Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-04-17

Saugi aplinka

Publikuota: Liudijimai

Pažįstu žmonių, kurie teoriškai žino, kas yra apsisprendimas, bet praktiškai negali ryžtis radikaliam žingsniui. Tam reikia palankių aplinkybių.


Esame kalbėję apie savistabą, o šiandien priminsiu, kad norint žengti ryžtingą žingsnį, reikia aiškiai matyti savo užduotį ir savo problemą. Tarkim, alkoholiko užduotis yra ne “išmokti” gerti saikingai, protingai, bet nebegerti visai. Kaip diabetikas nebegali vartoti cukraus, taip alkoholikas nebegali vartoti alkoholio..


Lygiai taip pat narkomanas turi mesti narkotikus, rūkorius – cigaretes, lošėjas – lošimus, stabmeldys – stabus. Pastebėjau, kad pastarieji dažniausiai mėgina vienus stabus pakeisti kitais, tačiau tokiu būdu jie tik pakeičia priklausomybės formą ir paskatina naujų sektų veisimąsi. Bėgdami nuo Marijos, Antano, Jono ir kitų šventųjų paveikslų bei formalių ritualų tuštybės, jie kartais užtaiko ant daug stipresnės meškos.


Šiek tiek susipažinęs su sektantų psichologija šiandien drįsčiau tvirtinti, jog daugelis katalikų po formalių ir atsainiai atliekamų ritualų yra kur kas laisvesni už daugelį “laisvųjų” krikščionių bei “neformaliųjų” davatkų, kurios patyliukais ir toliau žegnojasi, giliai po drabužiais tebenešioja katalikiškus amuletus, o širdyje Mariją tebelaiko jei ne Dievo motina, tai bet žmogumi “be nuodėmės”. Išsaugoję ankstesnius prietarus, jie užsikrovė naštą vergauti kur kas radikalesnei sektai ir negali nė žodeliu paprieštarauti net tada, kai mato sektos brolių atvirai daromas kvailystes.


Nepamanykite, kad tapau katalikybės propagandistu – aš tik noriu pasakyti, kad žmogus prisidaro bėdos, jeigu nesupranta savo tikrosios užduoties arba, kaip dabar madinga sakyti – iššūkio.


Tačiau, norėdamas įvardinti užduotį, žmogus turi aiškiai suprasti problemą. Prieš parašydamas receptą, gydytojas pirmiau nustato diagnozę. Šiuo atveju patys sau esame gydytojai,  todėl patys apie save turime pasakyti aiškiai ir nedviprasmiškai: aš esu alkoholikas, aš esu narkomanas, aš esu apsirijėlis, aš esu lošimų vergas, aš esu stabmeldys…


Įsivaizduojat, kaip tai siaubinga?


Mes visi, absoliučiai visi esame auklėti taip, kad būtume priklausomi nuo savo baimių. Nuo kūdikystės mums buvo keliamos tam tikros sąlygos ir tokiu būdu giliai į širdeles įkalta nuostata, kad meilė yra sąlygota. Aš būsiu mylimas, jei būsiu geras – jeigu susitvarkysiu kambarius, paruošiu pamokas, klausysiu mamos, nedraugausiu su blogais kaimynų vaikais, vakare sukalbėsiu poterius, sekmadienį nueisiu išpažinties…


O jei būsiu blogas? Ar tada mane kas nors mylės? Žinoma, ne! Net Dievas mane ims bausti, o pasislėpti nuo jo nėra kaip, nes jis yra kiekvienoje vietoje ir mato tave visada, net kai esi tualete… Siaubas!


Ką daryti šitaip į kampą įvarytam žmogui? Jeigu jis negali savo nusižengimų nuslėpti nuo Dievo ir nuo kitų, tačiau nori būti mylimas ir bent truputėlį patikti sau, tai gal jam nuodėmes nuslėpti pačiam nuo savęs? Tada bent nekankins sąžinė!


Eureka!


Kai tik padarėme šį atradimą, kiekvienas pradėjome patyliukais statytis gynybines sienas. Pasistatėme jas ne iškart, bet pamažu, tvorelė po tvorelės, griovys po griovio. Šiandien kiekvienas turime savo sudėtingą gynybos sistemą – vieno gal paprastesnė, sumūryta iš lauko riedulių, kitų gal arogantiška lyg kinų siena arba subtiliai supinta iš dekoratyvių vielos zigzagų, kuriais paleidžiama aukšta įtampa. Tačiau jų visų funkcija yra ta pati – saugoti mus ne tiek nuo pašalinių akių ar Dievo, kiek nuo mūsų pačių, kad mes “girdėti girdėtume, bet nesuprastume, žiūrėti žiūrėtume, bet nematytume”.


Mes turime neprieiti pro savo užtvaras ir nepamatyti, kas yra giliai širdyse.


O ten yra visko. Ir gerų dalykų, ir visai prastų. “Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”, - sakė Mokytojas. (Mt 13:52)


Vadinasi, mokydamiesi naujos gyvensenos, turėtume taip daryti ir mes? Lįsti pro spygliuotos vielos apsaugines užtvaras į savo širdį, nors žinome, kad  ten ne viskas gerai? Juk ir Mokytojas sakė: Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų”. Mt 15:19,20


Kaip mes lįsime prie savo teršalų? Kas mus tokius suteptus priims?


Įveikti baimę padeda grupė. Į klubą susibūrę alkoholikai pasijunta “tokie tarp tokių” ir gali nesigėdyti prieš kitus savo ligos. Esu girdėjęs anoniminių alkoholikų klubus lyginant su sektomis, bet tai – didžiausia nesąmonė. Į religinių organizacijų sekmadieninius ritualus žmonės ateina švaresni, gražesni, apsivilkę išeiginį drabužį, užsidėję išeigines kaukes ir čia pusantros valandos pabūna geresni, negu iš tiesų yra, o anoniminių alkoholikų klube yra atvirkščiai – jie čia stengiasi nusiimti kaukes ir tarp savo likimo brolių pabūti tokie, kokie iš tiesų yra: silpni, klystantys, klumpantys, bet siekiantys laisvės.


