtų, kad Dievas nėra kažkokių institucijų nuosavybė, kad gelbsti ne tik “savojo” rato žmones, bet ir kiekvieną, kuris tos pagalbos šaukiasi.


Bene Jam svarbu, ar tas žmogus religingas, ar nereligingas, geras ar blogas?


Gyti pradėjau tarp anoniminių alkoholikų ir mačiau - Jam net nesvarbu, kokiu vardu šauksi – ar Jahve, ar Kristumi, ar Jėzumi, ar Alachu, ar Buda… Savo ausimis girdėjau, jog kai kurie atvirai sakė netikį bažnyčios Dievu, todėl jį vadino Gamta, Kosmosu, Likimu ir dar kažkaip. Po to mačiau, kaip Dievas juos traukė kartu su manim iš balos.


Netikit?


Tiesą sakant, ir man, vaikystėje gavusiam tam tikrus religijos pagrindus, buvo suku tuo patikėti. O dabar kitiems siūlau tokį palyginimą.


Pamėginkit save įsivaizduoti Dievo vietoje.


Štai jūs stovit ant kranto ir matot, kaip upėje skęsta žmogus.


      - Petrai, gelbėk, - ima jis šaukti, žiūrėdamas į jus.


       - Aš ne Petras, - atšaunate jam.


       - Jonai, Jonai, gelbėk! – dar garsiau klykia skęstantysis, bet jūs vis pataisote jį:


       - Ne Jonas aš, ne Antanas ir apskritai ne žmogus! Kreipkis, kaip pridera!


       - O, Alachas! Gelbėk, didysis Alache!..



Pavadintas musulmonų Dievu, jūs įsižeidęs nusigręžiat, o žmogus nuburbuliuoja į dugną, taip ir neįstengęs ištarti jūsų teisingo vardo.


Ar galėtų taip atsitikti?


Manau, ne. Išgirdęs pagalbos šauksmą, ištiestumėt ranką, o jei reikėtų, tikriausiai pultumėt į vandenį, ištrauktumėt nelaimingąjį į krantą, parsivestumėt į namus, aprengtumėte sausais šiltais drabužiais, išvirtumėt karštos arbatos…


Esu tikras – jūs nežiūrėtumėt, ar tas žmogus geras, ar blogas, ar jis krikščionis, ar musulmonas, ar tikintis ar apskritai ateistas.


Jeigu nieko nežiūrėdami pultumėt gelbėti žmogų jūs, tai tuo labiau gelbėja mūsų tikrasis Tėvas, kuris pats mus sukūrė iš meilės, o ne dėl naudos, kuris dabar lietų bei saulę siunčia teisiesiems ir neteisiesiems, kuris net savo mylimiausią Sūnų dėl mūsų leido kunigams ir kitiems religingiems fanatikams kalti prie kryžiaus.


Ar jūs ištvertumėt, jeigu vienturtį vaiką jūsų akyse prikaltų prie kryžiaus ir paliktų kankinančiai mirčiai?..


Ne?.. Tai kodėl netikt, kad tiek atidavęs Tėvas paprasčiausiai ištiestų skęstančiam ranką?


Religingai auklėti žmonės ima tapatinti Dievą su tam tikromis organizacijomis, pastatais, paveikslais, statulomis, žmonėmis, dažniausiai – kunigais. Viskas atrodo labai paprasta, aišku ir stabilu, bet kai žmogus išgirsta apie kunigų ir bažnyčios nusikaltimus, jam iškyla rimtų problemų. Dievas – ir šitaip elgiasi?..


Dažniausiai po tokios pažinimo krizės religingai auklėti žmonės pasirenka vieną iš dviejų kelių – jie arba užsimerkia prieš tiesą ir atkakliai ima neigti viską, ką blogo išgirdo apie savąjį dievą, t.y., bažnyčią bei kunigą, arba pareiškia, kad Dievo apskritai nėra. Juk Dievas negali būti blogas, o kito Dievo, išskyrus parapijos kunigą, jie nepažįsta.


Tačiau yra dar vienas, trečiasis kelias – mesti visus prietarus ir įsikibti į ranką tam, Kuris atėjo išgelbėti.


Jis gelbsti visus valkatas, paleistuvius, girtuoklius, narkomanus, visus atstumtuosius moralinius degradus… Ko Jam vargti su tais, kurie gali išsigelbėti patys? Ko Jam gaišti laiką su dvasios galiūnais, kurie ir kitiems gali įpūsti dvasios?..


Tik tada, kai žmogus pamato savo kvailumą, bejėgiškumą, menuką, bevališkumą, įvyksta didysis Evangelijos paradoksas – kvailys tampa išmintingas savo kvailumu, menkysta stiprus savo menkumu, o vargšas turtingas savo skurdu. Tai atsitinka tikriausiai dėl to, kad jis ryžtasi pamatyti situaciją, o tada išsigandęs surinka: “Gelbėkit, kas tiktai galit! Alache, Jėzaus, Jahve, Likime, Kosmose, kas tu bebūtum, gelbėk mane, aš noriu gyventi kitaip, bet negaliu!..”


Dabar matot, iš kur bevalio, pasmirdusio, prasigėrusio, atmintį praradusio menkystos jėga? Ta pati jėga, kuri ištraukia jį iš srutų duobės, nuprausia, aprengia, atstato pašlijusią atmintį, pataiso pakrikusius nervus, kažkokiu būdu išlygina širdyje dviejų infarktų randus ir pasiūlo pamėginti dar sykį. O po to duoda iš kažkur pinigų nusipirkti padoriam butui, atstato į pragertas pareigas…


          - Petrai, o kaip tai vyko? – klausia nustebęs veidas, o aš nežinau, ar galėčiau atskleisti stebuklą.



Bus daugiau


Į katalogo pradžią


 


Atgal į: Kam padeda Dievas?