Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-04-03

Didžioji priklausomybė

Publikuota: Liudijimai

Kiekvienas turime mažų, gal net juokingų priklausomybių, kurios ypatingos žalos nepadaro, tik truputėlį kliudo elgtis laisvai. Tarkime, neseniai atsiradusi priklausomybė nuo mobiliojo telefono ar televizijos serialų mūsų gyvenimo taip nesudarko, kaip priklausomybė nuo alkoholio arba narkotikų.


Aišku, pajuntame nemalonų “nutraukimo sindromą”, kai miške grybaudami prisigendame pamiršto mobiliako. Lyg nesava pasijunta ir namų šeimininkė, jeigu tą dieną negali pamatyti saldžiosios serialo serijos. Tačiau mobiliojo telefono ar saldžiojo serialo “pagirias” galime nutraukti be didelio vargo: įsimetei į kišenę mobiliaką, ir jis nebetrukdys gyventi, įsijungei televizorių, ir jis nebegrauš širdies.


Ir vis dėlto šios mažytės, “nekaltos” priklausomybės gali turėti ryšį su didžiosiomis mūsų problemomis. Geriau įsijautę į savo baimes ir potraukius, galime pamatyti, kad baimė palikti kur nors mobiliaką gali kilti iš baimės prarasti ryšį su kokiais nors žmonėmis arba įstaigomis, o noras pabėgti nuo neišspręstų problemų mus galėjo patraukti į serialų pseudorealybę.


Turėkime drąsos, ir iš mažų niekų atpažinsime didžiąją priklausomybę.


Suskilęs gyvenimas. Katalikų vienuolis Antonny de Mello knygoje “Paukščio giesmė” pasakoja: užsienio turistai susižavėję žiūri į kažkurį Vakarų miestą. Vienas turistas, rodydamas paauksuotus bažnyčių kupolus, sako: “Šitiek šventovių! Šitie žmonės labai myli Dievą.” Gidas atsako: “Dievą jie gal ir myli. Bet vienas kito nekenčia tarsi velniai”.


Trumputė istorija atskleidžia plyšį, kuris eina per įskilusį mūsų gyvenimą.


Tie patys žmonės pastato bažnyčią, kurioje garbina meilės ir atlaidumo Dievą, tie patys pastato akmeninį kalėjimą, kuriame kankina brolius. Viena ranka laiko kalaviją ir kapoja galvas, kita laiko kryžių, kuriuo laimina pasmerktas savo aukas. Tai tie patys politikai, kurie praneša apie savo sprendimą okupuoti svetimą šalį, čia pat prabyla apie laisvę ir demokratiją. Tai jie gelbsti pasaulio taiką, kurdami naujas bombas, kurių ir dabar užtektų kelis kartus sunaikinti pasaulį. Šitie turtingieji, kurie iš skurdžiausių tautų atima deimantus, išveža jų miškus tik tam, kad nusiųstų trupinėlį išmaldos…


Kodėl tik politikai, kodėl tik bažnyčių didžiūnai, kodėl tik pasaulinio garso pinigų maišai?


Pažiūrėkim į veidrodį.


Dažnai skaitau Evangeliją ir žaviuosi šita meilė knyga, bet jau kuris laikas nenuvažiuoju pas mamą. Senutė motina pas mane neatvažiuos, o aš nerandu laiko ją aplankyti. Plyšys vis didėja.


Plyšys tarp to, ką skaitau, ir to, ką darau.


O kartais darydami sunaikiname tai, ko pradžioje siekėme.


Nemanau, kad stabdirbiai, kaldami iš akmens uždraustą atvaizdą, sąmoningai siekia pasišaipyti iš Dievo, kurį patys garbina. Naciams tarnavę medikai nedeklaravo sadizmo – jie turėjo tikslą pagerinti vokiečių veislę, o gal – ir visą žmoniją. O politikai, užsakydami ginklų gamyklai naujos rūšies dar galingesnę bombą, vargiai turi svajonę sunaikinti pasaulį. “Norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada”, - prisipažino garsus rusų politikas.


