Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-03-27

Prisirišimai ir fobijos

Publikuota: Liudijimai

Kartais per klaidą pažįstami pavadina mane abstinentu ir nustemba išgirdę, kad nesu joks blaivininkas ir nieko neagituoju už blaivybę.


Tegu agituoja blaivininkai, o alkoholikui užtenka negerti.


Tai – skirtingi dalykai.


Anoniminiai alkoholikai perspėja vienas kitą neįsivaryti alkoholio fobijos. Kuo didesnis buvo prisirišimas, tuo didesnė jį gali pakeisti baimė. O rezultatas – išliksi toks pat priklausomas.


Sveikstantys alkoholikai sako taip: “Alkoholis – visai normali, daug kur naudojama medžiaga. Ji tinka ne tik vaistams atskiesti ar dezinfekcijai, bet ir kaip stimuliatorius ar atpalaiduojanti priemonė. Gera medžiaga, bet – ne man”.


Sąmonėjantis žmogus ima suvokti, kad jo problema kyla ne iš alkoholio, bet iš priklausomybės.


Fobija – priklausomybės rūšis.


Kaip ir prisirišimas, ji atima laisvę ir nepalieka pasirinkimo.


Aukščio baimės kamuojamas žmogus nebegali rinktis, kaip jis keliaus per Atlantą – laivu ar lėktuvu. Jam lieka tik laivas. Vegetaras perpus apribojo savo valgiaraštį ir nebeturi pasirinkimo tarp augalinio ir mėsiško valgio – jį užvaldžiusi mėsos baimė. Religingas žmogus vengia draugystės su bedieviu, o ateistai į bažnyčią bijo nueiti ir paskui artimiausio žmogaus karstą. Būdamas Sofijoje, kolegei pasiūliau užeiti į puikią stačiatikių cerkvę, bet ta patrypčiojusi liko už durų. Vėliau iš mūsų pokalbio supratau, kad ji – tyli katalikė, ir jai “svetimi dievai” nereikalingi.


- Skaitai “Katalikų pasaulio” knygas? – nustebo pažįstamas. – Pats rašai, kad jie stabmeldžiai!


- Užtari stabmeldį ir katalikų sektantą Stanislovą? – replikavo kažkoks protestantas, mano puslapyje radęs straipsnį apie tai, kaip bažnyčios aukštuomenė išniekino paprastų žmonių mylimo dvasininko atminimą.



Ar įmanoma priklausomybių apribotą žmogų įtikinti, kad katalikai yra parašę ir išleidę daugybę puikių knygų, o išminties gali rasti ne tik krikščionių, musulmonų, budistų, bet ir ateistų veikaluose?


Ar galima nuo priklausomo žmogaus akių nubraukti žvynus ir parodyti, kad žmogus visada daugiau už savo įvaizdį? Ar jis patikės, kad stabmeldys visada daugiau už stabmeldį, kad kunigas – daugiau už kunigą, kad bedievis – daugiau už bedievį, o banditas – daugiau už banditą?


- Kodėl tu nekenti popiežiaus? – paklausė draugas, kai pernai atsisakiau telefonu platinti psichozės aimanas apie “geriausio pasaulyje žmogaus” mirtį.



Priklausomas žmogus žino du polius – arba garbini, arba nekenti.


Arba prisiriši, arba bijai.


Neseniai turėjau aiškinti, kam mano sodyboje stovi kryžius, jeigu nesu stabmeldys. Tai nuo tėvo kapo parneštas kryžius, kuris atliko, kai mama pastatydino akmeninį. Kam jį naikinti? Tėvui, kaip ir kitiems katalikams, tai buvo stabas, o man – tik ženklas, kad čia gyvena krikščionys. Tai toks pat simbolis, kaip ir žuvis, kuriai pirmieji krikščionys nesimelsdavo, bet vartodavo kaip tapatybės ženklą. Prie kryžiaus prikaltos statulėlės nelaikau Jėzumi, nes Dievo Sūnus nenorėjo, kad mes prisirištume prie jo atvaizdų ir nepaliko nei biusto, nei nuotraukos. Be to, aš žinau, kad Jėzus turėjo būti prikaltas prie tais laikais naudoto T formos žudymo įrenginio, o + formos kryžių katalikai tikriausiai pasiėmė kaip saulės ženklą iš pagonių romėnų, su kuriais jiems liepė susijungti imperatorius Konstantinas.


Žinau, kaip tai sunku skaityti prie kryžiaus stabo prisirišusiam žmogui, bet jei manęs nevaldo nei prisirišimas, nei fobija, aš galiu savo sodyboj laikyti statmenai sukaltų dviejų pagalių ženklą, nes žinau, kad du sukalti pagaliai magiškų galių nuo to neįgauna.


Prasidėjus reformacijai, baimės užvaldyti protestantai nešė iš bažnyčių ir degino šventus paveikslus, skaldė statulas ir daužė vargonus. Vėliau baimės apimti ateistai naikino ir pačias bažnyčias. Bet jeigu jie būtų išsivadavę iš savo priklausomybių, jie būtų galėję į stabus pažvelgti kaip į meno šedevrus, o muzikos instrumentas jiems irgi nebūtų sukėlęs prietaringos baimės.


