Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-03-16

Jau priklausomas ar dar apylaisvis?

Publikuota: Liudijimai

Ateina laikas, ir alkoholiko artimieji pastebi, kad jų žmogus per dažnai ir per daug išgeria. Apima nerimas: ar jis ne alkoholikas? Klausti paties geriančiojo būtų beviltiška. Kuo labiau žmogus klimpsta į priklausomybės liūną, tuo atkakliau jis tvirtins, kad yra laisvas ir nepriklausomas.


Ar galėtume patys nustatyti priklausomybę? Žinoma, tai labai paprasta.


Alkoholizmui apibūdinti prigalvota daugybė stadijų, ir jeigu imsim ieškoti kiekvienai stadijai būdingų požymių, viskas taps labai sudėtinga, painu. Įtariu, kad stadijas galėjo išgalvoti stipriai išgeriantys medikai kaip proto gudrybę jų pačių nelaimei paslėpti.


Alkoholizmas, kaip ir visos kitos priklausomybės, turi tik vieną stadiją: žmogus yra arba laisvas nuo tam tikrų dalykų, arba priklausomas. Kas man iš to, jeigu žinosiu, kad esu trečiojoje, o ne ketvirtojoje stadijoje? Galiu išgerti dar?


Tuščios yra paieškos ieškoti “psichologinių”, “socialinių” ar kitokių vidinių bei išorinių priklausomybės priežasčių. Visas šis kapstymasis po alkoholiko ar narkomano praeitį, vaikystės traumas ir dabarties peripetijas gali būti dar vienas gudrus metodas nuslėpti labai paprastą tiesą: alkohoplikais tampama ne dėl to, kad tėvai buvo diktatoriai, bet todėl, kad geriama. Lygiai taip narkomanu žmogus pavirsta dėl to, kad vartoja narkotikus, lošėju - kad lošia, rūkoriumi - kad rūko, stabmeldžiu - kad garbina stabus, pinigų vergu - kad tarnauja pinigams, nutukėliu - kad ryja be sustojimo ir t.t.


Bet juk žmogus per vieną dieną netampa priklausomas? Tikriausiai ne. Bet pasakyti, kiek butelių žmogus turi išgerti, kad taptų alkoholikas, yra neįmanoma. Priklausomo elgesio yra išmokstama, o su mokslais - kaip ir mokykloje: vieni išmoksta greičiau, kiti lėčiau. Bet išmokti gali visi. Neapgaudinėkim savęs - nėra jokių garantijų, kad jūs arba jūsų sūnus gerdami netapsite alkoholikais.


Visi tikriausiai prisimename, kaip baisu buvo išgerti pirmąją taurelę degtinės arba pirmą bokalą alaus. “Tiesiog šlykštynė! - pasakiau pusbroliui, kai tas nušvilpė nuo stalo “Baltijos” alaus butelį, ir mes pasislėpę ėmėme žaisti vyrus. - Kaip žmonės gali gerti tokią brudą?” Praėjo kažkiek laiko, ir šita šlykštynė man tapo didžiausia skanybe.


Ne ką lengviau buvo ir tada, kai užtraukiau pirmąjį dūmą. Ėmė draskyti kosulys, pradėjo pykinti… Atsimenu, kaip viena mano giminaitė vaikystėje negalėjo pernešti smilkalų kvapo ir varginančio klūpojimo ant kietų bažnyčios grindų. Šiandien ji nebegali gyventi be smilkalų ir be bažnyčios…


Visada, kai susiduriame su netikėtu stipriu dirgikliu, tarkime, atsiduriame triukšmingoje aplinkje, gurkštelime alkoholio, patraukiame cigaretės dūmų, mūsų nervų sistema pereina į gynybą ir visomis išgalėmis ima priešintis: atsidūrę triukšmingame cehe, automatiškai užsidengiame ausis, ūžtraukę pirmąjį dūmą, imame kosėti, o išgertą degtinės lašą organizmas pasistengia išvemti.


Kas atsitinka po antro, trečio bandymo? Mes priprantame. Padirbėjus keletą dienų triukšmingoje aplinkoje, mūsų gali nebeerzinti ir diskinis pjūklas, tapę žvejais ir išplaukę į jūrą, mes tikriausiai nebepastebėsime saulės spindulėlių žaismo ant pulsuojančių bangų ir nebegirdėsime žuvėdrų, kuriomis taip žavėjomės pirmąją dieną prie jūros. Lygiai taip pat mūsų nebeerzins 100 gramų degtinės arba surūkyta cigaretė.


