Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-05-02

Išmainytas gyvenimas

Publikuota: Liudijimai

Išėjęs iš bažnyčios, žmogus suprato, kad nerimas neatslūgo. Kaip atėjo su nerimu, taip ir išėjo.


Tas nemalonus jausmas kamavo jį antrus metus, o labiausiai apimdavo nemigos naktimis. Tai buvo kažkokia neapčiuopiama baimė dėl to, kas gali įvykti labai artimoj ateity - rytoj pat, poryt arba, dar baisiau, - neapibrėžtu laiku. Kas žino, galbūt jį atleis iš darbo, gal pažemins pareigose, gal kaimynas atneš blogą naujieną arba kris jo akcijų kursas, ir jis paliks be nieko. Norėdamas iš anksto apsisaugoti nuo neaiškios grėsmės, žmogus per naktis kurdavo visokiausius planus, kuriuos galėjo ištikti tokia pat nesėkmė, ir jis vėl kurdavo naujus planus, kaip apsiginti nuo tos.


“Toks tavo amžius”, - pasakė kolega, kuris buvo skaitęs kažkokią psichologijos knygą. Amžius irgi buvo neaiškus, nes laikyti save seniu žmogus dar nenorėjo, o jaunuoliu - nebegalėjo. Po to, kai mirė jo brolis ir du mokslo draugai, gyvenimo pabaiga pasirodė esanti visai ne teoriška, o labai tikra, gal net neišvengiama realybė.


Nerimas, o ne kažkas kita, jį čia ir atvedė. Kartu su visais atsistodamas ir atsisėsdamas, kartu giedodamas ir skaitydamas (tiksliau - skaitant kam nors kitam, o jam tik vedžiojant pirštu per eilutes), kartu dėkodamas ir kartu pagal komandą minutei kitai susikaupdamas, jis pasijusdavo truputėlį geriau. Bet palengvėjimas buvo neilgas - netrukus vargšelis pasijuto ir čia esąs niekam netikęs. Darbe jis save laikė blogu darbuotoju, manuose - blogu tėvu ir vyru, o čia - blogu bažnyčios nariu.


Jis per pamokslus girdėjo, kad visi žmonės, absoliučiai visi, yra blogi, bet tai nepadėjo. Sėdėdamas suole ir vartydamas juodą bažnyčios knygelę, jis užtiko žodžius: “Ne kiekvienas, kuris man sako Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę”. Tai buvo šiurpūs žodžiai, tačiau būtent tie, kuriuos jis nujautė.


Po pamaldų jie dar pastovėdavo prie kavos ir pasidžiaugdavo tuo, ką tą sekmadienį nuveikė: kaip puikiai giedojo naująją giesmę, kokį puikų išgirdo pamokslą, kaip gerai vaikučiai suvaidino trumputę misteriją…


Bet ne, ne kiekvienas, kuris sako “Viešpatie, Viešpatie”…


Ir tas ne kiekvienas - tai jis!


Pastorius patarė aktyviau dalyvauti bendruomenės gyvenime - gal kartu su visais studijuoti Bibliją, gal įsijungti į labdaros dalybas, gal nuvykti į dvasingumo kursus, o jis pats ėmė sukti galvą, ar nereikėtų sugrįžti prie senosios bažnyčios, kur jis galėtų nueiti ne tik sekmadieniais, bet ir kasdien paklausyti vakarinių mišių. Juk oficialiai tos bažnyčios jis nėra atsisakęs ar ką nors blogo pareikškęs prieš ją. Su juo atlikta viskas, kad reikalinga - dar kūdikis jis pakrikštytas pagal visus reikalavimus, vaikas nuvestas pirmosios komunijos, po to jam suteiktas sutvirtinimo sakramentas, vedė jisai irgi bažnyčioje, jo abu vaikai pakrikštyti…


Ko dar? Kasdien ateiti mišių, išpažinties, dalyvauti atlaiduose, nuvažiuoti į Kryžių kalną, keliais apeiti šventorių?..


“Ne, ne kiekvienas, kuris man sako…” - kartojo jam Dievas.


“Tai ko tu nori?” - neiškentę suriko žmogelis.


“Visko, - atsakė jam Dievas. - Ne išeiginių, bet visų dienų, ne dešimtinės, bet visų tavo santaupų, ne simbolių ir ritualų, bet viso gyvenimo”.


Oho!..


Žmogelis sutriko. Bet kitą dieną po jo galvą ėmė maltis viena patraukli idėja. Negi jis tikrai nori mano sumauto gyvenimo? Tokio gyvenimo, kurs nuo vaikystės yra grynas šūdas, o dabar tapo našta sau ir kitiems? Nerimo, baimių, kaltės pilno gyvenimo, kuris bala žino ką dar atneš?.. Kam šitoks gyvenimas?


“Gerai, - pagalvojęs sutiko žmogus. - Kada nori, tada pasiimk”.


Nuo tų derybų praėjo keletas metų. Dabar jau aišku, kad žmogus nieko nepralošė.


Tas žmogus esu aš.


Dabar nežinau, kada jis ateis ir pasiims mano gyvenimą. Rytą išvykęs į darbą, aš nežinau, ar golfuku pasieksiu Šiaulius, vakare pasukęs atgal, nesu tikras, ar gyvas grįšiu į Kaltinėnus. Išeidamas iš namų, paprastai užmetu akį į geltoną trobelę - kas žino, ar daugiau ją pamatysiu. Sutikęs sūnų, be galo apsidžiaugiu - o, aš visgi tave sutikau! O išsiskyręs su juo, kartais susigriebiu nepasakęs kažko itin svarbaus - gal kad jis man geriausias draugas, gal kad nematydamas jo pasiilgstu… Galėsiu pasakyti rytoj, bet nežinau, ar tas rytojus bus mano. Turiu tik dabar, tik šitą minutę ir nieko daugiau. Rytojus - ne mano, ne mano rytojaus rūpesčiai.


O kokia nauda, paklausit, gyventi ir nežinoti, pasėti ti ir nesulaukti, statyti ir neturėti?..


Begalinė nauda!


Pernai miestelio degalinėj gerokai pabrango dujos. Ne juokais išsigandau, kad gyventi dabar bus be galo rūgštu. Juk ir taip kas mėnesį pravažinėju 500 litų, o kiek išleisiu dabar?..


Atsimenu, kaip man buvo skaudu traukti iš piniginės dar vieną dešimkę ir žiūrėti, kaip bejėgis operatorius rodo pirštu į naują kainą ir beviltiškai traukia pečiais. Tarsi kas trauktų dantį kažkur iš pačios širdies arba akyse draskytų šimtinę!


Atsisisėdau prie vairo, atsidusau.


“Ir ko suku galvą? - netikėtai prisiminiau. - Juk moku tai ne savais!”


Nepatikėsit, kaip lengva važiuoti tokiu keliu, kai moki už viską svetimais pinigais, kai paprasčiausiai imi iš Šeimininko sąskaitos.


Šeimininkui mano kelionės pasirodė per brangios, ir jis po pusmečio dujas truputėlį papigino.


Atgal į: Išmainytas gyvenimas