“Dar muši kiemo vaikus?” – šaukia tėvas, savo neklaužadai pliekdamas diržu per užpakalį. Jis irgi – už švelnumą ir gėrį.


Kodėl priklausomam žmogui išeina “kaip visada”, t.y. atvirkščiai?


Kaip tam alkoholikui, kuris prieš balių paėmė “ant drąsos” ir negalėjo ateiti į savo paties vestuves…


Priklausomybė plinta. Pažįstamas verslininkas pasakoja, kaip sunkiai užkalė tai, ką dabar turi.


“Be reikalo žmonės pavydi, - prisipažino jis, kalbėdamas apie klestintį savo verslą. – Jie nežino, kad praeitą vasarą pirmą sykį išėjau atostogų. Nuvažiavom iki Paryžiaus, o nuo Berlyno vairavau atgal beveik nesustodamas. Menkas juokas palikti šitokią įmonę…”


“Neturi pavaduotojo? – nustebau. – Šitoks pinigų maišas negali pasamdyti direktoriaus?”


“Pats žinai – samdytas proto neturi. Pas mus konkurencija nuolat aštrėja, viena klaida gali būti neatitaisoma. Kas atsitiktų su tais žmonėmis, kuriuos aprūpinau darbu? Ar tu žinai, kiek žmonių tai paliestų, jei bankrutuotų ši įmonė?”


Tai sąžiningas žmogus. Jis tiki tuo, ką sako. O jo samdiniai burba, kad jis lupa dvigubą kailį.


Prisimenu, kaip jis norėjo gyventi laisvai, nepriklausomai, reikštis nieko nevaržomas. Sugriuvus bolševizmo kalėjimui, jis pasijuto laisvas, lyg žuvis vandeny. Minčių apie verslą buvo, reikėjo tik pinigų.


Šiandien jis turi ir verslą, ir pinigų.


O prarado tai, ko siekė verslu ir pinigais, – galimybę gyventi laisvai, savo valia.


Jis sukūrė visą verslo sistemą, prisamdė daugybę žmonių, kuriuos gali valdyti, bet ir pats tapo valdomas.


Ko gero, jo protas sujungė du nesusijusius dalykus – laisvę ir pinigus.
Vienas žmogus pasakoja keistą istoriją apie “runkelinį alkoholizmą”. Kai reikėdavo ravėti runkelių normą, kolūkiečiai vagų gale pasistatydavo vynelio butelį. Mintis užvaldydavo svaigus tikslas, ir jie ravėdami nepajusdavo, kaip atsidurdavo vagos gale. Po kurio laiko vienas runkelių ravėtojas prisipažino: seniai nebėra nei kolūkių, nei runkelių normų, bet kai pamatau runkelių lauką, apima noras išgerti.


Šis žmogus pastebėjo nepaprastą proto savybę – susieti šalia esančius dalykus.


Mums tik atrodo, kad tie dalykai turi vidinį ryšį.


Ką turi bendro vynas ir runkeliai? Dar sakyčiau – vynas ir obuoliai, vynas ir vynuogės… Bet kai vyno butelis ilgą laiką stovėjo tarp runkelių, protas tuos dalykus kažkokiu būdu sujungė.


O koks ryšys tarp Jėzaus mokymo ir, tarkime, šventųjų stabų garbinimo? Tik toks, kad Evangeliją girdėjote ten, kur prikrauta stabų.


Jei kurį laiką savo šunį lakinsit, įjungę raudoną lempą, jam seilės ims bėgti tuoj pat, kai įjungsite lempą, nors maisto nebus.


Susiedami nesusiejamus dalykus, mes imame vienus dalykus pakeisti kitais.


Štai moteris kantriai dirba kasdieniškus darbus ir tuo pat metu rūpinasi dėl ateities.


