Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2013-06-06

Gyvenimo kaina buvo per didelė

Publikuota: Straipsniai

Sakoma, kad tai - jau epidemija, kad apėmė ji visą Lietuvą, kad tai - jau pragaištinga statistika. O vienas žmogus? Ar vienas žmogus reiškia ką nors? Ką vieno žmogaus tragedija sako apie nevilties statistiką?

Truputį graudu ir keista vaikščioti apie jo iškastus tvenkinius, apžiūrinėti ką tik jo įrengtą prašmatnią pirtį ir modernizuotą senos statybos gyvenamąjį namą. Namas per kelerius metus taip pertvarkytas, kad neatpažinsi. Viename kambaryje į akis krenta minkšti naujutėliai baldai.

- Ar negalėjo parkristi ant sofos ir pailsėti kaip ponas? - klausia žmona. Klausimas, aišku, retorinis, jis niekam neadresuotas. Tiesą sakant, klausti nebėra ko.

Kažkaip neįprasta apie jo tvenkinius eiti ne su šeimininku, bet su dukra. Savo darbus jis visada aprodydavo pats ir visą galvą užversdavo savo planais. Tas tvenkinys bus didesnis, čia stovės lieptas, o pirties antras aukštas irgi bus įrengtas. Jis netgi kūrė planą užtvenkti sraunų Gurnupio upelį, kuris stačiu nuolydžiu krenta į Ašviją, nusipirkti kur nors turbiną ir pasidaryti elektros.

- Špygą aš jiems už elektrą! - tvirtino jis stačiokiškai. - Guzą į akį!..

Man ta idėja atrodė beprotiška, bet jis tikino, kad visiškai įmanoma. Teoriškai - taip… O kai žmogus užsispyręs, įmanoma praktiškai. Kartais atrodė, kad jis nemato kliūčių. Ko nemokėjo pats, samdė kitus. Samdyti, aišku, brangiau, bet užsidirbti galima, laikant daugiau gyvulių. Daugiau ir daugiau. Dabar jau tvarte apie šimtą galvų.

Didžiojo tvenkinio vanduo gerokai sudrumstas. Matyt, karpiai knisa po dugną. Čia jų gyvas velnias. Sėdėtų ant kranto, įmerkęs meškerę, vėpsotų į plūdę… Kiek jis apie tai šnekėjo! Kur dabar jo meškerė? Kažkur tarp rakandų…

O pirtyje jis spėjo bent išsimaudyti?

- Spėjo, spėjo, - sako duktė. - Du sykius!

- Vieną sykį taip visai neblogai, - antrina žmona. - Atvažiavo žentas, padarėm jam laisvą vakarą. Po pirties jie dar gėrė alų, nieko daugiau jis nedarė. Atrodė toks visai pailsėjęs.

Laisvas vakaras - tai jau prabanga. Ne pirtis, ne alus - laisvas vakaras buvo jam beveik nepasiekiamas lobis. Moderni dušo kabina liko neįrengta iki galo. Duktė tų reikalų nelabai išmano, bet žino, kad reikia kažką daryti su vandeniu. Su dušu turi būti truputį kitaip… O antras aukštas turėjo būti įrengtas. Kiek jam pritrūko - savaitės, mėnesio?..

Ir kam visa tai? Kam toks pragaro darbas be išeiginių? Kad du sykius išsimaudytum savo paties pirtyje ir kelis vakarus pasėdėtum ant kranto su meškere? O paskui viską paliktum?.. Tai toks absurdas, kad protas neišneša. Ir tokia paslaptis… Gali būti, iki galo jos neįminsim. Dabar neateisiu, nestuktelėsiu jam į petį ir nepaklausiu:

- Koks tau velnias užėjo, kad viską metei?

Arba - ne:

- Kas atsitiko, kad viskas išsprūdo iš rankų?

Prieiti galiu, bet dabar taip sunku susitaikyti, kad jis visiškai nejuda. Ne, šito negali būti! Iš veido toks pat, kaip ir buvęs, bet… Taip keista, kad jis nepašoka, nenumoja ranka ir nepradeda keikti valdžios. Tos suskių, vagių ir plėšikų valdžios. Kiek jie gali mus smaugti? Bet ne, dabar jis to jau nebesako.

