Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-13

Didžiausi bedieviai

Publikuota: Straipsniai

Ta mintis gali pasirodyti absurdiška: religingi žmonės yra patys didžiausi bedieviai.


Man irgi netilpo į galvą.


Nesąmonė!


Taip, aišku, tai tikriausia nesąmonė. Tie, kurie kas dieną ar bent kas sekmadienį eina į Dievo namus, garbina Jį, kruopščiai atlieka visas krikščioniškas apeigas?..


Viena mano skaitytoja taip susipainiojo, kad paprašė pagalbos. Jai patiko, kaip išsigydžiau nerimą. Be vaistų, be psichiatrų. O prieš tai atsisveikinau su alkoholiu. Irgi - pats, net be AA klubo…


Ta moteris sugalvojo pakartoti mano žingsnius.


Pradėjom nuo to, kad reikėtų įveikti jos kaltę. Kokią? Ogi netikrą, įsivaizduojamą, tariamą. Psichoanalitikas pasakytų - neurotinę, nes ši kaltė glūdi kažkur giliai, proto šviesa jos beveik nepasiekia. Ta kaltė ištrykšta lyg karšta lava tik kritišku momentu - susidūrus su kliūtimi, ištikus nelaimei. Ji glūdi tarsi auglys kažkur po oda. Skauda kažkur, bet nesuprasi, nei kur, nei nuo ko.


Tiksliau - tai ne kaltė, o bausmės baimė. Jokios kaltės nėra, yra tik neaiški nuojauta, kad už kažką esi baudžiamas arba būsi nubaustas.


Už ką? Kodėl?


Tai labai sunkūs klausimai. Nuo jų aš bėdavau į aludę. Kiti kalėsi į veną. Pagiringi žinojome, kodėl ir už ką šita bausmė. Juk iš tiesų nusikaltome - mes prisgėrėme, nepadarėme darbo, iššvaistėme pinigus, nenuėjome į pasimatymą…


Mano skaitytoja bėginėjo ne į aludę, bet į bažnyčią. Jai ten buvo geriau. Ten visi tokie, kaip ji. Visi nusidėjėliai. Visi, absoliučiai visi. Juk gimsta žmogus su nuodėme - tokia mūsų lemtis…


- O tu? - klausė manęs ta skaitytoja. - Kaip tu pabėgai nuo savo kaltės?


Kol bėgau, aš negalėjau pabėti. Kaip tu pabėgsi nuo savo šešėlio?


- Tai kaip?


Pasirodo, niekas manęs nebaus. Jokios kaltės nėra. Jeigu buvo - ji pamiršta.


- Iš kur tu ištraukei?


Aš jai parodžiau tokią nestorą knygelę. Tokią turi ir ji. Iš jos kunigas skaito per Šventąsias Mišias…


Ten yra neblogų istorijų. Tarkim, apie sūnų paklydėlį. Kaip jis atsiskyrė nuo tėvo, atsiėmė dalį ir išėjo savais keliais. Viską pragėrė ir praūžė su mergimis, beliko maitintis kiaulių jovalu. Tada nusprendė grįžti atgal. O jeigu tėvas priims? Krisiu ant kelių, sutiksiu jam dirbti pačius juodžiausius darbus - kad tik priimtų… Viskas buvo geriau, negu sūnui atrodė - jam nereikėjo kristi ant kelių, nes tėvas be galo apsidžiaugė. Pamatęs grįžtantį sunų, nubėgo, apsikalbino, papuošė gražiausiais drabužiais ir surengė balių.


Moteris nebuvo kvaila - ji iškart suprato, kas tasai Tėvas ir kas tas sūnus. Juk tai - jos pačios istorija. Ji bet kada gali sugrįžti be baimės, nes yra laukiama.


- O kaip? Kaip sugrįžti pas tikrąjį Tėvą?


Tai aprašyta anoje knygelėje: užsidarai kambarėlyje, užsirakini viena ir kalbiesi akis į akį.


- Ne bažnyčioje?


- Ne. Bažnyčioje draudžiama.


Jai buvo sunku patikėti. Atverčiau, parodžiau.


Kelias sekundes ji grūmėsi su savimi, paskui pripažino: na taip, iš tiesų taip parašyta… O bažnyčia sako kitaip.