“Jei nesirūpinčiau, nieko nebūčiau turėjusi”, - sako ji įsitikinusi. Ji nebemato, kad rūpestis yra viso labo emocija, o emocija nieko nesukuria. Emocija nei mano pastato, nei už ją nusipirksi mašiną ar paltą.


Darbą ir rūpestį moters protas susijungė taip pat, kaip tas kolūkietis - vyną ir runkelius, stabmeldys - Jėzų ir stabmeldyklą arba šuo - raudoną lempą ir maistą.


Taip priklausomas žmogus jungia vis naujus ir naujus, net priešingus vienas kitam dalykus.


Bihevioristai tai vadina sąlyginiais refleksais. Priklausomo žmogaus elgseną ima sąlygoti daugybė įvairiausių ir net keisčiausių veiksnių, visa jo priklausoma elgsena tampa sąlyginių refleksų rinkiniu.


Metęs rūkyti, aš cigarečių pasigesdavau netikėčiausiose vietose ir keisčiausiomis aplinkybėmis – virtuvėje, balkone, traukinio tambure, kavinėje, darbe ant laiptų, sename universiteto kiemelyje, įsipylęs į puoduką kavos, spausdamas ranką senam savo draugui rūkoriui…


Kaip rožinis suvertas iš daugybės mažų fetišiukų, taip ir didžioji priklausomybė vis jungia ir jungia naujus ir naujus refleksus, apimdama vis gilesnius sielos klodus.


Žmogus man sako: “Apie alkoholizmą ir narkomaniją rašai teisingai, bet kam priklausomybę painioji su stabmeldyste?” Jis mielai paskaitytų apie vieną priklausomybę, bet susierzina, kai rašinys užgauna kitą. Žmogus nesiryžta ištraukti suskilusią plytą, nes bijo nugriauti namą.


Nerimo nukamuotai moteriai ima rodytis, kad be jos rūpesčio sugriūtų gyvenimas, pinigų užvaldytas žmogus patiki, kad be jo verslo mirtų badu šimtai engiamų samdinių, alkoholikas nebeįsivaizduoja, kaip galima būtų su kuo nors susitarti be butelio, valdžios apsvaigintas politikas ima tikėti, kad jis išlaiko šalį, o prietaringa parapijos davatka ant savo pečių užsikrauna visą pasaulį, kurį pasišauna išgelbėti.


Kas gali panešti šitokią naštą?


Iliuzijos svaigulys. Katalikų vienuolis Nerijus Čepulis savo knygoje “Pradžioje buvo žodis” įtikinėja: gyvenimas yra misterija, o misterija – tai gyvenimas.


“Spektaklis – ne tik tai, kas rodoma scenoje – komedija ar tragedija. Spektaklis – tai simbolis. Žiūrėdami spektaklį, dažnai atpažįstame gyvenimą. Spektaklis – tai mūsų gyvenimo alegorija.” (Leidyka “Tautinės kultūros centras”, 2004 m., p 32)


Sutinku, kad spektaklis yra alegorija, bet kaip alegorija tampa gyvenimu?


Kaip vaidinimas arba jų serialas gali atstoti gimimą, meilę, kančią ir mirtį?


Kaip išmonė pakeičia realybę?


Man tai - gerai pažįstama būsena.


Kai rytą prisėsdavom išsivaduoti nuo pagirių, o po kelinto bokalo pamatydavom, jog įpusėjo dar viena girta diena, kai tapdavo aišku, jog ir šios dienos darbai liks nepradėti, gal ir viso gyvenimo darbai nueis šuniui ant uodegos, - štai tada mes pasinerdavom į fantazijų sritį.


Prisigėrę mes galėjom tapti bet kuo – kas politiku, kas įmonės vadovu, kas talentingu rašytoju…


O kiek mes vienas kitam pažadėdavom!