- Pažiūrėkit, ką su žmogumi padarė valstybė, - sako vyresnioji duktė.

Valstybė?

- Taip, valstybė. Jo nepaleidžia ir mirusio. Mirusį šaukia atvykti į mokesčių inspekciją ir sumokėti kažkokius tūkstančius. Vakar kvietė. Mes jį buvom ką tik paguldę į karstą. Suskambo jo telefonas. Atsiliepiau ir pasakiau: “Kada pagaliau duosit žmogui ramybę?” - pasakoja duktė ir pasibaisėjusi klausia: - Kada jie atsikabins?..

Po kaimą pasklido kalbos, kad jis prisidarė aferų ir pakliuvo inspektoriams. Kai tie prispaudė, pakvipo bankrotas, tai jam neatlaikė nervai.

- Kokia ten afera… - sako žmona. - Tik neišmanymas. Ta nelaimė mums atsitiko prieš trejetą metų. Tada per metus abu uždirbome 100 tūkstančių litų.

Šimtas tūkstančių yra nelaimė?

- Mums irgi atrodė, kad viskas gerai, - prisimena žmona. - Tada mes netgi pasidžiaugėme, kad du žmonės per metus gali patys vieni savo rankomis uždirbti tokią didelę sumą. Bet šimtas tūkstančių - tai jau visai kiti mokesčiai. Ne šeši procentai, kaip mes visada mokėjome, bet aštuoniolika. Bet jis senu įpratimu ėmė ir sumokėjo šešis. Aš tų dalykų nelabai išmanau, bet buvo maždaug taip.

Šimtas tūkstančių - tai dar ne alga ir toli gražu ne pelnas. Tai tik bendrosios pajamos, kurios gali būti ne ką didesnės už išlaidas. Brangstant kurui, elektrai, trąšoms, pačiam gali likti nedaug. O padidėjus mokesčiui, iš tos didelės sumos gali nelikti nė trupinio.

- Panašiai ir atsitiko, - pasakoja žmona. - Kai paaiškėjo mūsų klaida, su visomis baudomis ir delspinigiais turėjome sumokėti dar dvidešimt tūkstančių. Tada paaiškėjo, kad per metus patys sau nieko kaip ir neuždirbome. Jis bėgo ieškoti teisybės ir ten, ir ten, bet niekas jau nepadėjo. Jam tai buvo didelis šokas.

Bet juk buvo anksčiau, prieš keletą metų!

- Taip, anksčiau, bet dabar, tą nelemtą dieną, viskas vėl atsinaujino. Mes tvėrėme karvėms tvorą, labai spigino saulė, o paskui tas skambutis… Kaip jam paskambino, aš nežinau, manęs ten nebuvo, klauskit kaimyno. Jie gėrė vyną, o aš parėjau į namus apsitvarkyti. Tą skambutį girdėjo kaimynas.

Kainynas viską mena, tarsi tai būtų šiandien.

- Iki pietų jie su pačia tvėrė elektrinį piemenį, o po pietų jis netikėtai užsuko. Tai buvo toks retas svečias, kad nustebau, - pasakoja kaimynas. - Aš jam vis sakydavau: dirbi, dirbi, o išgerti neturim kada. Per tuos darbus šviesios dienos žmogus nematė. Tai buvo taip netikėta, kad neturėjau kuo pavaišinti, tik alaus bambalį. Bet jis pakėlė skverną, parodė kišenėj butelį, sako, turiu vyno. Matyt, norėjo pasišnekėti. Nieko svarbaus mes nešnekėjom, tikriausiai visokius niekus, gal apie politiką, nes jis mėgo žiūrėti televizorių ir piktintis, kokia neteisinga vagių ir plėšikų valdžia. Taip, neteisinga, bet aš taip smarkiai į galvą neimu. Gaunu pensiją, laikau tik kelis veršius, žodžiu, beveik nieko nedirbu ir valdžiai neužkliūnu. O jis dirbo velniškai daug, tai ir kliuvo visiems. Žodžiu, plepėjom visokius niekus, visai neatrodė, kad lauktų kokia nelaimė. O tada jo kišenėj sučirškė telefonas. Kaip supratau, skambino iš kažkokios inspekcijos, tikriausiai - iš mokesčių. Visas jis taip netikėtai persimainė, pasidarė kitas žmogus. Jį kvietė atvažiuoti kažkur, tikriausiai į tą inspekciją dėl kažkokių mokesčių, o jis pradėjo šaukti, kad niekur nevažiuos ir keturiolikos tūkstančių nemokės. Verčiau pasikars, bet tikrai nemokės. Aš stovėjau šalia ir supratau, kad iš jo reikalauja keturiolikos tūkstančių, o jis šaukia, kad nemokės, kad nešers visų vagių ir ubagų. “Pasikarsiu, bet nemokėsiu”. Jis tai pakartojo kelis kartus, pasakė labai aiškiai, tvirtai.

