Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-05-18

Suskilęs žmogus

Publikuota: Liudijimai

- Ateik, nusišluostysi rankas, - sako Lineta.

- Aš jau nusišluosčiau, - atsako Martynas.

- Į ką? Tu neturi rankšluosčio.

- Į save.

- Vėl - į save? Kodėl manęs neklausai? Ar nesakiau, kad negalima šluostytis į save?

Martynas pastato akis - kažką įtemptai galvoja. Matyt, mama iš tiesų buvo šimtą sykių sakiusi, kad šluostytis į save negalima, o jis buvo pažadėjęs taip nedaryti. Tai tiesa, ką jinai sako, bet taip nemalonu ją girdėti!

- Tu negerai šneki! - staiga pratrūksta Martynas. - Man nepatinka tokios kalbos! Aš nemėgstu tokių kalbų!

Visi, kurie buvome troboje, pratrūkom skaniu juoku. Matydami šį angeliuką, kuris dar nemoka meluoti, mes tarsi patys tapom vaikais, kurie mokėjo sakyti tai, ką iš tiesų galvoja ir jaučia. Juk Martynui tikrai negera nuo tokių kalbų, jis nemėgsta tokių kalbų, jos nepatinka! Vaikas pasakė tiesą ir nieko daugiau.

Kodėl mes praradome šią Dievo dovaną - sakyti tai, ką iš tiesų jauti?

Mums buvo pasakyta - ne, šito negalima! Yra gerenioji tiesa, kurią privalu sakyti, ir blogesnioji, kurios jokiu būdu sakyti nedera. Tokiu atveju geriau pameluoti.

Martynui dar sunku patikėti, kad vieni daiktai yra geresni, o kiti - blogesni. Vos tik pramokęs rėplinėti, jis labai aktyviai ėmė tyrinėti pasaulio daiktus - tai, kas krenta nuo stalo ir dūžta, kas išsilieja iš vazos arba puodelio, kas taip gražiai pažyra iš dėžutės ant grindų…

Kai kuriuos daiktus patraukėme toliau nuo jo akių, į kitus numojom ranka. Po Martyno viešnagės namai atrodydavo tarsi po žemės drebėjimo. Toks mielas, tikras chaosas - šaukštai sudėti prie kompiuterio, keletas puodukų atsidūrę batų dėžėje, spintelėje tarp indų įsitaisęs buldozeris ir ekskavatorius, šaldytuve - knyga… Mums būtų sunku sukurti tokį chaosą - kliudytų tam tikra pasaulio schema, kurią laikome “natūralia”, o kūdikis tokių schemų neturi. Visi daiktai jam vienodi ir gali tikti bet kam.

Būdavo ramesnių akimirkų, kai niekas nekrisdavo ir nebildėdavo. Sykį sėdim visi tokioje ramybėje ir plepam kažką, o Lineta staiga pašoka. Ji žino iš patirties - jeigu ilgą laiką tylu, Martynas daro kažką ne taip.

Netrukus iš virtuvės pasigirsta klyksmas:

- O siaube!.. Martynai, baik!..

Virtuvėj buvo toks siaubas: Martynas sėdėjo ramiai ant grindų, šalia gulėjo apverstas šiukšlių kibiras, vaikas ėmė iš jo bulvių lupenas ir valgė, net čepsėdamas iš malonumo…

Kai visas šis turtas buvo konfiskuotas, sukrautas atgal į kibirą, o kibiras vėl uždarytas spintelėje ir dar užbarikaduotas apversta taburete, kilo baisus pasipiktinimas. Kaip tai galima? Aš puikiai suprantu Martyną - juk tai jo šiukšlės, tai jo lupenos, kurias jis pats atrado! Ir kodėl jų negalima valgyti, jeigu jos skanios?

Martynas dar turškiasi plikas kieme po pripučiamą guminį baseinuką ir nė neįtaria, kad negražu kitiems rodyti kai kuriuos organus. Viskas jam yra vienodai švaru, paprasta, gera. Sakyčiau - šventa.

Tik vėliau jis sužinos, kad vieni jo organai yra geri, švarūs ir gražūs, o kiti - bjaurūs, žemi, gėdingi, pasibaisėtini…

Iš kur šis žmogaus padalijimas?