Kartais fantazijas palaikydavau už realų gyvenimą ir kitą dieną kokio sugėrovo paprašydavau paskolinti pažadėtą sumą ar ateiti į talką. Sugėrovai sutrikdavo. “Petrai, juk šnekėjom girti”, - sakydavo jie.


Mes vėl prisigerdavom ir vėl tapdavome stiprūs, protingi, turtingi, vėl žadėdavom vienas kitam ir pasauliui…


Ar gali žmogus matyti, kaip mausto save, ir likti ramus?


Štai pažiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad tas gerietis, kuris kitiems pataria gyventi Meilės knyga, pats nenuvažiuoja ir neaplanko senutės motinos.


Kaip man panaikinti disonansą tarp to, kuo tikiu ir kaip gyvenu?


Pakeisti truputėlį gyvenseną – mesti visokius niekus, sėsti į golfuką ir nuvažiuoti pas mamą? Taip, yra šitas būdas.


Bet yra kitas, daug paprastesnis.


Evangeliją galiu nukelti į ritualų, misterijų ir fantazijų sritį, o pats gyventi toliau kaip gyvenęs.


Milijonai žmonių kiekvieną sekmadienį atlieka Evangelijos skaitymo ritualą ir sugrįžta savaitei prie seno gyvenimo. Jie grįžta ramūs, nes dvasiškis įtikino, kad ritualas – tai ir yra gyvenimas, kad pasotinti brolį gali ir duonos metafora…


Daug kas netiki, kad garsus Kauno banditas kartais padeda vargšams, o aš manau, kad tai – nieko keisto. Kodėl jis negalėtų atlikti aukos ritualą ir numesti sudilusį centą, jeigu kiti surengia dar ne tokius Vienos balius?


Argi nėra malonu trumpam nusikelti į gražų spektaklį ir pabūti kilniu herojumi?


Štai kiti per mišias pabūna krikščionimis!


Kartais žmogus nueina taip toli, kad negrįžta į realybę. Kalbu ne apie baltąją karštinę, bet apie kasdieniško gyvenimo patologijas. Žmogus skaito ir nemato, kas parašyta, sako ir po minutės pamiršta, ką sakęs. Vienas žodis prieštarauja kitam – kaip prisiminsi ankstesnį? Kaip tu pasieksi laisvę, tarnaudamas pinigui, kaip tu mesi gerti, jeigu kiekvieną kartą aplaistai apsisprendimą? Kaip tu mušdamas vaiką išmokysi meilės, kaip tiesą apginsi melu, kaip svorį numesi be perstojo rydamas, kaip tu surasi svajonių riterį, kiauras dienas sėdėdama prie televizoriaus, kaip įvykdysi priesaiką Dievui, jeigu Dievas uždraudė priesaikas?..


Priklausomo žmogaus mąstysena tampa prieštaringų motyvų, vienas kitą neigiančių žodžių, baimių ir norų kratiniu.


Kaip suderinti tai, kas nesuderinama?


Yra du būdai gyventi tarp prieštaravimų.


Gali pasinerti į saldžią misteriją, kaip tai daro vienas katalikų vienuolis, gali pamatyti bedugnę, kaip tai daro kitas vienuolis.


Arba užmerkiame vieną akį ir matome pusę pasaulio, arba pamėginam atverti abi.


Kai prisimerkiam, prieštaravimai tarsi išnyksta, o atsimerkę išsigąstam šviesos ir sucimpam iš skausmo.


Prieš akis - milijonai kelių, bet visi sueina į du, kurie yra pagrindiniai.


Eidami vienu keliu mes grimztame į saldžią iliuziją, į simbolių, alegorijų, fantasmagoriškų vaizdinių realybę, kitame kelyje sutinkame tiesą, kuri būna skaudi.


Kam mums skaudi tiesa?


- Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus padarys laisvus, - pažadėjo Mokytojas. Jn 8:32


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią


 


Atgal į: Didžioji priklausomybė