Tada jis ir nusprendė?..

- Nežinau, daugiau apie tai mes nešnekėjom. Jis dar klausė manęs, kurių velnių turi mokėti? Aš jam jau seniai sakiau: daug dirbi, daug ir mokėsi. Tingėtų, kaip aš dabar, - niekam tada nekliūtų. O jis: kad taip neišeina… Saulė jau buvo vakarop, tai jis išėjo tvarkytis ūkio. Sako, karvamilžis, einu prie darbo. Daugiau jo nemačiau. Po to kelioms dienoms jo ūkis nutilo - nei šunys lojo, nei veršiai baubė. Sako, kad gyvuliai nenujaučia mirties… Nujaučia, kaip nenujaus!

- Iš kaimyno jis parlėkė visas persimainęs, kažkoks sutinęs - net nebe tas žmogus, - pasakoja žmona. - Trenkė į žemę kibirą, sako, daugiau nemokėsiu jokių tūkstančių, viskas velniop, geriau pasikarsiu. Tas skambutis jam nebuvo jokia naujiena, jis to skambučio laukė, bet manė, kad turės sumokėti kelis šimtus. Man sakė: vėl kokius penkis šimtus atims. Bet kai išgirdo apie keturiolika tūkstančių, jam buvo per didelis šokas. Juk nieko pačiam neliks. Visi jo planai - šuniui ant uodegos. Verčiau pasikars, bet daugiau nemokės nė cento. Verčiau nudegins pirtį, kad valdžia neturėtų kaip iš manęs išieškoti, o tada pasikars. Jis nesuprato, už ką turi mokėti.

- Tikrai nesuprato, už ką turi mokėti, - antrina kaimynas. - Kada padarė skrodimą, tai juk paaiškėjo, kad jis - ligų maišas. Žinojau ir aš. Turėjo jis trūkį. Išlenda žarnos, o jis rankomis atgal susikiša, užsisega diržą ir dirba toliau. Koks tai gyvenimas? Tvarte šimtas galvų ir jokio palengvinimo, jokio transporterio. Visą mėšlą - šake ir karučiais - į kiemą. Pinigus leido jis dėl namų, o dėl savęs - ne cento. Kada gydytis? Man atrodo, jis nenorėjo mokėti už gydymą. Jeigu sumokėjo valstybei sveikatos draudimą, tai ji tegu gydo. Toks buvo jo supratimas. Pavasariop užėjo kažkokia liga, pakilo karštis, o miestelio daktaras nesupranta, dėl ko. Nusiuntė jį į Klaipėdą, o jis parvažiuoja, nieko nepešęs. Ligos nerado ir tie. “O tu jiems davei?” - klausė miestelio daktaras. Jis: “Už ką turiu duoti?” Mokėti būtų turėjęs iš ko, bet jis nesuprato - už ką. Jis nenorėjo būti apkvailintas. Jeigu moki valstybei tūkstančius, tai ir valstybė turėtų kažką duoti. Taip jam atrodė. O jei valstybė nieko neduoda ir atsisako gydyti, tai kam tas draudimas? Aš nežinau, ar ta liga jam praėjo savaime, ar sirgo jis iki paskutinės dienos. Gali būti, kad sirgo… Kam tai svarbu?..

