Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-03-10

Garbės institucija

Publikuota: Liudijimai

Garbės Pilietis užsuko į mūsų redakciją. Neklauskit jo vardo ir pavardės, nes joks vardas negalės apibūdinti jo kaip Piliečio ir jokia pavardė nenusakys jo Garbės. Geriau sakyti, kad tai vaikštanti Garbė užsuko į mūsų pašiūrę, kad išgrynintas Pilietiškumas aplankė mūsų kontorą.


Jis dažnai teikiasi mus aplankyti, galima sakyti, jo kelio galas redakcijose ir televizijos studijose, juk Garbė visada ten, kur viešuma.


Užeinu į kabinetą - bliauna viena reporterė. Šiandien paskelbtas jos straipsnis apie tai, kaip vienos akademinės įstaigos atestacinė komisija sudorojo išsišokėlį daktarą, kažkokį nesusipratėlį, kuris išdrįso viešai suabejoti universiteto vyresnių Garbe. Kol atestavo žinias, komisija negalėjo prikibti, bet papurtė uš moralinių atlapų ir iš panosės ištraukė profesoriaus lėkštę. “Fi, kaip negražu!..” - parašė daktaro užtarėja.


- Straipsnis yra užsipuolimas, - pareiškė autorei atėjęs miesto Garbės atstovas. - Moralinė pusė svarbiau už kvalifikaciją, - pridūrė Garbės Pilietis ir leido vištai suprasti, kad jis tai sako iš savo tyros patirties.


Autorė pakėlė akis nuo savo šedevro ir išsižiojo.


Ta niekinga reporterė manė padariusi gerą darbą, o gal ji tikėjosi ir Garbės Piliečio moralinės paramos, nes kvaišai atrodė pilietiška, kai mažesnis šoka prieš didesniuosius, garbinga, kada išsišokėlis laikosi principų. Bet višta nežinojo, kad į jos kabinetą nusileidęs Garbės Pilietis - dar ir atestacinės komisijos narys, vienas iš tų, kurie atestavo daktaro moralumą.


- O kodėl tą kitą daktarę atestavot iš moralinės pusės, jeigu jai iškelta byla dėl dokumentų klastojimų? - paklausė įžūlioji reporterė. - Ar ne todėl, kad ji su vyresniaisiais laksto po pasaulį už valdiškus pinigus?


Garbės Pilietis susiraukė, nes jis nemėgsta tokių nesubtilių paralelių, po to vėl nutaisė solidžią miną ir tarė:


- Tavo vyras kažkada dirbo universitete? Dirbo, taip?.. Tada viskas aišku!..


- Kas aišku? - pašoko reporterė.


- Kerštas, - konstatavo Garbė, apsisuko ir teikėsi pasišalinti iš niekingos draugijos.


Kažkada šis žmogus garbingai nešė tarybinio profesoriaus vardą ir saugojo darbo liaudį nuo smulkiaburžuazinio meno prasiskverbimų, dabar iš moralinio menotyros taško jis gina tautos dvasingumą nuo sovietinių atgyvenų. Šis žmogus jau seniai didesnis pats už save - jis moralumo ribas nurodo ir tiems, kurie sukūrė jo Garbę ir jo Pilietiškumą.


O ta kvaiša sėdi ir bliauna. Girdi, jos vyras iš univerkės išėjo seniai ir dėl mažos algos, koks gali būti kerštas, ko tas pirdyla atėjęs šika jai ant galvos? Ir ko tą valgilką jie atestavo, jeigu tokie moralistai? Bene nežino, kad anai svyla padai dar ir dėl to, kad vagia kitų mintis ir skelbia kaip savo?..


- Tu baik! - turėjau įspėti jaunenę kolegę, kuri per daug įsiaudrino. - Kas tu esi, kad šoki prieš Garbę, Pilietiškumą? O plagiatas - bene nuodiemė?


Ji pažiūrėjo nustebusi lyg mušamas šuo. Ak taip, ji nežino moralaus požiūrio į plagiatą!


Savo nuomonę apie plagiatą Garbės Pilietis mums išdėstė anksčiau, prieš kokį pusmetį, kada kita reporterė užsipuolė buvusį katalikų kunigą, skandalingąjį Šiaulių Kukutį, kam tas vogė straipsnius iš “Šiaurės Karklėnų” žurnalo ir savo vardu spausdino viename laikraštyje. Kada po demaskuojančios publikacijos į mūsų redakciją atlėkė Garbės Pilietis, anoji reporterė irgi tikėjosi moralinės jo paramos, nors puikiai žinojo, kad garsusis Kukutis - Garbės Piliečio draugelis, kviečiasi jį į savo laidas už moralinį konsultantą, kad plepa abu televizoriuj apie estetiką ir padorumą.


 Ech, naivumas žmonių!..


Iš tada Garbės Piliečio pasakyto ilgo pamokslo apie plagiatą prisimenu pačią garbingiausiąją dalį:


- Dabar taip daro visi, tai jokia sensacija!


Jeigu vagia visi, tai negi vagystė?


Sensacija dabar ne tai, kad vagia. Dabar būtų didžiausia sensacija, jeigu etikos komisijos imtų vadovautis moralės normomis, jeigu auklėtojai nustotų melavę, o sargai liautųsi vogę, jegu politikai garbės piliečio vardus skirtų tik padoriems žmonėms ir tik už pilietišką stuburą, o ne už minkštnugarystę.


Bet ar gali įvykti stebuklas?


Pagalvokime logiškai: kokį kaulą šeimininkas gali numesti šuniukui? Tą, kurį turi rankoj, ar tą, kurio neturi? Ar jis šuniui numes dramblio kaulą, jeigu turi tik kiaulės? O kokią garbę gali suteikti miesto taryba? Tą, kurią turi patys nariai, ar tą, kurios neturi visų gerbiamieji, sąžiningieji, patikimieji politikai?


Kokią turi - tokia gerai. Kuo mums daugiau tikėti ir remtis, jeigu ne institucijų nutarimais?


Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote?” - sykį paklausė Mokytojas (Jn 5:44), bet mes galim nekreipti dėmesio.


Juk Evangelija - sau, o gyvenimas - sau.


Atgal į: Garbės institucija