Panašiai į savo grupes susiburia neįgalieji, buvę nusikaltėliai ir kiti visuomenės brokuojami žmonės.


Tačiau grupė gali ne viską. Pirmiausia, jai pačiai reikia padrąsinimo. Reikia tam tikro postūmio, kad žmogus ryžtųsi ateiti į grupę. O kitas ir atėjęs neįveikia savo gynybos sienų. Kalbėjau su vienu alkoholiku, labai religingu žmogumi, kuris buvo kelis sykius nuėjęs pas anoniminius alkoholikus, bet taip ir nesuprato, kuriems galams reikia “girtis” savo nuodėmėmis. Įdomiausia, kad tas žmogus yra kunigas – jis šventai tiki, kad yra reikalinga ritualinė išpažintis, kai parapijietis greitai sumurma prie sakyklos kelis iš anksto susigalvotus žodžius, bet kai imama atvirai iš širdies gelmių kloti tikras išpažintis, baimių sukaustytas žmogus pareiškia, kad tai absurdas.


Jam reikia didesnių, nei grupės teikiamų saugumo ir meilės garantijų.


Iš kur jų gauti?


Kai pradėjau skaityti Evangeliją, man buvo didžiulis atradimas, kad Dievas yra visai ne kerštingas siaubūnas, skaičiuojantis mūsų nuodėmes, už kurias reikalauja išpirkos, bet švelnus mylintis Tėvas, o jo Sūnus – visai ne bejėgis lavonas, kurį už kažką, nelabai aišku –  už ką, kažkokie blogi žmonės prikalė prie kryžiaus ir tebelaiko tenai prikaltą. Visai ne! Tėvas myli, nekeldamas mums jokių sąlygų, nerūšiuodamas mūsų į gerus ir blogus, jis lietų siunčia ir ant teisiųjų, ir neteisiųjų galvų, jis myli visai ne todėl, kad mes geri, bet kad jis pats yra geras. Net savo Sūnų pasiuntė, kad tas ateitų ir pasakytų, jog galime grįžti, nes visi esme mylimi – ir teisieji, ir neteisieji.


O jei mus myli bet kokius, tai ko mums statytis gynybos sienas, kam mums kurtis sudėtingas ir brangiai kainuojančias gynybines sistemas? Mes galime būti tokie, kokie esame!


Man tai buvo tokia nauja ir drąsi mintis, ji taip prieštaravo ankstesnėms nuostatoms, kad ilgai negalėjau priimti.


Buvo nauja ir tai, kad Tėvas savo Sūnų atsiuntė visai ne kaip prievaizdą ar teisėją, prie kurio nusidėję žmogeliai galėtume prieiti tik per jo motinos Marijos ir kitų šventųjų tarpininkų užtarimą. Visai ne!


Pasirodo, Tėvui skaudu, kai jo mylimi vaikai eina į pražūtį, todėl jis siunčia savo mylimą Sūnų, kad tas mums ištiestų ranką ir ištrauktų iš srutų duobės, kurią pasirinkome sąmoningai arba įkritom netyčia. Tasai Tėvo siųstas Gelbėtojas gelbsti kiekvieną, panašiai, kaip ir ugniagesiai, kurie atvažiavę nežiūri, ar tai namas doro žmogaus, ar kekšių lizdas – jei namas dega, ugniagesiai jį gesina, nesukdami galvos dėl šeimininko moralės.


Kaip pareigingam greitosios pagalbos felčeriui nėra svarbu, ar gatvėje gulintis žmogus yra bomžas, ar tvarkingas pilietis, jis ima ir veža susirgusį žmogų, taip ir tikrasis Gydytojas imasi gydyti kiekvieną, kuriam reikalinga pagalba – raupsuotą, aklą, luošą, išprotėjusį ir absoliučiai beviltišką.


Net jei supykęs atstūmei Gelbėtoją, jeigu išjuokei Gydytoją, išvadindamas jį šundaktariu ar kaip kitaip – ir tai dar ne tragedija. Paklydėlis sūnus bet kada gali grįžti pas mylintį Tėvą, ir kuo didesnis nusidėjėlis ryžtasi grįžti, tuo daugiau Tėvui džiaugsmo. Įsivaizduojat? Viskas yra kitaip, negu sąlygų ir išlygų pristatytame mūsų pasaulyje!


Nuo pirmųjų dienų, kai pradėjau skaityti Evangeliją, praėjo gal penkiolika metų, bet retkarčiais vis atsiverčiu seną nutrintą knygą juodais viršeliais. Šis vertimas gal ir ne visai dailiai suredaguotas, bet jame randu savo pabrauktų eilučių, kurios tada man atrodė pačios svarbiausios. Vakar gal būčiau pasirinkęs kitas citatas, bet tada šitos buvo lentingos. Štai keletas jų.


Jėzus jiems atsakė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams”. Lk 5:31


Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos. Lk 15:7


Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Mt 11:28


Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. Mt 15:28


Akivaizdu, kad tokias eilutes galėjo pasirinkti beviltiškas ligonis ir kaltės jausmo užkamuotas žmogus. Jam prireikė nepaprasto Gydytojo – tokio, kuris imtųsi beviltiškiausios ligos, kuris nepasibjaurėtų baisiausiu nusidėjėliu.


Be tokio Užtarėjo rankos niekaip negalėjau leistis į savo gelmes.


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią


Atgal į: Saugi aplinka