Žmona irgi sako, kad tą dieną vyrui trūko kantrybė, ir jis atsisakė mokėti. Darykit, ką norit, daugiau jis nemokės. Bet nemokėsi - atims! Jis buvo per silpnas, kad apsigintų.

- Tada trenkė į žemą kibirus, sako, einu geriau pasikarti. Maniau, vėl pas kaimyną gerti toliau, tai nelindau į akis. Niekaip nebūčiau sulaikiusi…

Išeities tikrai nebebuvo?

- Tada man atrodė, kad išeitis yra. Aš jam sakiau: parduosime kelias karves, susimažinsim gyvulių, kaip nors sukrapštysim tuos keturiolika tūkstančių. O jis: tau tik išparduoti, tau tik nieko nedirbti!.. Man atrodo, viskas jam susidėjo, o tas skambutis buvo tik paskutinis lašas. Net nežinau, ar galima kaltinti tuos valdininkus, - samprotauja žmona. - Jie dirba savo sistemoj ir turi medžioti tokius, kaip mes. O mus sumedžioti lengviausia. Juk tada, prieš kelis metus, galėjom išvengti bėdos. Būtų kas nors pataręs, būtume pasidaliję bandą ir kiekvienas skaičiavęs savo atskiras pajamas. Būtų ne tie prakeikti 100, bet 99 tūkstančiai, taigi niekas nebūtų prie mūsų prikibęs. Per savo kvailumą ir nežinojimą praradome 20 tūkstančių. Dabar paskaičiavo iš naujo, pasirodo, iš mūsų priklauso dar keturiolika tūkstančių… Tie keturiolika pribaigė.

- Kas tik norėjo, tas jį šokdino ir gąsdino, - sako sūnus. - Pardaviau butą, kažko nedeklaravau - skambina jam, gąsdina, kad bauda bus didesnė už buto vertę. Bet juk tai mano butas, mano bauda! O aš pilnametis, man jau 30 metų. Kodėl skambina jam? Kam jį spausti į kampą dėl sūnaus reikalų?

Duktė pašiurpusi: skambutis į karstą - pati baisiausia atomazga.

- Kada jam duosit ramybę?.. - klausia vaikai.

Tolimesnieji kaimynai stovi prie karsto nustebę. O juk atrodė, kad žmogui sekasi! Tik artimieji žino apie žlugusį planą. Planą, per sunkų žmogaus pečiams: susitvarkyti namus ir gyventi su visais patogumais kaip visi normalūs žmonės. Argi tai daug?

Artimiausias kaimynas pastebėjo įdomų dalyką: jis žiūrėjo į tuos, kurie ima europinius pinigus. Kodėl didesnieji ima ir ima, o jis tik moka ir moka?

- Aš jam sakiau: imk ir tu, pirk traktorius modernius, kombainus, įsitaisyk už svetimus kokį transporterį. O jis: aš nenoriu svetimo, pasidarysiu pats, niekam nė ačiū! Bet juk taip neišeina. Arba tu iš kitų imsi, arba iš tavęs paims.

Baudas paveldėjo žmona - ji parduos gyvulių, atsiskaitys iki paskutinės kapeikos. Dėl to ji tikrai nesikars. Ne ne, tegu eina visi nuo jos galvos! Ir tiek nebedirbs. Kam visa tai?.. Kokia nauda?

O kas paveldės šeimininko užmojį? Gal vaikai pamėgins čia, Lietuvos kaime, susikurti normalų gyvenimą? Dukros traukia pečiais, sūnus purto galvą. Gyvena jis Anglijoj, turi savo verslelį. Žiūrint nuo ten, tėvo planas toks aiškus ir paprastas. Tai netgi ne planas - tik banali kasdienybė: susitvarkyti namus, užsidirbti senatvei… Bet jo mama negaus normalios pensijos. Arė visą gyvenimą, bet stažas per mažas. Sugrįžtų jis čia - turėtų tą patį. Karučius, šakę ir nuolatinę baimę.

- Ne, ne, - purto jis galva. - Gyventi čia - per didelė kaina.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Gyvenimo kaina buvo per didelė