Fobija, kaip ir prisirišimas, veda į šiurpią destrukciją.


Kartais neteisingai manoma, kad Jėzus kovojo prieš turtą. Iš tiesų Jis mokė mus neprisirišti prie turto, bet neskiepijo turtų fobijos. Jeigu turite kelis šimtus litų ir ramia širdimi juos galite atiduoti tam, kuriam jų reikia labiau – viskas tvarkoje, jūs dar laisvas nuo pinigų. Bet jei aukojate tik atliekamą litą – jau apgaudinėjate save. Žiūrint Jėzaus akimis, daugiau paaukojo ne tie, kurie buvo turtingesni ir davė daugiau atliekamų pinigų, bet neturtinga našlė, kuri buvo laisva nuo paskutinio skatiko ir atidavė jį. Paaukotas paskutinis pinigėlis tapo jos laisvės ženklu, ir Jėzus, laisvės šauklys, jį vertino labiau už žemės turtus.


Iš kai kurių Evangelijos epizodų galima suprasti, kad Jėzų rėmė ir turtingi žydai, kurie buvo laisvi nuo savo turtų. O tie, kurie buvo prisirišę prie savo namų, pinigų, artimųjų, sekti Mokytoju negalėjo.


Taigi laisvas žmogus neturėtų prisirišti nei prie turto, nei prie neturto. Jam nederėtų nei vergauti savo kūnui, nei jo bijoti, nes kūno baimė veda į askezę - mazochistinį savęs naikinimą ir tobuliausio Dievo kūrinio niekinimą. Atminkime: Jėzus ir valgė, ir gėrė, ir vaišino vestuvininkus.


Jeigu Dievas sutiko įsikūnyti ir tapti žmogum, tai Jis tikrai neturėjo žmogaus kūno fobijos.


Būna, kad prisirišimas susijungia su fobija. Tada išeina baisus sprogstamasis mišinys. Jis sprogdina dangoraižius, bažnyčias, pagonių šventyklas, jis plėšo žmogų į gabalus, ir viena sielos dalis atkakliai puola kitą, neleisdama pailsėti nei dieną, nei naktį.


Jėzaus išvaduotas žmogus pasijunta kitaip.


Matydamas, kad jo problema kyla ne iš alkoholio, narkotikų, cigarečių, statulų ar kitų stabų, bet iš jo paties prisirišimų ir baimių, jis gali labai paprastai, atviromis akimis ir blaivia galva pažvelgti į daiktus ir žmones. Putojantis šampanas, kuris neseniai traukė nesuprantama savo galia, staiga tampa vynuogių sultimis atskiestu alkoholiu, kurio priklausomam žmogui nebegalima gerti. Magišką galią praradęs paveikslas pasirodo esąs net ne kūrinys, o bejėgiškas niekalas, patamsyje gąsdinęs kryžius – du sukalti pagaliai, paauksuota sutana žavėjęs ir stebuklingomis galiomis gąsdinęs kunigas – menkas žmogelis, toks pat kompleksuotas ir fobiškas, kaip mes visi.


Ko mums bijoti stabų ir tuščių ritualų?


Apaštalas Paulius mokė, kad laisvas žmogus gali valgyti ir stabams paaukotos mėsos, jeigu tai jam paprasčiausia mėsa, o ne duoklė dievams.


“Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems”, - perspėjo apaštalas. Hbr 8: 9


Mat jei silpnesnis brolis pamatys mus valgančius paaukotą mėsą, jis gali palaikyti mus stabmeldžiais, pasekti mūsų “pavyzdžiu” ir patraukti į stabmeldystę. Kai mes geriame ir rūkome savo vaikų akyse, juos irgi mokome gerti bei rūkyti. Nesiūlykit taurelės metusiam gerti alkoholikui, bet jei ateina svečių ir norit su jais išgerti, nesislėpkit nuo jo kur nors vonioje – sveikstantį ir alkoholio fobijos neturintį žmogų tai mirtinai įžeis.


Yra dar vienas pavojus, kurio turime vengti, - valgydami ir gerdami stabų maistą, galim pakliūti į savo pačių proto pinkles.


Kai metęs gerti alkoholikas ima vaikščioti po aludes, nes “reikia pabendrauti su senais draugais”, tai gali būti slapta proto operacija atvilioti besivaduojantį žmogų į tipiškas situacijas ir paspęsti čia kilpą. Galima ramia sąžine perskaityti horoskopą, norint žinoti, kas žmonėms dabar peršama (geriausia tai daryti vakare, kai spėjimai nebeturi prasmės), bet jeigu žmogus horoskopus skaito kas rytą, niekaip netikėsiu, kad jis taip daro “tik šiaip, juokais”.


Abejoju, kad ir pas kortų būrėją jis bėga bei pinigus moka tik “dėl smalsumo”.


Ir kryželių, medalikėlių, kitų amuletų jis nenešioja “dėl bajerio”.


Aš jums neperšu nei horoskopų, nei fetišų baimės, bet visada turim stebėti, kas vyksta širdy, ypač tie, kurie dar tik vaduojamės iš priklausomos elgsenos.


- Budėkite! – perspėjo Jėzus. - Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. Mk 14:38


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią


Atgal į: Prisirišimai ir fobijos