Jau priklausomi? Sunku pasakyti. Jeigu dar nepatiriame nutraukimo sindromo, liaudiškai sakant, nejaučiame pagirių, tai dar galim sustoti. Bet mūsų organizmas jau prarado vieną labai svarbią savybę - jis nebemoka priešintis. Mūsų tolerancija nuodingoms medžiagoms ir kenksmingai aplinkai padidėja iki nematytų ribų. Pradedantys alkoholikai mėgsta pasigirti, kad jie pakelia “ant galvos” po butelį ir daugiau. Jie nesupranta, kad jau kalba apie savo nelaimę. 


Ateina laikas padaryti “pachmielą” - palengvinti nutraukimo sindromo kančias viena kita taurele ir taip paskatinti save priklausomam elgesiui.


Beje, skatinti save galime ir už gerą elgesį. Jeigu vargais negalais pavyko išmokti kokį nors sunkų ir nemalonų dalyką, nepašykštėkite apdovanuoti save šokolado gabalu, ledų porcija ar kokiu kitu mėgstamu skanėstu. Jeigu kovojate su kokiais nors įpročiais, tarkim, rūkymu arba prietaringu įpročiu mechaniškai persižegnoti tam tikrose situacijose, paskatinkite save kuo nors, kai iškentėsite kokią dieną nerūkę ar nesižegnoję. Tai gali būti labai efektyvu - gavę malonų paskatinimą už nemalonų darbą, mes tą darbą imsime sieti su pabaigtuvių malonumu. Taip mes imsime siekti darbo, kuris dar visai neseniai atrodė šitoks baisus.


Bet nepapulkit į proto pinkles - neskatinkite savęs taurele viskio, jeigu visą dieną iškentėjot negėręs…


Ateina diena, ir žmogus, skatindamas save taurele ar alaus bokalu pagirioms, nebegali gyventi be tokio elgesio. Neuronų sistemos mūsų smegeninėje pakeičia taktiką - negalėdamos apsiginti nuo dirgiklių ir išsaugoti pusiausvyrą, jos persiorientuoja gyventi nuolatinių dirgiklių sąlygomis ir ima triukšmauti, jei negauna sudirginimo.


Gyvenimas virsta nuolatinėmis pagirių kančiomis. Mums reikėtų žinoti, kad skatinti galima ne tik apdovanojimais, tarkim, kokiais nors malinumais, bet ir bausmės (kančios) mažinimu. Tai nuo senų senovės daroma su kaliniais - už gerą elgesį jiems gali būti sumažintas rykščių skaičius arba nelaisvės terminas, už labai gerą elgesį bausmę galima ir atleisti. Rezultatas toks pat, kaip ir teikiamų malonumų atvejų - žmogus mokomas elgtis taip, kad išvengtų kančios arba ją sumažintų. Alkoholiko atveju - išgerti pagirioms, narkomano - “įsikalti nuo lomkių”…


Tai paaiškina rūkorių priklausomybę. Juk nuo cigaretės žmogus nepatiria kaifo kaip nuo narkotikų, neatsipalaiduoja kaip nuo taurelės. Rūkiau beveik 30 metų ir galiu tvirtinti - rūkydamas nepatiri jokio malonumo. Tai kam rūkyti? Motyvas yra, ir labai stiprus - užrūkęs nutrauki kančias, kurios kyla, pabuvus kokią valandą be cigaretės. Taip pagirių kančias nutraukia ir alkoholikai, narkomanai.


Iš esmės tai yra visų priklausomybių savižudiškas mechanizmas - savo prisirišimais žmogus susikuria kančias, kurias trumpam nutraukia priklausomu elgesiu.


Ratas įsisuka, sustabdyti jo žmogus nebegali.


Dabar pamėginkime praktiškai panaudoti savo žinias. Ar jūsų giminaitis priklausomas, tarkime, nuo alkoholio? Kelkit labai konkrečius klausimus. Jis geria ir nevemia? Vadinasi, organizmas nebenori gintis. O kaip su pagiriomis? Jau pagirioja, rytais vaikšto plyštančia galva? Pats sako: “Negaliu, reikia išgerti”? Jei sako, vadinasi, reikia, vadinasi, jau nebegali… O jei save už vakarykštį girtavimą jis paskatins keliomis taurelėmis viskio ar bokalu alaus, tai būkit tikri - kelias į apačią atviras.


O kur jis nuves - į mirtį ar prisikėlimą - kol kas žino tik Dievas.


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią


Atgal į: Jau priklausomas ar dar apylaisvis?