Šiandien daugeliui atrodo “natūralu” ir “visai suprantama”, kad esame padaryti iš dviejų dalių - kūno, iš kurio paprastai eina visokie “žemi” ir “negeri” dalykai, bei psichikos arba sielos, kuri - kažkas “aukštesnio” už kūną. Siela ir kūnas (mėsa) yra tarsi šalia.

Skaitant katalikų tėvų darbus, labiausiai man į akis krito jų panieka žmogaus kūnui. Kūnas - tai kažkas bjauraus, šlykštaus ir žemo, tai - tikras nuodėmių šaltinis, kurį reikia slopinti, marinti, alinti. Nieko jame nėra gero, o visą gėrį iš Dievo galime gauti tiktai per sielą, tarpininkę bažnyčią ir magiškus ritualus. Taip teigia religinis mąstymas.

Bet jeigu kūnas tikrai šlykštus, jeigu Dievas sukūrė tokią šlykštynę su tokiais baisiais ir niekingais organais kaip varpa, vagina, išeinamoji anga… Fi!.. Tokį kūną, kuris tuštinasi, kuris kupinas žemiausių potraukių ir seksualinių fantazijų… Įsivaizduojate, koks nevykėlis, koks baisus yra šitas Kūrėjas!

Ar gali būti, kad Dievo Žodis mums pirštų tokį žmogaus paveikslą ir netiesioginiu būdu šmeižtų Kūrėją, tai yra pats save?

Nieko panašaus Biblijos jūs nerasite.

Dualistinis pasaulio modelis iš gerųjų ir blogųjų dallių - ne perteiktas Biblijos, o sukurtas pagonių filosofo Platono.  Jo pasaulis dvigubas: dvasia - materija. Iš to atsiranda du poliai: aukštas - žemas. Žmogus yra dvasios ir materijos sandūra, jame susiduria aušti ir žemi dalykai.

Dualistinės pasaulėžiūros schema atrodytų taip:

Vakarų kultūra beveik 2000 metų naudojasi šiuo modeliu, kuris itin išplito po to, kai imperatorius Konstantinas pasiėmė Kristaus vardą ir iš senosios stabmeldystės sukūrė naują valstybinę religiją, išsaugodamas šventyklų sitemą ir šventikų luomą. Valdančioji religija ne tik suteikė seniesiems stabams naujus vardus (tarkim, dangaus karalienė Venera tapo Marija, o vietoj saulės atsirado kryžius), bet ir perėmė pagoniškąją idealistinę filosofiją, kuri aukščiausio pakilimo buvo pasiekusi Platono darbuose.

Dualistinis pasaulio modelis vakariečiams atrodo toks “natūralus”, kad kitokį įsivaizduoti jiems būna sunku. Idealistas į pirmąją vietą stato idėją, iš kurios atsiranda materija tarsi šešėlis. Materialistas mano, kad visko pagrindas yra materija, o visa kita, įskaitant gyvybę bei sąmonę, - tik materijos egzistavimo forma. Abu modeliai - tas pats dualizmas.

Dualizmo klystkelius turėjo pereiti ir mokslas. Išsivadavęs iš idealistinių prietarų, jis nuklydo į materialistinius. XIX a. net gydytojams ėmė atrodyti, kad visko pagrindas yra kūnas, t.y. mėsa, o viska kita - jausmai, instinktai, pojūčiai ir apskritai gyvybė - tėra šitos mėsos paslaptinga savybė. Materialistas sako: tavo mintys priklauso nuo to, ar tu sotus, ar ne. Tavo idėjas diktuoja interesas.

Tiesą sakant, jis labai teisus - mes iš tiesų esame priklausomi nuo maisto, oro, vandens, savo kūno (turiu galvoje - mėsos) ir kitų materialių dalykų. Bet ar ši priklausomybė vienpusė? Ar nėra atvirkšio ryšio?

Pasirodo, yra!

Štai žmogus sužinojo apie netikėtą sūnaus mirtį ir krito žemėn. Atvykę medikai nustato labai konkrečius medžiaginius pakitimus:  nukritęs kraujo spaudimas, vos juntamas širdies ritmas, išnykęs kvėpavimas. Visu tuos pokyčius galima užfiksuoti prietaisais. Kas juos sukėlė? Ar patyrė žmogus kokį nors cheminį, mechaninį ar kitokį materialų poveikį? Ne! Materialius pokyčius jo organiznme sukėlė tik ŽODIS. Liaudyje teisingai sakoma, kad žodis gali nuvaryti į kapus.

