Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2013-08-17

Štešiolika laisvės metų

Publikuota: Kita, Straipsniai


Pasirodo, aš jau 16 metų nebe alkoholikas. Šiandien radau tokius užrašus ir pats nustebau. 1997m. liepa. Kaip greitai eina laimingos dienos!
Nebe alkoholikas, nebe ligonis, nebe pamišėlis. Suklaidintas anoniminių ir vieno nepagijusio psichologo, kurį laiką save dar tokiu laikiau. Jie man siūlė skaičiuoti iškentėtas dienas. Iškentėtas? Iškentėtą sveikatą, iškentėtą laisvę, iškentėtą sveiką protą?.. Man tai nederėjo su logika.
Kur tu matei, kad laimingi skaičiuotų dienas?
Kažkada rusų kariuomenėj skaičiavau nelaisvės dienas iki dembelio. Girdėjau, kaliniai irgi skaičiuoja savo dienas iki laisvės. Įtikintas nepagijusių ir niekada nepagysiančių anoniminių alkoholikų, skaičiuoti bandžiau ir laimingas blaivias dienas. Netgi nueidavau pas AA ir klausydavausi, kaip jie iškentėjo dar vieną dieną negėrę ir kaip jiems buvo sunku. Ir netgi mėginau su jais kartu džiaugtis ta “pergale”. Bet tai visiškai nederėjo su mano būsena.
Aš juk visiškai nieko nekentėjau, ir buvo tikras absurdas didžiuotis laimingai nugyventa diena, tuo labiau - prisiskirti sau medalį tarsi už žygdarbį. Tokie medaliai priklauso tik anoniminiams alkoholikams, kuriems alkoholis tebėra begalinė vertybe ir kuriems blaivybė yra baisi girtavimo netektis. O man alkoholis jau 16 metų - nebe vertybė, todėl aš ir pasveikęs. Todėl aš pasveikau, o jie niekada nepasveiks.
Esu nemažai su jais diskutavęs, mėginau įtikinėti, kad keistų savo vertybių sistemą (alkoholizmas - tik vertybių yda), bet jie užsispyrę laikosi krikščioniškos dogmos, kad žmogus laisvas būti negali. Jeigu jie negali, tai tegu nebūna.
Teisingas liaudies pastebėjimas - laimingi dienų neskaičiuoja. Yra skaičiuojamos tik nelaisvės ir vargo dienos. O laiminga diena paprasčiausiai džiaugiesi, ir skaičius visai nesvarbu. Kad būtų jos kuo ilgesnės, kad eitų jos kuo lėčiau!..
Gali būti, per laiką ir AA apsipranta be savo didžiosios vertybės. Man sunku patikėti, kad žmogus 10 ar daugiau metų kankintųsi be nuodo. Turėjau tokį draugelį iš anoniminių alkoholikų, dar ir AA klubo steigėją, jų neformalų lyderį, kuriam labai patiko mano metodas ne kentėti, bet džiaugtis. Jis sakė: “Ar tu neateitum į mūsų susirinkimą, ar nepapasakotum visiems?” Žinoma, sutikau.
Po kurio laiko paklausiau: “Tai kada tas jūsų susirinkimas?” Draugelis nuleido akis: “Tai kad jie nesutinka… Jie sako, kad tu sujauksi jų galvas”.
Manau, vertėtų kalbėti apie mazochistinį AA kančios poreikį. Net jeigu tikroji kančia be girtavimo pamažu išnyksta (o ji turi išnykti) - kultivuojamas tariamos kančios kultas. Juk tai - krikščioniškas judėjimas, o krikščionybė ne kančios kulto neįsivaizduojama. Be to, AA nuolatos įtikinėja save, kad niekada nepasveiks, kad jie - nepagydomi. Argi ne mazochistinis ligos poreikis? Juk alkoholizmas net nėra liga tikrąja žodžio prasme, tai tik liguistos kultūros (religijos) reiškinys, vertybių yda. Pasikeičia psichologija - akimirksniu išgaruoja “liga”. O kaip be ligos, jeigu taip miela kentėti?
Argi AA klubai - tokia baisi vieta?
Sakyčiau, pirmomis dienomis, jeigu metęs gerti žmogus dar kenčia negėręs, AA klubas yra visai neblogai. Jie užsiima vienu geru dalyku - savistaba ir savianalize, pasakoja apie savo pojūčius ir išgyvenimus, o norėdamas papasakoti, turi sutelkti į tai dėmesį. Tai nebloga savianalizės mokykla.
Visa bėda, kad AA yra krikščioniškas judėjimas, o krikščionybė nė už ką neatsisakys alkoholio (savo dievo kraujo) kulto. Jie atviru tekstu sako: alkoholis yra geras dalykas, bet ne mums, ligoniams. Jeigu AA mestų kančios (ligos) ir alkoholio kultą, jų klubai taptų laisvės mokyklomis. Tačiau antro žingsnio į laisvę jie negali žengti dėl religinių (krikščionybė) ir psichologinių (mazochizmas) priežasčių.
Tikras žingsnis į laisvę skambėtų taip: alkoholis yra nuodas, tai ne vertybė, o šūdas, aš esu sveikas žmogus, todėl srutų negeriu, savęs nekankinu ir nenuodiju.
Katalikų bažnyčia ir protestantų sektos palaiko anoniminių alkoholikų judėjimą, vienuolynai ir sektos patys steigia AA klubus. Nesunku suprasti, kodėl jiems tinka šis metodas. Juodarkverniai nori žmogaus priklausomybę nuo alkoholio paversti kita - priklausomybe nuo bažnyčios. Ar priklausomybė nuo bažnyčios nėra geriau?
Ar gripas geriau už plaučių uždegimą? Žodis “geriau” čia visiškai netinka - vergovėje ir apgaulėje nėra jokio gėrio. Yra tik mažesnis blogis. Žinoma, religija yra mažesnis blogis už alkoholizmą, priklausomybė nuo bažnyčios yra ne tokia pavojinga, kaip priklausomybė nuo alkoholio. Jeigu žmogus apsisprendė rinktis blogį, tegu gyvena bent mažesniu blogiu.

Nereligingiems (tiksliau - mažiau religingiems) anoniminiams alkoholikams išsivysto priklausomybė nuo AA klubo. Aišku, tokia priklausomybė yra mažesnis blogis už girtavimą. Bet jeigu nori rinktis gerą dalyką, tai pasirinksi laisvę.

Patiko (0)


Atgal į: Štešiolika laisvės metų