Ji suprato, kokia sunki prasideda sankryža.


Sėkmę žadėjo tai, kad ji nepuolė manęs, kaip tai darydavo absoliuti dauguma religingų žmonių, kai jiems parodydavau tas “bedieviškas” eilutes. Ji Evangelijos nepavadino nei “ateistų biblija”, nei “Mao citatniku”. Ne, ji turėjo drąsos pripažinti:


- Tikrai skiriasi.


Vėliau ji pati rado kur kas daugiau skirtumų. Tai darė su kažkokiu azartu. Bevaik kas dieną pranešdavo man vis kitą “naujieną”: Jėzus sako vienaip, o bažnyčia - visai kitaip. Bažnyčia moko kalbėti ilgiausias litanijas, o Jėzus draudžia žodžių gausumą, bažnyčia moko prisiekti - Jėzus uždraudė priesaikas, bažnyčia turi šventuosius tėvus - Jėzus leidžia turėti tik  vieną vienintelį Tėvą…


Atrodo, ji pati rado dar vieną nurodymą - patį kryžkelės centrą: dviems šeimininkams netarnausi. Tarnauti gali tik vienam. Viešpatauti tau gali tik vienas. Arba klausysi Jėzaus, arba klausysi kitų.


Ji labai norėjo būti su Jėzumi. Klausinėjo, kaip aš jaučiuosi su Juo. Ar tikrai nebijau tamsos? Ar tikrai nesijaučiu kaltas, kad nenueinu į bažnyčią? Ar tikrai jaučiu, kad Dievas yra visur - mano troboj, kieme už lango, kur tokia baisi tamsa?.. Ar tikrai Dievo sukurtas pasaulis toks nuostabus ir saugus, kad nekelia man grėsmės?


Toliau ji turėjo eiti viena.


Man taip atrodė. Ir jai.


Mes susitikdavom vis rečiau.


Sykį, tai buvo pavasaris, sutikau ją mieste ir paklausiau juokais:


- Na kaip, ar jau atlikai velykinę išpažintį?


Jis vos nepravirko:


- Ai, Petrai, nebekankink manęs!..


Ji buvo labai užimta ir nuskubėjo.


Pasidarė įdomu, kas atsitiko. Ji buvo visai kita!


Pasirodo, gimė duktė. Kentėjo beveik metus - neiškentė ir pakrikštijo. Aišku, atliko visus privalomus ritualus - nuėjo, išpažino, pagarbino, sukalbėjo… Dabar kalta prieš mane. O gal - ir prieš Dievą. Juk ji ŽINOJO, kad šito nereikia, kad Dievo nėra stabų prikrautoj bažnyčioj. Ko tenai ėjo?..


Baimė. Jai buvo labai negerai. Nepatogu prieš tėvą, prieš motiną, prieš gimines, o svarbiausia - pačiai prieš save. Jos vyras - bedievis, jam visiškai dzin, ar eiti, ar ne, kad reikia - formaliai sudalyvavo. Nei skaitė tos knygos, nei katekizmo. Jis iš tiesų nieko NEŽINO.


Bet ji tai ŽINOJO!


Ji ėjo prieš tai, kas parašyta. Pakluso kitiems - ne Jėzui.


Gerai bent tai, kad nebegali sakyti - tikėjimas.


Dabar ji žino - tai baimė.


Prieš Dievą nukreipia baimė. Neaiški, miglota, iki galo nesuvokta neurotinė baimė.


Ji būna stiprenė už protą. Vienas protas kartais nugalėti negali. Kiek žinau, moteris taip ir liko gyventi su baime - negalėjo ar nenorėjo su ja išsiskirti.


Ir tu gali paklausti savęs: kas mano viešpats?


Jėzus ar baimė?


Štai tu eini kažkur į kažkokio dievo namus, bučiuoji gipsinio stabuko koją, murmi kažkokius buratažodžius, parsineši švento, užburto vandens… Nenueisi kartu su visais, nepabučiuosi, neadalyvausi - bus negerai. Labai negerai, taip negerai, kad nežinosi, kur dingti.


Kas tavo viešpats?


Atgal į: Didžiausi bedieviai