Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-03-15

Religija: institucinė ar individualioji?

Publikuota: Straipsniai

Sunkiausia buvo religiją atskirti nuo tikėjimo. Juk nuo vaikystės mačiau: tikintieji eina į bažnyčią, garbina kryžius, statulas, paveikslus, o ateistai uždarinėja bažnyčias ir griauna kryžius. Nedidelis minties šuolis, ir darai išvadą: kas neina į bažnyčią, tas yra ateistas.


Šalimais gyveno tikintis kaimynas, kuris neidavo į bažnyčią, mano tikinti mama į bažnyčią nueina, bet niekada neturėjo priklausomybės nuo smilkalų ir šventinto vandens, manau, tokių žmonių esame sutikę kiekvienas. Bet jie kažkodėl nesugriauna mūsų nuostatos, kad religija ir tikėjimas yra tapatūs dalykai. 


Kai sutinkame nereligingą tikintį “keistuolį”, galime nuraminti save, kad išimtis patvirtina taisyklę. Bet dažniausiai tokie žmonės yra nepelnytai nuvertinami - paprastai sakoma, kad nereligingų žmonių tikėjimas yra kažkoks “netikras”, “nepilnavertis”, “negilus”. Daugelis žmonių patys save laiko “netikinčiais”, nes jokioje bažnyčioje neatlikinėja ritualų ir niekaip nėra susiję su tomis institucijomis.


Aršiausių užgauliojimų ir net prakeiksmų iš religijos tarnų sulaukiau, kai vieną dieną savo puslapyje atskyriau religiją ir individualų tikėjimą. Pasidarė keista: negi toks skyrimas - naujas dalykas? Negi apie jį nieko nežino patys kunigai ir Rašto aiškintojai?


Pasirodo, ir dalykas nenaujas, ir kunigams žinomas.


Marijonų talkininkų centro leidykla 2002 metais išleido katalikų kunigo Kęstučio A. Trimako knygą “Žmogaus aukščiausi skydžiai. Religinių išgyvenimų pasichologija”. Tikinčiųjų religingumui pagrįsti ir sustiprinti autorius pasitelkia žymiausių XX a. psichologų Williamo Jameso, Arrahamo Maslowo ir Viktoro Franklio autoritetus.


Apie religiją šitie žmonės tikrai yra pasakę didžių dalykų.


Tarkime, W. Jamesas atviru tekstu tvirtino, kad religija žmonijai yra svarbiau negu mokslas jau vien dėl to, kad mokslas tyrinėja bendruosius dalykus, o religija užimta individuliais, kiekvienam žmogui pačiais svarbiausiais - išlikimo klausimais. Religija - maistas, o mokslas - abstraktus valgių sąrašas…


A. Maslowas sukūrė žmogaus poreikių hierarchiją, į aukščiausiąją vietą iškeldamas savęs realizavimo poreikį, kurio nepatenkinsi, nesusiliesdamas su Būties vertybėmis. Kas tos Būties vertybės? Filosofuojantis psicholigas sakė: “Mano religingi draugai… kalba apie Dievą taip, kaip aš kalbu apie Būties vertybes”. Jis nurodė, kokios pasekmės ištiko mokslą, kai jis buvo atskirtas nuo religijos. Mokslas tapo mechaniškas, nieko bendra neturįs su dvasinėmis vertybėmis nei su galutiniais tikslais: “Tokia laikysena lėmė, kad mokslas tapo niekas daugiau, o tik technologija, nemorali ir neetiška…” Religija, o ne mokslas, gali patenkinti aukščiasiąjį - savęs realizavimo - poreikį.


Apie V. Franklio santykį su religija labai daug pasako jo gyvenimas. Šis žmogus perėjo koncentracijos stovyklų pragarą ir po to visą gyvenimą teigė, kad išgyventi jam padėjo sąlytis su religija. Jis sukūrė logoterapiją - tokį gydymo būdą, kai psichiatras pacientui padeda surasti savo gyvenimo, taip pat - ir kančių, prasmę. Prasmės ieškojimas labai susijęs su paieška Dievo, kuris gali būti ir nesąmoningas, t.y. neįsisąmomintas, tačiau visada susijęs su žmogaus egzistencija.


Taigi trys XX a. neabejotini autoritetai, savo įžvalgas grindę filosofiniais apmąstymais ir klinikine praktika, kalba apie neabejotiną religijos poreikį žmogui. Puiki ideloginė parama bet kuriai religinei organizacijai?


Neskubėkime.


Verčiau pažiūrėkime, ką šitie žmonės turi galvoje, kai jie sako “religija”? Instituciją ar individualų tikėjimą - asmeninį žmogaus santykį su Dievu?