Štai kitas pavyzdys, kaip žodis (mintis, idėja) sąveikauja su materialiu kūnu.

Koks nors atsitikimas, tarkim, netikėtai iškilęs materialinis nepriteklius, gali taip paveikti jausmus, kad žmogus puls į depresiją. Sunkūs jausmai skatins juodas mintis, kurios tarsi paraližuos visą kūną - žmogus gulės bejėgis lovoje ir negalės pasikelti. Negalėdamas pasikelti, jis jausis dar nelaimingesnis, ir tas jausmas skatins dar juodesnes mintis… Taip įsisuka didysis depresijos ratas.

Materialistas turėtų būti patenkintas - juk viskas prasidėjo nuo materialaus nepriteklio. Vadinasi, visko pradžia - materija!

Tikrai, depresija turi materialų pagrindą, todėl ją galima gydyti vaistais - tam tikromis cheminėmis medžiagomis.

Tačiau tai - dar ne viskas.

Depresiją, šitą “materialią” ligą galima gydyti ir žodžiu, negatyvias mintis keičiant pozityviomis. Įdiegtos pozityvios mintys skatina šviesesnius jausmus, skaidresni jausmai suteikia žmogui jėgų pakilti iš lovos ir tarsi iš naujo pradėti gyvenimą. Pagyti galima ir be vaistų, t.y. be cheminės medžiagos!

Šiandien tai žino psichologai, psichiatrai ir milijonai ligonių, štai tokiu “stebuklingu” būdu pakilusių naujam gyvenimui. Žinant tai, nebe toks pasakiškas atrodo ir Jėzaus gydymo būdas. Juk Jėzus gydė žodžiu ir tik žodžiu!

Kuris gydymo būdas geresnis, garantuotesnis?

Psichologai šiandien pataria derinti juos abu  - gydyti žmogaus mąstyseną, negatyvias mintis keisti pozityviomis, ir tuo pat metu vartoti vaistus.

Atrodo, mokslas pagaliau priartėjo prie seniai pamirštos biblinės tiesos - visas pasaulis yra vientisas, nes jis sukurtas vieno Kūrėjo. Kūrėjo dvasia yra persmelkta viskas - ir medžiaga, ir žmogus. Žmogus yra vientisas, nedalomas medžiagos ir minčių, jausmų junginys.

Laike Dievas yra amžinas, Jis visada buvo, yra ir visada bus, todėl beprasmiška klausti, iš kur Jis atsirado ir kada mirs.  Erdvėje Dievas yra visur, kiekvienoje vietoje, todėl kvaila jo ieškoti tik tam tikruose namuose (bažnyčiose) arba šventose vietose.Visa yra sukurta Dievo - ir materija, ir žmogus. Dievas kuria tobulai, apaštalo Petro žodžiais tariant, viskas, kas Dievo sukurta, yra šventa. Todėl Dievo kūrinių neturime teisės skirstyti į “aukštus” ir “žemus”. Toks yra biblinis modelis.

Tai ir žmogus sukurtas tobulai?

Taip, nes Dievas nedaro broko.

Tobulai? Tai kodėl Dievo sukurtas tobulasis žmogus išdarinėja visokias kvailystes, tarkim, ima rūšiuoti Dievo kūrinius į gerus ir blogus, kodėl jisai daro nuodėmę - žaloja save ir kitus, kodėl jis priešinasi Dievo kūrybai?

Ogi todėl, kad jam suteikta tokia teisė - teisė apsispręsti ir klysti.

Taip, mes turime teisę klysti. Mes ir suklydę esme tokie pat mylimi ir bet kada galime grįžti pas Tėvą.

Kaip sakė Mokytojas, dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio bus džiaugsmo daugiau, negu dėl šimto teisiųjų, kuriems atgaila nereikalinga. Jie nepadarė klaidos, nes buvo kaip negyvi.

Atsimenu, kiek buvo juoko ir džiaugsmo, kai susirūpinęs Martynas sykį atėjo pas mane, apsikabino ir patyliukais pašnibždėjo į ausį:

- Senuti, aš pamečiau tavo plaktuką…

Kas man plaktukas, jeigu yra Martynas!

Atrodo, mes iš tiesų sukurti pagal Kūrėjo paveikslą.


Atgal į: Suskilęs žmogus