Pasirodo, jie labai griežtai skyrė institucinę ir individualiąją religiją. Visi jų komplimentai buvo skiriami individualiajai religijai, t.y. asmeniniam tikėjimui.


O kaip su institucine religija?


Knygos autorius kunigas K. A. Trimakas priverstas pripažinti, kad ir  Williamo Jameso, ir Arrahamo Maslowo, ir Viktoro Franklio požiūris į institucinę religiją yra kritiškas.


Williamsas Jamesas teigė, kad institucinė religija rūpinasi išorine tvarka: ritualais, organizacija, o tuo tarpu asmeninė - Dievu, ryšiu su juo, “tiesioginiu santykiu iš širdies į širdį, iš sielos į sielą, tarp žmogaus ir Kūrėjo”. Jis pastebėjo, kad institucinė religija yra ne tik tarpinė, išorinė, bet ir sugadinta: “Istorijos apžvalga mums rodo, kad paprastai religiniai genijai patraukia mokinius ir sutelkia simpatizuojančiųjų grupes. Kai šios grupės sustiprėja tiek, kad gali “susiorganizuoti”, jos tampa bažnytinėmis institucijomis… Paprastai tada įsibrauna politikos dvasia ir dogminė įstatymų regula ir sugadina iš pradžių buvusį nekaltą dalyką”.


Labai panašus ir Arrahamo Maslowo požiūris į institucines religijas - jos išsigimsta. Vieniši pranašai, mistikai, patiria “viršūnių” išgyvenimus, kuriuos laiko antgamtiniais apreiškimais iš Dievo. Jų pastangas apreiškimą perduoti žmonėms perima organizatoriai, legalistai, kurie konkretizuoja tiesas į dogmas ir ritualus. Organizuota religija atitrūksta nuo gyvenimo: ji yra paviršutiniška, be gelmės ir neveda asmenų prie Būties vertybių.


Viktoro Franklio požiūris į institucines religijas gal ne toks kategoriškas, bet jo kritika tikrai globalesnė. Pacituosiu kelias eilutes iš jo knygos “Nesąmoningas dievas”:


“Vienądien mane klausinėjo amerikietė, žurnalo “Time” korespondentė. Ji pasiteiravo, ar aš nepastebįs tendencijos trauktis nuo religijos. Atsakiau, kad tendencija trauktis akivaizdi, bet ne nuo religijos, o nuo tų konfesijų, kurioms, regis, terūpi varžytis tarp savęs perviliojant tikinčiuosius. Žurnalistė paklausė, ar tai nereiškia, kad galiausiai atsiras universali religija? Paneigiau tai atsakydamas, kad priešingai, artėjame ne prie universalaus, o prie asmeninio, nepaprastai suasmeninto religingumo, kai kiekvienas kreipdamasis į Dievą, atras savą, asmeninę, jam artimiausią kalbą”.


Tai štai kokia “parama” religinėms institucijoms iš trijų garsiųjų XX a. religijos šalininkų. Institucinės religijos atskyrimas nuo individualiosios arba institucijos atskyrimas nuo asmeninio tikėjimo - visai nenaujas dalykas,  tuo labiau - ne išsigalvotas “kaprizas”. Šį sykį kalbu ne apie tai, kad Jėzus atėjo vaduoti žmogaus iš kunigų ir Rašto aiškintojų kraunamos naštos, - akivaizdu, kad tą žmogaus naštą mato ir modernioji psichologija, tik įvardina ją kitais žodžiais.


Bet suplakime truputėlį terminus, neatskirkim giežtai institucinės religijos nuo individualiosios (arba religijos - nuo tikėjimo), ir išeis, kad religijos šalininkai užtaria religinę instituciją…


Negalėčiau sakyti, jog  kunigas K. A. Trimakas suplaka teminus ir nutyli, kad jo apžvelgiami garsieji psichologai skiria instituciją ir asmeninį tikėjimą. Ne, kunigas šį griežtą skyrimą psichologų darbuose nurodo, bet pats visomis išgalėmis neigia jį, vadina “šališkumu”, “kategoriškumu”, “netikslumu”. Štai kokį nuosprendį K. A. Trimakas rašo W. Jameso darbams:


“Prof. Jamesas sudaro įspūdį, kad vienintelė tikra religija yra asmeninė ir kad kitokios nereikia. Tai netikslu.”


Visi galime rinktis, kas yra tiksliau: Jėzaus draudimas ką nors žemėje vadinti tėvu, ar kunigų mokymas juos vadinti tėvais.


Daugiau straipsnių apie institucinės religijos ir tikėjimo santykį rasite šiame kataloge: Religija prieš Jėzų


Atgal į: Religija: institucinė ar individualioji?